fbpx
Fantastiniai filmai, Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai, Rodoma kine

Ką daro „Juodoji pantera“ – žiovauja ar riaumoja? (apžvalga)

Kadras iš filmo „Juodoji pantera“
„Forum Cinemas“ archyvas

“Bury me in the ocean with my ancestors who jumped from ships, ’cause they knew death was better than bondage.”

N’Jadaka/Erik Killmonger

Pamenate, kai kažkada buvo kalbama apie (gerų) superherojų filmų trūkumą? Aš irgi nelabai. Situacija stipriai pasikeitė, ką rodo ir vienas po kito leidžiami šio žanro filmai. Tiesa, kai kurie dalykai nekinta. Kalbu apie snaudulį ir žiovulį, apimantį žiūrint tokius filmus. „Marvel“, „DC“ ir kitos komiksų studijos suspartino savo intelektualinių nuosavybių holivudizaciją, tačiau nuobodulys niekur nedingo – visi filmai seka tas pačias formules tarsi gamybos linijoje „štampuojant“ detales automobiliams.

Nors toks požiūris yra labai lietuviškas, kartais šioje apatinius ant kelnių dėvinčių pusdievių istorijų jūroje pasitaiko šis bei tas šviežesnio. Pernai tokiu filmu buvo J. Mangold „Loganas“ (Logan, 2017), pabaigęs „Iksmenu“ Ernio (arba Mičiganiečio – pasirinkite labiau patinkantį kvailą lietuvišką Wolverine vertimą) istorijos liniją prasmingai ir netgi atlikus rimtesnę pagrindinio veikėjo asmenybės studiją (!). O štai šie metai prasidėjo gana daug žadančiu filmu „Juodoji pantera“ (Black Panther, 2018), kuris nors ir nesukelia revoliucijos, tačiau yra pakankamai šviežias, kad būtų vertas peržiūros.

Kadras iš filmo „Juodoji Pantera“
„Forum Cinemas“ archyvas

Į filmą buvo dedama daug lūkesčių, visų pirma, dėl tematikos. „Juodoji pantera“ yra savotiška duoklė Afrikai holivudiniuose superherojų filmuose. Jame pasakojama išgalvotos Wakandos valstybės princo T‘Challos istorija, susijusi su 2016 m. pasirodžiusiu A. ir J. Russo „Kapitonas Amerika: pilietinis karas“ (Captain America: Civil War) ir jame rodytais įvykiais. Princas T‘Challa laisvalaikiu (ir ne tik) tampa Juodąja pantera, saugojančia tik iš pirmo žvilgsnio primityvios Wakandos šalies Afrikoje paslaptis (pagrindinį resursą vibraniumą) ir saugumą namuose bei užsienyje.

Visa tai, kaip žinia, yra puiki dirva ne tik padaužiškiems superherojų nuotykiams, tačiau ir Afrikos kultūros demonstravimui – didžioji dalis filmo veiksmo vyksta Afrikoje, todėl žiūrovas gali mėgautis spalvingomis aprangomis, paslaptingais ritualais bei bandymais parodyti, kad Afrikos kultūra toli gražu nėra primityvi ir neverta dėmesio. Tą įgalina ir superherojiškai beskonė, tačiau kompetentinga kinematografija.

Kadras iš filmo „Juodoji pantera“
„Forum Cinemas“ archyvas

Afriką bandoma rasti net ir filmo garso takelyje, prie kurio dirbo Ludwigas Göranssonas, įkvėpimo vardan keliavęs į Senegalą bei Pietų Afrikos Respubliką. To rezultatas – įdomus, tačiau keistokas šiuolaikinių superherojų filmų orkestrinių garsų ir afrikietiškos muzikos elementų mišinys su keliais trupiniais šiuolaikinės trap ir conscious hip-hop muzikos. Ir taip, tai reiškia, kad filme girdėsite ir Kendricko Lamaro balsą.

Daug dėmesio filmas sulaukė ir dėl to, kad yra vienas pirmųjų „Marvel“ kino kūrinių, kuriame didžioji dalis aktorių yra juodaodžiai. Tai jokiu būdu neturėtų kažko sakyti apie kokybę, ypač kai filme dirba „Pradink“ (Get Out, 2017) sužibėjęs Danielis Kaluuya, Forestas Whittakeris ar jau gana gerai žinomas Michaelas Jordanas (B. versija). Daugelis aktorių neblogai susitvarko su savo darbu, ypač žinant superherojų filmų scenarijams būdingą „gylį“. Tačiau belieka tik darkart atsidūsti, jog komiškus personažus vaidinantys aktoriai superherojų žanre turi bene sunkiausią darbą, nes… komiški personažai šiuose filmuose yra tiesiog nejuokingi! Bet kokiu atveju, reikia pripažinti, kad ir Letitia Wright bei Martinas Freemanas neblogai susitvarko su savo užduotimis.

Kadras iš filmo „Juodoji pantera“
„Forum Cinemas“ archyvas

Su pramogine dalimi „Juodoji pantera“ susitvarko tikrai neblogai – žiūrovas įtraukiamas šiek tiek netipiška superherojų filmams istorija. Tai sėkmingai padeda nuvyti žiovulį. Tuo pat metu filme labai akivaizdžiai (kartais net pernelyg akivaizdžiai) bandoma liesti rasizmo, patriotizmo bei humanitarinės veiklos moralumo temas, kurios ne tik pastatytų veikėjus į sunkias padėtis, bet ir priverstų žiūrovą susimąstyti apie šias problemas. Iniciatyva sveikintina, tačiau filmo scenarijus ir publika, į kurią apeliuojama, neleidžia šių temų paliesti giliau, kas tikrai nepadeda filmui. Kartais tai pakenkia ir pačių filmo veikėjų vystymui, nes pastarieji pasirodo patys savęs nesuprantantys paaugliai, netyčia turintys supergalių ir valdantys ištisas valstybes. Ši problema paveikia ir šiaip jau stiprų antraplanį generolės Okoye veikėją (Danai Gurira) bei pagrindinį filmo blogiuką N‘Jadaką (Michael B. Jordan), kuris iš keršto (kaipgi superherojaus filmas be keršto) pasimeta savo paties pyktyje bei revoliuciniuose tiksluose. Atkreipiant dėmesį į šiuos aspektus, „Juodoji pantera“ tikrai nukenčia dėl savo paties nišos ribotumų.

Už neblogą susitvarkymą su ribotu ir gana lėkštu filmo scenarijumi reikėtų padėkoti ir režisieriui Ryanui Coogleriui. Jis buvo pasirinktas ne veltui, ir (tikiuosi) ne tik dėl to, kad yra afroamerikietis. R. Coogleris jau spėjo pasižymėti kaip kino kūrėjas, galintis ne tik prikelti mirštančius žanrus, kaip kad buvo padaryta „Rokio“ (Rocky) frančizei su filmu „Krydas. Gimęs kovoti“ (Creed, 2015), tačiau ir sėkmingai paliesti jautresnes afroamerikiečiams temas juostoje „Fruitveilo stotis“ (Fruitvale Station, 2013). Toks mišinys turėjo tikti ir filmui „Juodoji pantera“, kuriuo akivaizdžiai siekta ne tik sukurti gerą pramogą, tačiau paliesti ir kai kurias rimtesnes temas, opias ir šiandien. Tačiau jeigu su pramogine dalimi susidorota nesunkiai, R. Coogleris „buksuoja“ su sociopolitinių temų išskleidimu.

Kadras iš filmo „Juodoji pantera“
„Forum Cinemas“ archyvas

Tačiau ne viskas yra taip jau blogai. Kalbant apie „rimtesnes“ filmo temas, atskiro paminėjimo turėtų susilaukti „Juodosios panteros“ moterys. „Juodoji pantera“ pasirodo kaip vienas pirmųjų superherojų filmų, kuris turi stiprias veikėjas moteris, savo vystymu ir gilumu (kad ir kiek jo bebūtų) prilygstančias pagrindiniams vyrų veikėjams. Apskritai, pagrindinis filmo veikėjas T‘Challa pasirodo priklausomas nuo moterų daug labiau nei įprasta panašaus tipo pramoginiuose kūriniuose. Nors tai ir neišsprendžia visų moterų vaizdavimo filmuose problemų (galutiniai mūšiai vis tiek vyksta tarp vyrų), „Juodoji pantera“ žengia neblogą žingsnį ne tik link juodaodžių, tačiau ir sąžiningesnės moterų reprezentacijos maskulinistinėje populiarioje kultūroje. Labai tikiuosi, kad tai tik pradžia dar geresniems dalykams.  

R. Coogleris trečiajam savo filmui pasirinkdamas klišių ir nuovargio kupiną superherojų žanrą, rimtai rizikavo nepasiekti savo simbolinio sėkmės hat-tricko. Daugeliu atžvilgių „Juodoji pantera“ ir yra standartiškas superherojų filmas, prigrūstas kartais juokingų specialiųjų efektų ir nejuokingų komiškų veikėjų. Jis kenčia nuo žanro ribotumų, ypač kalbant apie subtilesnes sociopolitines temas. Tačiau tuo pat metu jis žengia nemažai naujų žingsnių stagnacijos kupinoje nišoje. Žvilgsnis pagaliau nukreipiamas į primirštamą Afriką, o taip pat juodaodžių bei moterų reprezentaciją. Naujovišką tematiką papildo ir neblogai savo darbą atliekantys aktoriai.

„Juodoji pantera“ nėra „Loganas“, tačiau yra pakankamai pažįstamas ir tuo pat metu šviežias, kad būtų vertas bent vienos peržiūros nesibaiminant užmigti ties 25-ąja filmo minute. Ir, ei, jame yra kovinių raganosių!

Filmo anonsas:

Komentarai