fbpx
Vilnius Films Shorts

Ką žada po kūrybinių atostogų sugrįžęs Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis?

Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kino festivalių ciklas prasideda ir vėl – po metų pertraukos jį pradeda Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis. Ką jis žada šiemet?

Apie šių metų programą ir lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ veiklą Auksė Podolskytė kalbino agentūros vadovę Rimantę Daugėlaitę-Cegelskienę.

Rimante, ar prisimeni, kada įvyko tavo pažintis su trumpaisiais filmais? Įdomu, kaip pradėjai dirbti šiame festivalyje?

Pažintis su kinu prasidėjo dar mokyklos laikais. Kai buvau šešiolikos, su drauge sugalvojome vasarą organizuoti kino teatrą po atviru dangumi. Padedant Europos Sąjungos paramai įgyvendinome šį projektą savo gimtajame miestelyje. Esu iš Gargždų. Po to įstojau į Lietuvos muzikos, teatro ir kino akademiją, į kino prodiusavimo studijas. Ten natūraliai susidomėjau trumpametražiu kinu. Tai – pradedančiųjų formatas, prie kurio neišvengiamai prisiliečia visi.

Mano labai gera draugė Kristina Kaghdo dirbo „Skalvijoje“, šiame festivalyje. Aplinkybėms taip susiklosčius, kad ji turėjo išvykti, 2008 m. Kristina šį renginį man „perdavė“. Atėjus čia dirbti, pradėjo megztis ryšys su trumpametražiu kinu ir festivaliu. 2012 m. kartu su Marija Razgute įkūrėme agentūrą „Lithuanian Shorts“. Bendru sutarimu Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis perėjo į mūsų rankas.

Festivalis nėra vienintelė jūsų agentūros veikla, tačiau, ko gero, matomiausia. Ką dar be festivalio organizavimo veikia „Lithuanian Shorts“?

Metus pradedame jau minėtu festivaliu, tai vienas didžiausių agentūros projektų. Jam pasibaigus po dviejų savaičių vykstame į Prancūziją, kur vyksta didžiausias ir seniausias tarptautinis Klermono-Ferano trumpametražių filmų festivalis ir keturias dienas trunkanti mugė. Nuo 2012 m. ten rengiame nacionalinį trumpųjų filmų stendą, kasmet atvažiuoja lietuvių prodiuserių ir režisierių delegacija. Šiam stendui kaskart ruošiame naujausių lietuviškų trumpametražių filmų katalogą. Sudarome coming soon animacinių, dokumentinių ir vaidybinių projektų kolekciją, tarsi kasmetinį lietuviškų trumpųjų filmų vadovėlį. Vėliau šie katalogai keliauja į Berlyno, Kanų ir kitų kino festivalių muges. Taip mėginame viešinti lietuvių kūrėjus ir jų darbus. „Lithuanian Shorts 2019-2020“ jau beveik paruoštas, atiduotas spausdinti.

Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kiek filmų atsirado 2019-2020 m. kataloge? Gal galėtum pateikti keletą pavyzdžių, kokie tai filmai?

22-du įvairių žanrų trumpieji filmai. Kai kurių premjeros dar neįvyko. Pavyzdžiui, Urtės Oettinger animacinis serialas „Pieno baras“. Šiuo metu yra sukurta tik jo bandomoji serija. Taip pat „Matilda ir jos atsarginė galva“ – naujausias Igno Meilūno projektas, kuris, tikimės, greitu metu pradės kelionę po festivalius. Turime šiek tiek senesnių, iš 2019 m. pradžios – Tito Lauciaus „Šeima“, Justo Ramanausko „Snaiperis“. Tai – filmai, sukurti 2019 m., kai kurių premjeros įvyks 2020 m.

Festivalis, dalyvavimas parodoje, katalogo ruošimas. O kokie projektai naujausi?

Pernai pradėjome du naujus projektus – Baltijos šalių rezidencijas („Baltic Shorts Residency“) ir mentorystės programą, skirtą moterims, dirbančioms kine ir televizijoje. Pasiruošimas šiems projektams prasidės iškart po Klermono-Ferano mugės.

Šiemet rezidencija vyks birželio 1-21 d. Susidomėjimas ja didelis, mat Baltijos šalių regione tokių rezidencijų apskritai nebuvo. Pradėjome šį projektą norėdami pasižiūrėti, ar jis reikalingas, ir gavome labai daug paraiškų – bene 40. Tai yra gana nemažas skaičius kaip pirmąkart vykstančiai rezidencijai.

Mentorystės programa moterims gimė iš WIFT („Women in Film and Television“ – KINFO) judėjimo Lietuvoje. Pagalvojome, kad šalyje reikia daugiau dėmesio moterims, kurios dirba kino ir televizijos lauke. Programa prasidėjo balandžio pabaigoje ir truko iki spalio. Joje sudalyvavo 10 moterų iš įvairių sričių – kostiumų dizaino, scenarijaus rašymo, turėjome vieną operatorę… Joms buvo priskirta 10 mentorių, kuriais buvo ne tik moterys, bet ir vyrai. Bent kartą per mėnesį jie susitikdavo ir aptardavo jiems svarbius klausimus. Abudu nauji projektai tęsis ir šiemet.

Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

„Open Talks“ arba pokalbiai su režisieriais, ir jų sukurtų trumpukų peržiūros kavinėje „Elska“ – taip pat vienas naujų projektų, prasidėjusių pernai, tiesa?

Taip. Idėja buvo kas mėnesį rengti neformalius susitikimus, rodant ne tik filmus, bet suteikiant daugiau dėmesio kūrėjams. Pokalbių su kūrėjais, o ypač jaunaisiais, vyksta labai mažai, nors jų patirtys labai įdomios. Šis projektas itin sėkmingas, nuo vasario mėnesio jį tęsime. 

Tęsite visus metus?

Taip, galbūt vasarą darysime pertrauką.

Dar be visų šių išvardytų renginių organizuojame tris dienas trunkantį Baltijos šalių projektų pristatymo forumą „Baltic Pitching Forum“. Jis skirtas Baltijos šalių kūrėjams. Tiesa, nuo šių metų pradėjome kviesti vieną šalį-viešnią. Pernai tai buvo Suomija, šiemet – Lenkija. Jaučiamės išauginę šį projektą, sulaukėme netgi rekomendacijų kreiptis į didesnius fondus, nes tai yra didelį potencialą turintis renginys, į kurį kūrėjai atvyksta pristatyti pirminėje stadijoje esančių projektų idėjų. Renginio metu tarptautinė komisija vertina projektus, vyksta įvairios viešos paskaitos, susitikimai su pardavimų agentais, festivalių atstovais.

Nuo pernai mėginame trumpuosius filmus įtraukti į kino teatrų repertuarus – pradėjome iniciatyvą „Trumpas kinas“. Stengiamės, kad taip, kaip kino teatrai rodo ilgametražius, taip po truputį, kartą ar dukart per mėnesį, rodytų ir trumpametražių filmų programas. Seansai vyko „Skalvijoje“, „Pasakoje“, MO kino salėje ir „Kino deli“. Šiemet mėginsime išeiti į kitus miestus.

Dar kitas projektas yra trečius metus gruodžio 21 d. organizuojama Tarptautinė trumpametražių filmų diena. Šiemet bendradarbiavome su „LRT televizija“, kurie tą dieną rodė trumpametražių filmų programas. Įprastai televizijos jų nerodo, todėl mums tai yra didelis pasiekimas.

Organizuojate išties daug projektų. Galbūt jų gausa susijusi su 2019 m. paskelbtomis kūrybinėmis atostogomis, dėl kurių festivalis nevyko? Kokiu tikslu buvo priimtas toks sprendimas? Galbūt laisvą laiką išnaudojote idėjų generavimui?

Ne visai taip. Atostogos nebuvo imamos tikslingai. Jos buvo paskelbtos finansiniais sumetimais ir tarsi neoficialus protestas. Labiausiai prie naujų projektų įgyvendinimo prisidėjo tai, kad Kultūros taryba mums skyrė strateginį finansavimą. Tai tapo labai didele pagalba naujoms iniciatyvoms, kurių visąlaik norėjome imtis, tačiau dėl finansavimo negalėjome įgyvendinti. Taigi tai buvo pats didžiausias postūmis.

Tai ne pirmas kartas, kai dėl finansinių kliūčių festivalis neįvyko.

Taip, 2018 m. rengėme pusė festivalio. 2019 m. darėme pertrauką.

Pereikime prie šių metų festivalio programos. Kaip sumanėte surengti siaubo filmų programą? Ar tai buvo jūsų, ar Haapsalu fantastinių ir siaubo filmų festivalio, kuris šią programą ir sudarė, mintis?

Tai buvo labiau mūsų pačių idėja. Visai programai reikėjo daugiau žanrinio kino, kad kiek įmanoma plačiau padengtume žiūrovų norus ir pomėgius. Kaip žinia, Estijoje vyksta pakankamai senas, gilias tradicijas turintis Haapsalu fantastinių ir siaubo filmų festivalis. Su jo programų sudarytojais parengėme programą. Joje – 5 labai siaubingi siaubo filmai. Tie, kas mėgsta siaubo filmų žanrą, turėtų likti patenkinti, filmai labai įvairūs. Atvažiuos Haapsalu festivalio atstovas, kuris pristatys šią programą ir daugiau papasakos apie Estijoje vykstantį festivalį, kaip jie atsirinkinėja filmus ir t.t. 

Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Festivalio lankytojams kartu su „Neakivaizdiniu Vilniumi“ šiemet siūlote ekskursiją „Vaiduokliškas Vilnius“. Kaip jose dalyvauti?

„Vaiduokliškas Vilnius“ vyks prieš siaubo filmų programos seansus. Ekskursija truks 2 valandas ir pasibaigs prie tų kino teatrų, kuriame bus rodoma siaubo filmų programa. Į ekskursiją patekti galės tie, kurie nusipirko bilietus į „Siaubingai baisios istorijos“ seansą. Taip pat į ekskursiją jau paskelbta ir vieša registracija.

Beveik prie kiekvienos programos nurodytos klausimų ir atsakymų sesijos (Q&A). Kokių svečių šiemet laukiate?

Taip, praktiškai kiekvienas seansas bus pristatytas. Atvyks ne tik rodomų filmų režisieriai, bet ir aktoriai iš Prancūzijos, Izraelio, Danijos, Šveicarijos, Bosnijos ir Hercogovinos, Kroatijos, iš viso bus 24 svečiai. Vieni iš jų atvyksta pristatyti filmų, kiti į industrijos renginį.

Ne kartą festivalyje rodėte eksperimentinio, avangardinio kino programas. Ką šiemet siūlysite tokio kino mėgėjams?

Programoje „Animadok“ – animacijos ir dokumentikos sintezė. Tai filmai, kurie retai rodomi net ir kino festivalių ekranuose. Šis žanras Lietuvos žiūrovams gana naujas.

Ši programa viena iš labiausiai intriguojančių ir nestandartinių programų visame festivalyje. Ją sudarė animacijos prodiuserė ir Lietuvos animacijos asociacijos vadovė Agnė Adomėnė. Šioje programoje yra labai skirtingi 8 filmai. Vieną iš jų norėčiau išskirti. „Kiaušinis“ – prancūzų režisierės darbas, kuris jau susižėrė net 40 apdovanojimų ir apkeliavo daugiau nei 100 kino festivalių. Apskritai visi šios programos filmai yra apkeliavę nemažai kino festivalių. Tai tikrai išskirtinė proga pamatyti šio žanro filmus.

Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Jei iš užsienio į tarptautinę konkursinę programą jus pasiekė 2 tūkst. paraiškų, smalsu, kiek paraiškų šiemet sulaukėte į nacionalinę konkursinę programą, t.y. iš Lietuvos?

Sulaukėme ganėtinai daug – 43. Tačiau tai apskritai susiję su kino industrija, produkcija. Sukuriamų trumpametražių filmų padaugėjo. Jie gerėja. Gavome užklausų ir dėl premjerų. Tai suteikia motyvacijos, kad einame gera linkme.

Į nacionalinę programą įtraukti 4 filmai, kurių premjeros įvyks mūsų festivalyje, ir 5 filmai, kurių premjeros jau buvo surengtos užsienyje arba Lietuvoje.

Festivalis vyksta jau 13 metų. Kokia jūsų vizija?

Norime keisti požiūrį, kad trumpametražis kinas yra studentiškas ir mėgėjiškas. Tai viena iš mūsų festivalio bei agentūros misijų. Trumpas kinas tikrai nėra blogas, tai atsispindi ir mūsų šūkiuose – „Trumpas, bet festivalis“, „Trumpas, bet filmas“. Trukmė jokiu būdu nereiškia, kad filmas yra menkesnis ar prastesnės kokybės. Viena iš mūsų misijų yra pratinti žiūrovą prie trumpametražio kino. Norime, kad festivalis išaugtų, kad daugėtų kino seansų kiekis, o tam tikrame laikotarpyje norėtume tapti didžiausiu trumpųjų filmų festivaliu Baltijos šalyse.

Kuris yra didžiausias šiuo metu?

Mūsų partneriai, su kuriais galbūt konkuruojame, tačiau konkurentais nelaikome – „PÖFF Shorts“, kuris yra po Talino kino festivalio skėčiu, ir „2ANNAS“ Rygoje – labai panašaus mastelio kaip ir mes. Kažkuris iš mūsų penkerių metų laikotarpyje galbūt ir išaugs į didžiausią festivalį Baltijos šalyse.

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis vyks sausio 16-19 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Marijampolėje ir Ukmergėje.

Festivalio programa čia.

Daugiau informacijos: www.filmshorts.lt

Komentarai

Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.