fbpx
Festivaliai, Kino industrija, Naujienos, VDFF, Vilniaus dokumentinių filmų festivalis

Ką žiūrėti šių metų Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, pataria programos sudarytojos

Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) dalijasi rekomendacijomis. Savo favoritus vardija festivalio programos sudarytojos Vilma Levickaitė, Ona Kotryna Dikavičiūtė ir Eglė Maceinaitė bei jaunieji VDFF programeriai.

VDFF programos sudarytoja Vilma Levickaitė. Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

Rekomenduoja Vilma Levickaitė:

  1. „Branduolinė šeima“ (Travis Wilkerson, Erin Wilkerson, 2021)
  2. „Oologija neramiais laikais“ (Pim Zwier, 2021)
  3. „Begalybė pagal Florianą“ (Oleksiy Radynski, 2022)

Festivalio programos sudarytojų rekomendacijas V. Levickaitė pradeda filmu „Branduolinė šeima“: „Man šis filmas – tai sapnas, persmelktas nerimo dėl branduolinės katastrofos. Kas įvyks pirmiau? Susprogs atominė elektrinė? Kažkas paspaus mygtuką ir užmes atominę bombą? Paleis raketas su atominėmis galvutėmis? O kas tada?.. O gal jau įvyko? Siūlau apie tai negalvoti – tegul sapnas liks sapnu, o Treviso filmas tebus galimybė susimuliuoti akimirką prieš atominį sprogimą. Atsimenate, kaip pasaulio pabaigos jausmą išgyvenome Larso von Triero „Melancholijoje“? Čia bus kažkas panašaus.“

Filmas „Oologija neramiais laikais“, V. Levickaitės nuomone, „vertingas ir aktualus keletu požiūriu: visų pirma – dabartiniame kontekste mes vis geriau suprantame, kad karas nebūtinai atitraukia žmones nuo jų kasdienių darbų, nesunaikina noro toliau kurti, statyti, mylėti. Anaiptol – karas norą gyventi įprastą gyvenimą dar labiau sustiprina; Maxo Schönwetterio istorija tai patvirtina. Filme panaudota labai įdomi kronika iš Trečiojo Reicho laikų, joje – ir kasdienybės grožis, ir nacių euforija. „Rekomenduoju žiūrovams, kurie iš dokumentikos tikisi žinių kontekstų praplėtimui – tai klasikinis dokumentinis pasakojimas apie istorinę asmenybę“, – sako programos sudarytoja.

Komentuodama trečiąjį savo pasirinkimą – filmą „Begalybė pagal Florianą“, – V. Levickaitė pastebi, kad tai istorija ne vien apie architektą Florianą ir jo kovą dėl savo meno kūrinio. Tai filmas apie visa griaunantį godumą, kultūros ir dvasingumo naikinimą, apie šiems procesams pasiduodančią buką biurokratiją ir visą šią destrukciją dideliu greičiu pirmyn stumiančią korupcinę sistemą. Filmas kelia amžiną klausimą: ar pavyks nepasiduoti?

VDFF programos sudarytoja Ona Kotryna Dikavičiūtė. Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

Rekomenduoja Ona Kotryna Dikavičiūtė:

  1. „Meilė ir vulkanai“ (Sara Dosa, 2022)
  2. „Jei neramu, susikurk muziejų“ (Pilar Moreno, Ana Endara, 2021)
  3. Cecilios Mangini retrospektyva

„Režisierė Sara Dosa imasi pasakoti greito tempo istoriją apie meilę vulkanams ir meilę vienas kitam. Tą ji daro naudodama nuostabius pačių Katios ir Maurice’o filmuotus vaizdus, kuriuose veržiasi vulkanai, teka lavos upės ir plyti rūgšties ežerai. Tai – vienas žiūroviškiausių šių metų festivalio filmų, sutraukęs dideles žiūrovų auditorijas užsienio festivaliuose“, –  filmą „Meilė ir vulkanai“ rekomenduoja viena VDFF programos sudarytojų O. K. Dikavičiūtė.

K. Dikavičiūtės taip pat išskirtame filme „Jei neramu, susikurk muziejų“ jo kūrėjos su atidumu žiūrovams aprodo Senobijos sukurto muziejaus eksponatus, per kuriuos pažįstame ir ją pačią: laisvos minties moterį, randančią įkvėpimą savyje ir mažiausiose kasdienybės detalėse. Ramaus ritmo filmas kviečia šviežiu žvilgsniu pažiūrėti į sau įprastą aplinką ir svarstyti apie tai, kas lieka, kai žmogaus jau nebėra. Nors filme neišvengiamai iškyla nykimo, vienatvės, senatvės temos, pasak O. K. Dikavičiūtės, filmo nuotaika nėra liūdna – visame tame režisierės (ir pati Senobija) įžvelgia daug šviesos.

Kviesdama į Cecilios Mangini retrospektyvą, šios programos sudarytoja žada: „Tai, ką matome šiuose filmuose, galima pavadinti nacionalinio Italijos charakterio archeologija.“ C. Mangini (1927–2021) yra laikoma pirmąja moterimi dokumentinio kino režisiere Italijoje ir iki šiol yra svarbi šios šalies kino kultūros dalis. XX a. 5 deš. pradėjusiai kurti C. Mangini rūpėjo keli teminiai laukai: miestų modernėjimas, industrializacijos keičiama visuomenė ir moterų statusas joje; gryna ir nenugludinta vaikystės patirtis; skurdžios izoliuotos Apulijos regiono bendruomenės ir archajiškų ritualų persmelkta jų kasdienybė. Festivalyje pristatomi menininkės filmai, sukurti 1960–1974 m., nugulė į 3 trumpametražių filmų programas.

VDFF programos sudarytoja Eglė Maceinaitė. Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

Rekomenduoja Eglė Maceinaitė:

  1. „Magalufas – vaiduoklių miestas“ (Miguel Ángel Blanca, 2021)
  2. „Beba“ (Rebecca Huntt, 2021)
  3. Specialioji programa „Černobylis: utopija ir apokalipsė“

Festivalio programos sudarytojų rekomendacijas užbaigia Eglė Maceinaitė: „Filmą „Magalufas – vaiduoklių miestas“ galima žiūrėti kaip satyrą, kuri atveria turizmo industrijos paliktas žaizdas, rodydama turistus kaip svirduliuojančius vaiduoklius, klajojančius kažkur sustojusiame laike, kitame gyvenime. Tai, ką pamatysite, privers pasijusti nejaukiai, tačiau be egzotikos čia gausite ir gilesnį pasakojimą apie miestą, neišsipildžiusias svajones ir malonumą, einantį koja kojon su kančia.“

Maceinaitės rekomendacija „Beba“ – tirštas vaizdų, spalvų, dramatiškų įvykių pasakojimas. Jame režisierė apnuogina pyktį, kuris eina iš kartos į kartą, ir savo ekscentrišką asmenybę – įspūdį sustiprina ir nuostabi videodienoraščio, filmuoto 16 mm juosta, forma, didžiulė romantika, perdėtas jausmingumas. Režisierė Rebecca Huntt savo debiutą vadina metafilmu, kadangi laikui bėgant herojė Beba atitrūksta nuo savo kūrėjos, tampa tik viena iš jos versijų. Pasak E. Maceinaitės, „Beba“ – tai lyriškas ir jausmingas filmas, panardinantis į menininkės pasaulį, bet, ko gero, atspindintis ir daugiau gyvenimų.

„VDFF teminę programą sudaryti šiemet pasiūlėme Nacionalinio Oleksandro Dovženko centro archyvistui ir kino tyrinėtojui Oleksandrui Teliukui, – paskutiniąją savo rekomendaciją  – specialiąją programą „Černobylis: utopija ir apokalipsė“ – pristato E. Maceinaitė. – Ją sudaro Černobylio atominės elektrinės avarijos kronika ir paties O. Teliuko sukurtas archyvinis filmas, kuriame tyrinėjama socialistinė utopija. Avarijos padariniai ir Sovietų Sąjungos idėjos įdomiai atsiskleidžia santykyje su dokumentika ir reprezentacija kine, pateikiant filmų sukūrimo kontekstus dekonstruojami dokumentikoje užrakinti ideologiniai simboliai.“

„Jaunieji programeriai“. Agnės Papievytės nuotr.

„Jaunųjų programerių“ pasirinkimai

Savųjų rekomendacijų trejetuką rikiuoja ir jaunieji VDFF programos sudarytojai. Į filmų rinktinę, pavadintą „Nykstančiais pėdsakais iki beribio dangaus“, „Jaunieji programeriai“ įtraukė filmus „Meilė ir vulkanai“, „Begalybė pagal Florianą“ ir „Jei neramu, susikurk muziejų“.

„Šiais metais savo filmų programą sudarinėjome tyrinėdami menininko ir jo amžino palikimo temą. Žiūrėdami ir rinkdamiesi filmus diskutavome, kokią svarbą žmogaus gyvenime atlieka kūryba ir saviraiška, kokį pėdsaką paliekame po savęs. Trijuose mūsų pasirinktuose filmuose galima lengvai įžvelgti žmogaus aistrą savo darbui-pašaukimui, kovą už gyvenimo veiklą bei siekį įsiamžinti. Šių filmų herojai save įamžina darbais, o jų kūryba žmonių atmintyje išlieka ilgiau negu jie patys“, – jaunųjų VDFF programerių pasirinkimus komentuoja viena jų – Mija Ničajutė.

Įtraukti filmais besidominčius vyresniųjų klasių mokinius į festivalio „virtuvę“, sudaryti ir pristatyti kino programas – nevyriausybinės organizacijos „Meno avilys“ ir tarptautinio edukacijos projekto „Moving Cinema“ iniciatyva. VDFF prie jos prisijungė trečią kartą.

19-asis VDFF vyks tik kino salėse: rugsėjo 22–spalio 2 d. – Vilniuje, rugsėjo 28–30 d. Kaune, rugsėjo 26 d. – Alytuje.

Projektą finansuoja Lietuvos kino centras, iš dalies finansuoja Vyriausybės kanceliarija. Renginys yra Vilniaus 700-ojo jubiliejaus programos dalis.

Komentarai