fbpx
Naujienos

Jūratė Klumbienė: „Kai vienas filmas baigiasi, prasideda kitas“

Prodiuserė Jūratė Klumbienė asmeninis albumas
Prodiuserė Jūratė Klumbienė
Asmeninis J.K. albumas

Kas vienija televiziją, kiną, teatrą ir reklamą? Be kita ko, iliuzija. Stebėti alternatyvią realybę yra įtraukiantis užsiėmimas. Kurti ją – taip pat. Anot Klaipėdoje gyvenančios nepriklausomos reprezentacinių filmų bei reklamos prodiuserės Jūratės Klumbienės, žaidimas populiariais įvaizdžiais formuoja įsitikinimą, jog efektinga videoprodukcija gimsta tik sostinėje, tad klaipėdiečiams tenka pakovoti įrodant, jog vietinės pajėgos – ne ką silpnesnės.

„Ką tik išsiuntėme klientei – inovatyviai Kauno spaustuvei – baigtą filmą. Vien finaliniams potėpiams skyrėme keletą savaičių: dailinome, švarinome, piešėme, koregavome, nervinomės. Ir sulaukėme įvertinimo, kad filmas – labai aukštos kokybės, užsakovas prisipažino tokio dar neturėjęs“, – entuziastingai pasakoja J. Klumbienė.

Vasara, anot pokalbininkės, eina darbingai: pasibaigus vieno filmo kūrimo procesui, prasideda kitas. „Galiu pasidžiaugti, kad vadinamųjų aktyviųjų pardavimų organizuoti nereikia – dirbu vien pagal rekomendacijas. Anksčiau prisistatydama prodiusere lyg ir jausdavausi nejaukiai, lyg nepateisinanti šio vardo, bet dabar tai darau drąsiai. Iš darbo televizijoje įsiminė, kad laidų prodiuseris po aktyvios dienos visą komandą vaišindavo vakariene. Dabar pati tuo rūpinuosi – prireikus organizuoju ne tik darbą, bet ir užkandžius“, – juokiasi J. Klumbienė.

– Asmeninis santykis – būtinoji darbo dalis?

– Susikurti tokį santykį stengiuosi visur ir visada. Gal kartais tai trukdo, bet kai turi galimybę bičiuliškai paprašyti padaryti dar, padaryti geriau, padėti čia ir dabar, yra erdvės patobulinti rezultatą. Taip, bendradarbiauju ir su žmonėmis, kurių net nesu mačiusi, pavyzdžiui, su kompiuterinės grafikos specialistais iš Kauno bei Vilniaus – užsakymus jie priima telefonu, rezultatą atsiunčia internetu. Tačiau šiame darbe pasitaiko situacijų, kai vien formalaus bendravimo nepakanka.

– O su klientais? Ar yra tekę priimti užsakymą ir jį įgyvendinti virtualiai, nesusitikus?

– Kol kas šitaip nėra pasitaikę. Sparčiai dirbant, 2-3 minučių trukmės geros kokybės filmą galima sukurti per du tris mėnesius. Antra tiek reikia numatyti įvairiems derinimams ir nenumatytoms aplinkybėms. Visada yra žmogiškųjų veiksnių: įvairių šeiminių ir asmeninių aplinkybių nuo vaiko ligos iki kūrybinės prastovos; gali atsirasti kitų labai svarbių klientų skubių užsakymų, kurių atsisakyti ar atidėti vėlesniam laikui neturi galimybės. Klaipėdoje nėra tiek daug didelių įmonių, kad galėtum šitaip elgtis. Minimali siekiamybė – kad uostamiesčio įmonės kreiptųsi į klaipėdiečius kūrybininkus. Pagrindinis mūsų koziris: tokia pat darbo kokybė kaip Vilniuje, prieinama palankesne kaina – sostinė daugeliu požiūriu tebėra orientyras.

– Kokia yra įprasta tavo buriamos komandos sudėtis ir kiek filmui sukurti reikalingų profesionalų samdai Klaipėdoje?

– Visi klientai yra panašūs į pretenzingą damą geroje kirpykloje: šukuosena šiaip ar taip gera, bet ji norėtų dar ko nors tokio, tik nėra tikra, ko konkrečiai. Užduotis – nuspėti pageidavimą. Šiuo etapu samdomas idėjų kūrėjas, siūlantis būsimojo filmo arba reklaminio siužeto viziją, situaciją, istoriją, personažus. Ją analizuoja ir koreguoja marketingo specialistas bei detalizuoja scenarijaus kūrėjas, kartais taip pat rašantis ir tekstus. Tuomet reikalingas režisierius, artistai, filmavimo operatorius, montuotojas… Visus išvardytuosius nesunkiai randu Klaipėdoje. Kebliausia gal su minėtaisiais kompiuterinės grafikos specialistais – uostamiestyje ją kuria, vaizdžiai tariant, du su puse žmogaus. Trūksta ir dizainerių, kurie turėtų specifinių įgūdžių apipavidalinant filmus. Tačiau nestinga garso specialistų, kurie gali parinkti arba sukurti muziką, adaptuoti ją filmui, sutvarkyti viso jo įgarsinimą. Visą darbą organizuoju aš kaip prodiuserė. Dažnai kartu esu ir režisierė.

– Ar skaičiuoji atliktus darbus?

– Galiu pasigirti sukaupusi nemažą kolekciją įmonių, kurios manimi pasitiki: bendrovės „Philip Morris Lietuva“, „Mars Lietuva“, Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, Lietuvos spaustuvininkų asociacija, „Vilniaus duona“, „Klaipėdos duona“, „Aurika“ ir t. t. Tarp nuolatinių mano veiklos partnerių – patyręs marketingo specialistas, geri tekstų rašytojai, tad ketinu toliau plėtoti savo specializaciją: įmonių reprezentacinių įvaizdinių bei informacinių filmų kūrimą. Šios srities perspektyva neabejoju. Lankydamiesi įvairiuose užsienyje vykstančiuose renginiuose, parodose, šalies verslininkai mato, kiek dėmesio ir lėšų užsienio kompanijos skiria marketingui, įvaizdžiui, jo vizualiajai išraiškai.

Darbo užkulisiai Asmeninis J.K. albumas
Darbo užkulisiai
Asmeninis J.K. albumas

– Numanei, jog šitaip pritaikysi televizijoje įgytą patirtį?

– Ne, televizija buvo mane absoliučiai užbūrusi, tik ten save ir įsivaizdavau. Po septynerių metų ją palikusi dar kurį laiką maniau, kad neturėsiu geresnio darbo. Tačiau, jeigu šiandien manęs paklaustų, ar noriu dirbti televizijoje, labai pagalvočiau prieš atsakydama. Tai labai sunki ir alinanti sritis, kurioje gali dirbti arba būdamas labai jaunas, arba būdamas toks patyręs, kad didžiulį informacijos srautą apdorotum iš inercijos. Išbandžius kitokį asmeninio indėlio ir grąžos santykį, televizininko darbas nebeatrodo toks patrauklus. Bet kurti geros kokybės televizijos laidą norėčiau.

Kai baigėsi mano televizijos projektai, pamėginau kitką. Įsidarbinusi vienos spaustuvės dizaino studijos vadove greitai aiškiai supratau, kad neturiu jokios motyvacijos būti etatine samdoma darbuotoja. Kaip tik tuo metu viena įmonė pasiūlė sukurti filmą 15-os metų veiklos sukakties proga. Ėmiausi darbo. Rezultato sėkmė paskatino rimčiau kibti į naują sritį. Ir tuomet supratau, kad radau savo takelį, kuriuo norėčiau eiti į šviesų rytojų, – juokiasi. – Labai džiaugiuosi, kad nė karto nesu sau pasakiusi – šioje srityje jau padariau viską. Visada klausiu savęs, ar naujas filmas geresnis už sukurtą prieš tai, ką reikia padaryti, kad kitas būtų dar geresnis? Tiesą sakant, patobulinti tai, kas padaryta profesionalų, prašosi didžiulių pastangų. Tad savikritiškas asas visuomet yra žingsniu priekyje.

– Lieka erdvės improvizacijai?

– Jos neišvengsi. Kartą filmavome vaizdo klipą Klaipėdos priemiestyje, laukuose. Paaiškėjo, jog režisierius anksčiau nepasakė apie savo sumanymą nufilmuoti namų sceną – prie lango iš lauko pusės turėjo pribėgti vaikas ir padėti gėles… Man beliko žygiuoti į gyvenamųjų namų kvartalą ir belstis į duris. Gyventojai stebėjosi prašymu ir reikalavo privatumo – surasti savanorių man nepavyko. Pakvipo fiasko. Ir čia keliuku važiuoja mano geras pažįstamas, kuris netoliese turi medinių namų įmonę. Jis ir išgelbėjo… Apskritai dirbant šį darbą dažnai norisi sutikti žmogų, kuris būtų pasiruošęs avantiūrai, žvelgtų į gyvenimą kaip į nuotykį. Tačiau dažniau esame susikaustę, nepatiklūs, uždari… Todėl komunikaciniai gebėjimai šiame darbe ypač praverčia. Manau, mano išskirtumas tas, jog aš visada tikiu, kad kliento pageidavimą galima įgyvendinti. Kaip pasakė vienas protingas žmogus, pirma sakyk „galiu“, o tuomet galvok, kaip. Mėgstu kartoti savo „firminį“ posakį: „Prigrūstame autobuse yra vietos atsisėsti.“

– Kokiame filme norėtum matyti įamžintą savo gyvenimą?

– Kartais man apmaudu, kad save iš tiesų atradau tik prieš šešerius metus. Labai norėčiau, kad dar ilgai neateitų laikas, kai kas nors norėtų sukurti filmą apie mane, – juokiasi. – Man labai patinka kurti filmus apie kitus. Ateityje norėčiau imtis dokumentinių. Meniniai – ne mano sritis, per daug baiminuosi neorganiškumo. Reklamoje jo taip pat labai daug, tiesa, tačiau čia gali pasislėpti už sąlygiškumo – jį žiūrovas priima labai natūraliai. Kine šypsena turi būti organiška šimtu procentų.

– Klaipėdos universitete studijavai specialybę, daugelį metų į uostamiestį traukusią įvairiapusius ir kūrybingus žmones – lietuvių filologiją ir režisūrą.

– Tai tobula specialybė mano tipo žmogui, dovanojusi man dvi profesijas, kurias abi pritaikiau ir išplėtojau. Manau, kad tai nuostabu. Nemėgstu vienpusiškumo ir žinau universalių įgūdžių vertę. Koks būsi režisierius ar prodiuseris, jeigu nejauti teksto, muzikos, nejauti žmogaus? Galų gale, mano giliu įsitikinimu, universitetinis išsilavinimas būtinas, kad užimtum lyderio poziciją – nebent esi labai stipri asmenybė.

Kalbino Valerija Lebedeva, www.creativeklaipeda.lt

Asmeninio albumo nuotraukos

Šis interviu yra asociacijos vykdomo projekto „Kūrybingoji Klaipėda: Vakarų Lietuvos kūrybinių ir kultūrinių industrijų viešinimas“, kurį iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, dalis

Creative Klaipėda informacija

Komentarai
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas