„Disnėjaus“ studija, kuri šiais metais švenčia šimtmetį, yra galingiausia, pelningiausia ir įtakingiausia pramogas teikianti įmonė žmonijos istorijoje. Šį istorinį pasiekimą nesunku paaiškinti – „Disnėjaus studija“ beveik šimtą metų buvo absoliutus kokybės standartas, kai kalba pasisukdavo apie animacijos kūrinių kokybę. Studijos vaidybiniai kino filmai taip pat sugebėdavo pasiekti neblogų rezultatų. „Disnėjaus“ pramogų parkai yra tituluojami „laimingiausia vieta pasaulyje“. Na, o televizija, komiksai, kompiuteriniai vaizdo žaidimai, TV kanalai, žaislai, SVOD ar net kruiziniai laivai yra taip pat gan sėkmingas būdas papildyti įmonės banko sąskaitą. Taigi, „Disnėjus“ yra kompanija, kurios šiandieninė vertė yra dvigubai didesnė nei visos Lietuvos BVP.
Būtina pabrėžti, kad jos akcijos per paskutinius metus nukrito daugiau nei dvigubai, tad reikia atkreipti dėmesį, kad šis įspūdingai skambantis ekonominis studijos rezultatas yra vienas prasčiausių per kelis dešimtmečius. Taigi, kas nutiko?
Kad suvoktume, kaip studija atsidūrė šiandieninėje situacijoje, pirmiausia grįžkime kelerius metus atgal, į auksinius 2019-uosius. Tais metais „Disnėjus“ buvo kompanija, kuri atrodė tiesiog negalinti klysti – kino teatruose pasirodo „Keršytojai. Pabaiga“ (Avengers: Endgame, rež. Anthony Russo ir Joe Russo), „Ledo šalis 2“ (Frozen II, rež. Chris Buck ir Jennifer Lee), „Liūtas karalius“ (The Lion King, rež. Jon Favreau), „Žaislų istorija 4“ (Toy Story 4, rež. Josh Cooley), „Aladinas“ (Aladdin, rež. Guy Ritchie) – filmai, kurie uždirbo nuo vieno vargano milijardo iki beveik trijų. Taip pat pasirodo SVOD platforma „Disney+“, kuri ne tik akimirksniu tapo viena iš rimčiausių platformų, bet ir dar negalėjo būti paleista geresniu metu – prieš pat pandemiją. Taigi iš šono atrodė, kad „Disnėjaus“ kompanija tiesiog negali suklysti – viskas, prie ko ji prisiliečia, tampa auksu.
Tačiau jau dabar aišku, kad už šio blizgančio fasado brendo rimtos problemos. Pirmosios „Disnėjaus“ bėdos kilo dėl iki tol sėkmingiausios jų strategijos – visų pelningų pramogų produktų, teisių, bibliotekų bei kompanijų supirkinėjimo. Ši strategija, kurios pirmi sistemingi žingsniai prasidėjo praeito šimtmečio pradžioje, buvo nepaprastai sėkmingi studijai. Viską, ką ji įsigydavo, – televizijos transliuotoją, animacijos bei kino studijas (pvz., PIXAR) ar frančizių teises (pvz., „Marvel“, „Star Wars“, ir „Indiana Jones“) iškart atnešdavo milžiniškas pajamas.
Kiekvienas pirkinys, kad ir kiek jis bekainuotų, labai greitai parodydavo, jog tai buvo puiki finansinė investicija. Tačiau pirkinys gali būti sėkmingas tik jei jį įgyvendina žmonės, kurie (a) žino, ką daro, (b) yra aistringi dėl savo projektų, ir (c) jiems yra netrukdoma. Šioje vietoje galima užtikti pirmuosius „Disnėjaus“ problemų pėdsakus.
Tačiau dabar reikia truputi atsitraukti nuo „Disnėjaus“ ir pažvelgti truputį plačiau. JAV politiniame gyvenime atsitinka du dalykai. Pirma, „Woke“ judėjimas (slengo žodis, kuris suformuotas atsispyrus nuo angl. žodžio wake arba awake) už (visų įmanomų aspektų) lygybę tampa vienu iš kairiosios politinės jėgos kertinių elementų. Ir antra, praktiškai visos organizacijos, grupės ar judėjimai privalo aiškiai pasisakyti, ar jie už šią radikalią lygybę ar prieš. Vidurio nėra.
„Disnėjaus“ valdžia nusprendžia tapti dalimi šio judėjimo ir per labai trumpą laiką pertvarko visą savo organizaciją, kad ji atitiktų woke judėjimo pagrindinius principus. Tačiau prieš pradedant nagrinėti, kaip woke paveikė „Disnėjaus“ gebėjimą kurti kokybišką pramogą, yra būtina detaliau aptarti, kas gi tai per judėjimas. Iškart būtina pabrėžti, kad woke judėjimas idėjiškai yra teisingas ir sveikintinas, kadangi jo principinis tikslas yra rasių bei lyčių lygybė. Konkrečiai atkreipiant dėmesį į vietas, kur, nors atrodo yra visos sąlygos lygybei, tačiau dėl nusistovėjusių tradicijų, sistemos nerangumo bei kitų priežasčių, yra jėgos, kurios palaiko vienos grupės dirbtinį pranašumą prieš kitas.
Taigi woke judėjimas JAV gimė dėl kasdienybėje esančios neteisybės. Tačiau kaip visos geriausios žmonijos idėjos, taip ir ši labai greitai sugebėjo tapti iškreipta ir deformuota savo versija, kuri ne tik nebepadeda pasiekti savo pirminių tikslų, bet dažnai netgi daro žalą toms grupėms, kurias turėjo apsaugoti.
O dabar trumpai apie woke ir Holivudą. Pastarasis (kurio „Disnėjus“ yra integrali dalis) didesnį savo egzistavimo laikotarpį buvo mechanizmas, kurio tikslas buvo suteikti fantaziją vos vienai grupei – baltaodžiams JAV vyrams. Todėl moterys (labai dažnai) tebuvo seksualiniai objektai, o visos kitos grupės (pvz., afroamerikiečiai, azijiečiai, homoseksualai, transeksualai ir t.t.) atlikdavo priešininkų, tarnų arba gelbėjamųjų vaidmenį. Taigi woke judėjimas turėjo labai objektyvių priekaištų dėl to, kaip Holivudas veikia.
Tačiau priežastis, kodėl woke kultūra įgavo tokį pagreitį Holivude, buvo #MeToo judėjimas, kuris atskleidė išties protu nesuvokiamą nusikalstamos veikos kultūrą svajonių fabrike. Holivudas, suvokdamas, kad blogas įvaizdis gali ženkliai paploninti piniginę, greitai ėmėsi pokyčių ir į svarbias pozicijas paskyrė asmenis, kurie išties aistringai tiki woke judėjimu. Kaip dažnai rodo istorija, ideologiškai užsidegę žmonės yra plaktukai, o ne skalpeliai. Kitaip sakant, jie būna šventai įsitikinę savo teisumu, todėl jų tikslas nėra teisingesnė visuomenė. Jų tikslas – pasaulis pagal jų vaizdą. Bet grįžkime prie „Disnėjaus“.
„Disnėjus“ nusprendžia, kad šis radikalus lygybės judėjimas yra tai, su kuo jie gali dirbti ir, kas nemažiau svarbu, iš to pasipelnyti. Studijos valdžia per trumpą laiką persiorientuoja ir, vadovaujantis jau Holivude vyraujančiomis tendencijomis, priima į aukščiausias pareigas žmones, kurie dega woke idėjomis.
Dar daugiau, šie žmonės tiki, kad „Disnėjaus“ nauja misija yra apšviesti likusią žmoniją. Todėl jie pradeda sistemingai samdyti tik tuos kūrėjus (režisierius, scenaristus, aktorius), kurie karštai išpažįstą šias vertybes. O ne, pavyzdžiui, dėl to, kad tie kūrėjai turi kompetencijų. Kadangi kino kūryba užtrunka bent kelerius metus, šio sprendimo vaisiai pasimato ne iškarto. Tačiau, kai jie pasirodo, jie būna kaip viską šluojanti banga.
Būtina dar kartą pabrėžti, kad problema tikrai nėra lygybės siekimas. Problema ta, kad tą lygybės siekimą bandoma realizuoti aukojant filmo, animacijos ar serialo siužeto kokybę. Labai keistą, kad „Disnėjus“ pamiršo du dalykus, ko vartotojai nemėgstą: (a) nekokybiško produkto ir (b) kai tau yra pamokslaujama. Taigi nuo 2020 m. prasideda vos pastebimi pokyčiai. Seni ir patyrę kūrėjai (režisieriai ir scenaristai) tyliai atleidžiami ir, kaip jau minėta, samdomi ideologiškai tinkami, kurie paleidžia vieną nesėkmingą kinematografinį kūrinį po kito. 2023 metai tampa šių sprendimų kulminacija – „Skruzdėliukas ir Vapsva. Kvantomanija“ (Ant-Man and the Wasp: Quantumania, rež. Peyton Reed) „Piteris Penas ir Vendė“ (Peter Pan & Wendy, rež. David Lowery), „Undinėlė“ (The Little Mermaid, rež. Rob Marshall), „Stichijos“ (Elemental, rež. Peter Sohn), „Indiana Džounsas ir lemties artefaktas“ (Indiana Jones and the Dial of Destiny, rež. James Mangold) ir „Dvaras, kuriame vaidenasi“ (Haunted Mansion, rež. Rob Minkoff).
Visi jie arba nuostolingi, arba vos atsiperka. Tačiau „Disnėjus“ šiame versle nėra tam, kad jo produktai atsipirktų. Kino fronte ši situacija yra tokia bloga, kad tai net lemia naujo termino gimimą – flopbusters. Jis reiškia labai brangų kino kūrinį, kuris studijai yra nuostolingas. Industrijoje spėjama, kad dar tik vos įpusėjus šiems metams vien kino srityje „Disnėjus“ prarado virš milijardo JAV dolerių.
Tačiau blogos žinios sklinda ir dėl „Disney+“ platformos. Beveik visi nauji serialai sulaukia kritikų bei žiūrovų nepasitenkinimo. Palyginimui, dar visai neseniai pasirodęs naujausias „Marvel“ serialas „Secret Invasion“ sugebėjo surinkti antirekordinius 7% „Rotten Tomatoes“ platformoje. Situacija tapo tokia bloga, kad „Disnėjus“ netgi išėmė kelis visiškai naujus serialus iš platformos vien tam, kad nereikėtų mokėti kūrėjams mėnesinį mokestį už nežiūrimą produktą. Žinoma, blogas serialų įvertinimas savaime nėra problema… Tol, kol prenumeratorių skaičius išlieka toks pats, ar net auga. Tačiau taip nėra – vien per šių metų pusmetį platforma prarado keturis milijonus prenumeratorių. O tai jau skaičiai, kurie tikrai priverčia „Disnėjaus“ valdžia susimąstyti.
Ir tai dar nėra blogų naujienų pabaigą. Dėl kažkokių sunkiai suvokiamų priežasčių „Disnėjaus“ kompanija nusprendė atvirai mesti iššūkį Floridos gubernatoriui, kuris siekia būti nominuotas į respublikonų partijos prezidentinius kandidatus. Pats konfliktas (labai supaprastintai) yra dėl to, ar mokyklose galima mokyti apie gėjus. Šiame tekste nebus diskutuojama, kuri pusė yra morališkai bei teisiškai teisingesnė. Straipsnio kontekste svarbiausia dalis yra ta, kad gubernatorius nusprendė pastatyti kompaniją į atitinkama vietą panaikindamas mokestines lengvatas „Disnėjaus“ parkui, kuriomis pastaroji mėgavosi dar nuo atidarymo laikų.
Taigi, kalba eina apie lygioje vietoje prarastus milijardus per metus. Kadangi parkas nėra kažkas, ką galėtum (supykęs) supakuoti ir perkelti į kitą valstiją, „Disnėjaus“ valdžia į šią situaciją žiūri su trūkčiojančia akimi.
Kompanija dabar smarkiai panikuoja. Blogiausia, kad iš šitos situacijos nėra lengva išeiti, kadangi pirmiausia reiktų pripažinti, jog visa Disnėjaus grietinėlė klydo. O kai esi organizacijoje, kurioje uždirbi per metus milijonus (plius milžiniškos premijos kasmet), teiginys, kad klydai, yra kažkas tokio, ko negali pasakyti jokiomis aplinkybėmis. Jokiomis!
Reikia paminėti, kad tai sukėlė dar vieną ypač žalingą poveikį visam „Disnėjaus“ vardui. Turėdami kažkaip pateisinti komercines nesėkmes, „Disnėjaus“ studija pradėjo viešai kaltinti (JAV) žiūrovus, kad jie neiną į kino teatrus žiūrėti jų produkcijos, nes yra rasistai ir seksistai…
Vienas dalykas yra kurti blogą produktą, kitas – pamokslauti. Kai JAV esi viešai išvadinamas rasistu, nes tau nepatinka prastas filmas… Tai sukelia nepasitenkinimą net tų žiūrovų, kurie nuosaikiai pritaria woke idėjoms.
Įdomu, kad „Disnėjaus“ studijai jos istorijoje tai nėra pirma krizė. Daugiau nei vieną kartą šiai gigantiškai organizacijai mirtis šnopavo į nugarą. Tačiau kiekvieną kartą įmonę išgelbėdavo vienas ir tas pats sprendimas – prodiuserių ir vadybininkų atsitraukimas nuo kūrėjų. Nes, šiaip ar taip, būtent aistringi kūrėjai sukuria produktą, kuris generuoja studijai visus tuos protu nesuvokiamus turtus. Taigi „Disnėjus“ tikrai turi patikrintą receptą, kaip išeiti iš krizės.
„Du Kine“ archyvas
Tačiau iš kitos pusės, tai – visiškai kitokio pobūdžio krizė. Visos ankstesnės įvyko dėl studijos vadybininkų godumo ir nekompetencijos. Beje, įdomus faktas, per visą „Disnėjaus“ animacijos studijos gyvavimą didžiausi jos konkurentai būdavo buvę studijos darbuotojai, kurie išeidavo neapsikentę neteisybės ir dėl to nusprendę pradėti savo verslą. Taigi kai krizės kyla dėl godumo, jos taip pat yra išsprendžiamos dėl godumo, nes blogiau už buvimą neteisiu yra būti situacijoje, kai prarandi pinigus.
Ši krizė yra ideologinė. O tokios krizės turi bruožą, kad asmenims, kurie sukėlė pačią krizę, yra svarbiau būti teisiems nei turtingiems. Tai reiškia, kad jie geriau kartos tą pačią klaidą dvidešimt kartų tikėdamiesi, jog būtent dabar pavyks, nei pripažins, kad jų sprendimai neveikia. Aišku, net ir tokia didelė kompanija kaip „Disnėjus“ negali sau leisti visiškai savivaliauti – akcininkų pakantumas turi labai aiškias ribas. Ankščiau ar vėliau „Disnėjui“ teks spręsti, kaip taisyti padėtį, į kurią patys save pastatė. Galiausiai, būtų galima labai lengvai suversti viską woke judėjimui, tačiau problema tikrai ne jame.
Apibendrinus, „Disnėjus“ yra milžiniška korporacija, kuri, kaip niekas kitas pasaulyje, gali sau leisti prarasti milijardus JAV dolerių, būti nepelninga kelerius metus iš eilės ir, galiausiai, vis tiek turėti kelis paslėptus kozirius rankovėje, kad pakiltų nuo stalo laimėtojais.
Tačiau, kad ir kaip keistai tai skambėtų, visos pusės gali būti laimėtojos tik tada, kai „Disnėjus“ bus taip nualintas savo nesėkmių, kad paprasčiausiai nebeliks kitos išeities, kaip tik pripažinti, kad tai, ką jie daro dabar, neveikia. Ir atsigręžti į tai, kas juos pavertė viena pelningiausių pramogų įmonių pasaulyje – suteikti savo kūrėjams nevaržomą laisvę įgyvendinti projektus, kuriems jie jaučia aistrą. Nes tik tokie projektai gali užkariauti žiūrovų meilę bei pagarbą.