fbpx
Lietuviški filmai, Nuomonė

Juokas pro ašaras, arba kaip aš nustojau jaudintis ir išmokau mylėti lietuviškus filmus

Kadras iš filmo „Gautas iškvietimas“ „Forum Cinemas“ archyvas
Kadras iš filmo „Gautas iškvietimas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Ineta Stasiulytė pasilenkia virš stalo. Kažką šnabžda kitam filmo veikėjui. Kažkoks kitas pilietis prieina prie jos iš nugaros ir pradeda imituoti lytinį aktą. Salėje tyla, keli žmonės nervingai nusijuokia, kažkas atsikosėja, kažkas kažką suburba. Lygiai tokia pati reakcija vyravo ir kitus kartus, kai buvo išbandomas šis pokštas. Matyt, čia buvo vienas iš tų, atvejų kai Tadui Vidmantui ir kompanijai kažkas atrodė taip juokinga, kad net kvestionuoti savęs nesinorėjo. Su inside joke’ais visada taip būna. Jums ir jūsų draugams kažkas gali būti tiesiog mirtinai juokinga. Tačiau tai nereiškia, kad žmonės, žiūrintys iš šono, juokiasi kartu su jumis. Čia toks brandos etapas: suprasti šią tiesą. Žmonėms tai paprastai nutinka kokioje 10–11 klasėje. Žinoma, ne visiems.

Turėti chebrą yra gerai. Naudinga sveikatai. Problemos prasideda tada, kai chebra tampa visu pasauliu. Gintaras Beresnevičius yra rašęs apie tai, kad žmonės būna dviejų tipų: grupiniai arba pavieniai. Sakykite, ką norite, bet grupinio tipo žmonės kūrybiniam procesui netinka. Taip, turi mokėti bendradarbiauti, įsiklausyti, bet galų gale vizija yra tavo ir tu esi atsakingas už tai, kad visi bendromis pastangomis jos siektų ir pasiektų. Tado Vidmanto chebros chebriškumas paėmė viršų prieš viziją (jeigu tokios iš viso būta). Todėl „Greitas Iškvietimas“ labiau primena itin didelio biudžeto mokinių ar studentų linksmus, bet visgi mėgėjiškus filmavimus, o ne nuoseklų filmą.

Tačiau kam tai rūpi? Kas gi čia dabar per įgeidis sukurti gerą pramoginį filmą? Kam jis toks reikalingas? Čia kaip su tuo legendiniu Benjamino Gorbulskio posakiu: „Visi geri filmai jau ir taip sukurti, tik dar ne visi pinigai paimti. Regis, Holivudas į Gorbulskio žodžius jau seniai įsiklausė. Jie kepa tęsinius ir reboot’us vieną po kito ir pinigus uždirba nė dėl to, kad daro kažką gerai, o dėl to, kad jūs jau esate matę dvidešimt septynis „Žmogaus-voro“ filmus ir niekaip negalite sau leisti praleisti dvidešimt aštuntojo. Lietuva – tai ne Holivudas. Tačiau mes irgi jau visai moderni valstybė, todėl žaidžiame pagal panašias taisykles. Einame į naujus lietuvių filmus ne todėl, kad jie mums atrodo daug žadantys, o todėl, kad iki šiol jau investavome daugybę laiko ir gal net pinigų į kažkokius pramogų pasaulio žmones, ir tiesiog negalime sau leisti pripažinti, jog padarėme klaidą. Žodžiu, jeigu kažkada kažkodėl juokėtės iš Vytauto reklamų arba galvojote, kad „Puiki Pora“ yra įdomus sumanymas, tai tiesiog privalote nueiti ir į „Gautą Iškvietimą“. Nenueiti būtų mažų mažiausiai nepadoru.

Taip ten daugelis ir patenka. Iš pareigos. Gerai būtų, kad mes visose srityse tokie pareigingi būtume. Bėda tik ta, kad žodis „pareiga“ pas mus kažkokią neigiamą konotaciją turi. Pareigos atlikinėti niekam nesinori. Pareiga net ir malonius dalykus apkartina. Nenusisekusius santykius seksas iš pareigos daro tik dar labiau nenusisekusius. Man taip draugai pasakojo. Matyt, žinodami, ką kalba. Sėdėdamas „Gautame iškvietime“ irgi nejučia imi laukti, kada čia viskas greičiau pasibaigs. Regis, T. Vidmantas su savo šou ilgai ir netrunka, bet ties kokiu filmo viduriu prarandi bet kokį susidomėjimą tuo, kas vyksta. Taip sakant, visi triukai jau išbandyti, o tolyn jau judama tik iš inercijos.

Kadras iš filmo „Gautas iškvietimas“ „Forum Cinemas“ archyvas
Kadras iš filmo „Gautas iškvietimas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Jau pati „Gauto iškvietimo“ koncepcija kažkokia išvargta.

– Chebra, darom filmą!
– Darom, tik apie ką? Geras klausimas… Tai „Farų“ parodiją susukam. Kažkaip sueis.

Aišku, kad sueis. Kaip galėtų nesueiti? „Farai“ juk tiesiog tobulas atspirties taškas komedijai. Nieko paprasčiau ir būti negali. Surenki margą kvailių su savomis keistenybėms ir perdėtai seksualizuotų merginų kolektyvą, ir paleidi juos į pasaulį nuotykių ieškoti. Sėkmė garantuota.

Ypač jeigu filmuotis susikvieti pusę Lietuvos. Ko tik tai šiame filme nebuvo! Ir manęs nebuvo, ir Loretos Graužinienės nebuvo, ir Leonido Donskio nebuvo! Dar nebuvo scenarijaus. Pataisykite mane, jeigu labai klystu, bet filmavimai tikriausiai vykdavo maždaug taip: yra basic idėja, kas scenoje turi vykti, o visa kita jau improvizacija. Improvizacija pati savaime nėra blogai. Su sąlyga, kad yra žmogus, kuris geba suvaldyti improvizuojančius aktorius. Tokio žmogaus „Gauto iškvietimo“ filmavimo aikštelėje akivaizdžiai nebuvo. O žinote kodėl nebuvo? Nes juk mes visi viena chebra!!! Kokie čia dar vadovavimai chebroje gali būti?

Aišku, aš juos visus suprantu. Susipykti nesinori. Kaip Davidas Fosteris Wallace’as rašė, labai svarbu palaikyti gerus santykius bet kokiomis aplinkybėmis. Juk niekada negali žinoti. Geri santykiai yra labai gerai. Tačiau geras scenarijus irgi gerai. Geram filmui jis net svarbesnis nei draugystės su aktoriais. Jeigu jau jums taip sunku su tais scenarijais, skambinkite, pone Vidmantai. Parašysiu. Net nelabai persistengdamas. Kartelė taip žemai nuleista, kad jokių problemų nekils. Ir brangiai neimsiu. Pažadu.

Tačiau Jūs man neskambinsite. Ir ne tik man. Šiaip jau Lietuvoj gerai rašančių žmonių yra, atsirastų ne vienas ir ne dešimt gebančių parašyti gerą scenarijų. Tik visi jie turi vieną trūkumą – jie nepriklauso jūsų chebrai. Chebrinis mąstymas yra pagrindinė Lietuvos kino industrijos (Yra tokia? Apsimeskime, kad yra) bėda. Kenčia nuo jos ir „Singing Fish“, ir „Incognito Films“, ir dabar jau „Vabalo filmai“. Kepa, štampuoja stropuoliai vieną juostą po kitos, bet kažkodėl visose jose tie patys veidai, tie patys žmonės. Sakysite, Lietuva juk mažytė, kiek čia mūsų tėra? Nėra iš kur paimti. Nemeluokite, besarmačiai. Lietuviškuose filmuose nuolatos vaidina tie patys TEATRO aktoriai, kuriems filmuose, ko gero, nederėtų vaidinti. Joks čia ir priekaištas. Paprasčiausiai teatras ir kinas – tai du skirtingi žanrai. Kodėl tų neblogų teatro aktorių filmuose nepakeitus visiškai naujais veidais? Čia visai pigiai atsieitų. Surengi atranką ir išsirenki kelis, kurie mielai filmuotųsi ir net didelių honorarų neprašytų (matote, aš iš karto pasirūpinu, kad jums pigiau viskas išeitų, jums juk tai labai svarbu). Na taip, tektų sunkiau padirbėti kelias dienas. Bet ką jau dabar darysi. Juk viskas dėl meno!

01-768x512

Tačiau aš tuojau jums paaiškinsiu, kodėl šitaip niekada nebus. Niekas juk tų no name’ų nežino! Niekam jie neįdomūs. O štai apie Mantą Katlerį visi yra girdėję. Apie „Mėslitos“ direktorių irgi. Inetą Stasiulytę irgi daugelis jau yra nužiūrėję. Timūrą Augucevičių kitados beveik kasdien per televizorių rodė. Tai jau šis tas. Į žinomus veidus ne sarmata nueiti pasižiūrėti.

Tačiau kur mus visa tai veda? Link tokios situacijos, kad kino srityje Lietuvoje darbuosis kelios pakankamai uždaros įmonės su minimalia žmonių bei idėjų cirkuliacija. Praeitų metų pabaigoje aš du kartus nustebau žiūrėdamas tarp „Tarp mūsų berniukų“. Pirmą kartą dėl to, kad jis nebuvo toks jau blogas. Antrą kartą dėl to, kad supratau, jog mane ne taip ir sunku maloniai nustebinti. Nieko įdomaus ir originalaus tame „šedevre“ nebuvo, bet jis pasirodė visai kompetentingai susuktas. Net nuoseklus scenarijus ten buvo.

Tik štai jums nusivylimas, o gal net ir gedulas. Juk tas scenarijus, ta filmo „mėsa“ buvo perpirkta. Ne patys lietuviai siužetą sugalvojo. Taip, kūrėjai sakė, kad daug dalykų adaptavo. Na ką aš galiu į tai atsakyti? Būna, praalkęs nusiperku kokį „bomžpakį“, ir kad užmaskuočiau natūraliai šlykštų jo skonį į tą putrą dar pritrupinu papildomų ingredientų. Kokį grybą ar daržovių. Rezultatas net šiek tiek primena padorią sriubą. Tačiau „bomžpakis“ vis tiek lieka „bomžpakiu“. Tegul ir patobulintu.

Iš tiesų sakau jums, sesės ir broliai, labai keblus reikalas su tais lietuviškais filmais. Žiūrėdamas juos neretai patiri tokią svetimą gėdą, kad prisieki sau, jog daugiau niekada savęs nebepasmerksi tokiai patirčiai. Žodžiu, lyg alkoholio padaugintum. Apsikabinęs klozetą visokių dalykų sau prižadi. Aišku, galiausiai persigalvoji. Nieko nepadarysi. Lietuviškus filmus vis tiek norisi kažkaip palaikyti. Kai pinigėliai už bilietus ir spragėsius vietoje pasilieka, Lietuvos BVP sotesnis būna! Ir publika akivaizdžiai nori žiūrėti lietuviškus filmus. Net ir Skaisgirio nesąmonės pakankamai nemažai žiūrovų į sales surenka. Įsivaizduokite, ką būtų galima pasiekti, jeigu pavyktų sukurti dar ir kažką kokybiško.

Kadras iš filmo „Gautas iškvietimas“ „Forum Cinemas“ archyvas
Kadras iš filmo „Gautas iškvietimas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Tačiau gal mes tiesiog negalime? Juk yra tokių balsų, kurie taip ir sako: „Lietuvoje iš principo neįmanoma sukurti kokybiško komercinio filmo.“ Bent jau mums patiems savarankiškai, be užsieniečių pagalbos. Keistas požiūris. Ko mums trūksta ir ko mes nesugebame? Mano kvaila galva, mums tetrūksta tik noro ir valios. Lietuviai geba sukurti puikių dokumentinių filmų. Taip, dokumentika ir vaidybiniai filmai nėra tas pats, bet man tai yra ženklas, kad režisūrinio, kinematografinio talento tikrai turime pakankamai. Trūksta tik idėjų (t.y. scenarijų) ir ambicingumo (t.y. gerų prodiuserių). Viskas.

Tačiau niekas, bent jau artimiausiu metu, nepasikeis, nes mūsų kino industrijėlės „Zaporožietis“ šiuo metu tegul barška, spjaudosi, bet visgi dirba ir riedės tol, kol dyzelinas pasibaigs. O kadangi nelabai kas žino, kiek jis jos ryja, tai belieka procesą stebėti ir juo stebėtis. Ir juoktis. Ne iš pačių filmų juokingumo, o iš jų kūrybinio proceso bei platinimo absurdiškumo. Tie patys žmonės režisuoja/prodiusuoja tokius pačius nykius, neoriginalius filmus, kuriuose nuolatos vaidina tie patys žmonės, kurie po to savo kvailomis fizionomijomis gąsdina jus gatvėje iš vis tokių pačių tingių reklaminių plakatų, ir dalyvauja spaudos konferencijose, kuriose visiems baisiai nejauku, nes vieni suprakaitavę kažką skiedžia, o kiti apsimeta, jog nesupranta, kad jiems meluojama.

Tačiau visi puikiai supranta, kad čia tik toks savotiškas vaidinimas. Žiniasklaidai reikia turinio, prodiuseriams žinomumo. Vargšai žurnalistai neturi kur dėtis. Rašyti reikia. Pakankamai dažnai netgi visai teigiamai. Juk nesinori susipykti. Aišku, kartais nepavyksta. O menininkai juk aistringi žmonės. Kai jau supyksta, tai supyksta. Visas Facebookas, Twitteris, Tinderis bei Grinderis sužino! Kaip čia taip dabar gali būti? Mes, didingi kūrėjai, jums, kiaulėms, perlus t.y. savo talentą švaistome, tad jauskitės dėkingi.

Bet, mieli ponai, žinokite, jeigu čia kažkas kažką ir švaisto, tai nebent publika savo laiką ir pinigus. Mat labai jau patiklūs vargšai. Jie tiki, kad jūs nuoširdžiai norite kažką gero sukurti ir jiems pasiūlyti. Jūs tuo tarpu nesivarginate. Darote tokį minimum viable product ir tikitės, kad sueis. Tikriausiai, viduje jaučiatės šiek tiek dėl to kalti, net guodžiate save mintimi, kad jeigu labai norėtumėte, ir jeigu publika nebūtų tokia kvaila ir visaėdė, tai jūs galėtumėt sukurti kažką tikrai puikaus. Nieko jūs negalėtumėte. Jau nebemokate. Kūrybinius raumenis reikia mankštinti. Antraip šie atrofuojasi. Jūsiškiai jau vos gyvi. Ir bus tokie tol, kol nepasikviesite padėti galinčių žmonių.

Tačiau jūs nepasikviesite. Jums gerai, kaip yra. O kol jūs bandysite kažką pakelti savo menkais raumenukais, aš tiesiog stebėsiu jūsų žmogiškąją komediją iš šono. Ir lauksiu, kol jūs galutinai atsibosite žmonėms. Patikėkite, ta diena jau visai šalia.

Komentarai