Pastaraisiais metais Holivude (ir ne tik) siaučia mada ekranizuoti pasakas klasikinei jų istorijai pridedant naujų detalių ir prikraunant gausybę specialiųjų efektų. Arba tiesiog išryškinamos epizodinės istorijos linijos, pridedami nauji veikėjai. Taip tradicinės kino pasakos įgauna visai kitokią prasmę ir atlieka visiškai naują funkciją.
Štai 2012-aisiais pasirodė „Veidrodėli, veidrodėli… Snieguolės istorija“ (Mirror, Mirror) – ironiška Snieguolės interpretacija; po kelių mėnesių į ekranus atkeliavo „Snieguolė ir medžiotojas“ (Snow White and the Huntsman), kur pagrindinis dėmesys krypsta į gerosios mergaitės ir jos žudiko santykius, gan dramatiškai besikeičiančius. Čia pamotė – ne beširdė ragana gražuolės pavidalu, o tikra šekspyriška tironė, Ričardo II ar Makbeto moteriška versija.
Pavaizduoti suaugę Jonukas ir Grytutė yra profesionalūs raganų medžiotojai. Aukos tampa žudikais ir nuskriaustų našlaičių nelieka nė kvapo. Kur dar „Piktadarės istorija“ (Maleficent, 2014) su Angelina Jolie ir „Pelenė“ (Cinderella, 2015), spekuliuojanti tam tikrais žinomais dalykais apie pasakas ir žaidžianti žiūrovų jausmais.
Šioje gražioje kolekcijoje puikuojasi ir du režisieriaus Timo Burtono egzemplioriai. Tiesa, „Alisa Stebuklų šalyje“ (Alice in Wonderland, 2010) režisavo jis pats, o „Alisa Veidrodžio karalystėje“ (Alice throught the looking glass) užėmė prodiuserio pareigas, režisieriaus kėdę atidavęs Jamesui Bobinui.
Ši „Alisa Veidrodžio karalystėje“ dalis, kaip ir pirmoji – žiūrovų akiai pamaloninti įspūdingų vaizdų pripildytas nuotykis su gerai žinomais rašytojo Lewiso Carrollio veikėjais. Alisa čia ne maža 7 metų mergaitė, kaip britų rašytojo knygoje, o suaugusi jauna moteris su feministiniu požiūriu. Jos veikla neįprasta XIX a. Anglijos merginai – ji laivo kapitonė, apkeliavusi visą pasaulį. Turint omenyje jos gyvenimo būdą, labai keistai atrodo jos tikėjimas stebuklingais dalykais, kaip kalbantys gyvūnai ir paraleliniai pasauliai už svetainės veidrodžio.
Alisą vaidinančiai aktorei Miai Wasikowskai ne naujiena moterys, netelpančios į savo laikmečio rėmus. Filme „Džeinė Eir“ (Jane Eyre, 2011) – ji guvernantė, uždarbiaujanti turtinguose namuose ir siekianti visiškos nepriklausomybės ne vien finansine prasme. O jos Edith Sharp filme „Purpurinė kalva“ (Crimson Peak, 2015) – gotiška rašytoja ir labai emancipuota.
„Alisa Veidrodžio karalystėje“ įdomūs ir tuo pačiu nelabai adekvatūs Alisos santykiai su skrybėlių meistru Hatteriu. Jie lyg ir artimi draugai, bet taip pat Hatteris jai atstoja ir mirusį tėvą. Gal toks nekonkretumas atsiranda dėl skirtingų vaidybos manierų –Mios Wasikowskos Alisa yra draminis personažas, o Hatterį įkūnijantis Johny Deppas toks labiau karikatūriškas, tarsi pabėgęs iš animacinio filmuko, kaip ir kiti veidrodžių karalystės gyventojai.
Apie anekdotiškai legendinį ar legendiškai anekdotinį Johny Deppo, Timo Burtono ir H. Bohem-Carter bendradarbiavimą (kūrybinį ir ne tik) būtų galima parašyti storiausią knygą. Šio trio gerbėjams smagu matyti juos kartu, tačiau „Alisa Veidrodžio karalystėje“ žiūrint į J. Deppą kyla įtarimas, kad kino žvaigždės spindesys akina jau ją pačią.
Aktorės H.Bohem-Carter vaidinama Širdžių Karalienė – aukščiausios klasės neurotikė, sertifikuota isterikė ir tobula psichopatė, nuolat kankinama retorinio klausimo „kodėl niekas manęs nemyli?“. Jos sesuo Baltoji Karalienė, teatrališkai portretuojama aktorės Anne Hathaway, šioje dalyje pasirodo esanti ne tokia jau gera. Naujas nematytas personažas „Alisos“ dvilogijoje yra pats Ponas Laikas – Chronas, su kuriuo susiduria Alisa. Su jo negailestingumu ir tuo pačiu gydomąja galia. Aktorius Sacha Baronas Cohenas filme įkūnija Chroną, kuris su nemaža ironijos ir humoro doze vaizduoja laiko didybę ir visagalybę. Panašu, kad aktorius niekaip negali atsikratyti visų gerai įsiminto Borato šešėlio. Nuolat išlenda tai koks gestas ar intonacija.
„Alisa Veidrodžio karalystėje“ – naujų ir senų personažų priešistorė (Hatterio šeima, abiejų karalienių vaikystė), geriečių atskleistos tamsiosios pusės, o blogiečių – teigiamos savybės.
Filmo režisierius Jamesas Bobinas stengėsi išsaugoti unikalų Alisos pirmtako pasaulį su tik jam vienam būdingais dėsniais ir T. Burtono braižu. J.Bobinas mums geriau žinomas kaip Mapetų scenaristas, pats režisavo keletą seriją; taip pat buvo „Ali G show“, rodyto per MTV, ir kito šio kanalo renginio – muzikos apdovanojimų, režisierius. MTV įgauta popsinio, kičinio meno kūrimo patirtis labai jaučiasi ir jo režisuotame „Alisa Veidrodžio karalystėje“, nes kai kurios filmo scenos perdėm paraidinės ir iliustratyvios. Tačiau išlaikyta gera pasakojimo dinamika ir laiku bei vietoje iškylančios tam tikros personažų savybės.
Sekant padriką Holivudo pasakų adaptacijos madą, režisierius Jamesas Bobinas atsidūrė laiku ir vietoje. Adaptacijų tikslas nėra perduoti žiūrovams protėvių išmintį, priminti kai kurias pamirštas vertybes. Tai veikiau pasakų perdirbimas į nuotykių šou, jų pritaikymas mainstream‘o žiūrovui, kuriam nelabai reikia tos išminties. Tokį trumpai džiuginantį fejerverką gali sukurti profesionalas, kuris išmano kaip tai padaryti.