Gal dėl visko kaltas oras (pastarąjį labai populiaru kaltinti dėl visų būtų ir nebūtų negandų), tačiau išėjęs iš kino teatro susipratau esantis eilinėje egzistencinėje krizėje. Stoviu lauke, klausausi atsitiktinių porelių klegesio, uodžiu svetimų cigarečių dūmus, žiūriu į tą VW Golf’ą, kurį „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“ marketingo skyrius išstatė priešais „Vingį“, ir bandau sugalvoti, ką aš su savimi darau.
Po filmo burnoje paliko kažkoks beprasmybės poskonis, kurį, tiesą sakant, iki šiol tebejaučiu. Ar septynios dienos buvo blogiausias dalykas, kurį šiemet mačiau? Tikrai ne. Ar tai nusikaltimas intelektui a la „Patriotai“? Irgi ne. Tai kame bėdos? Sunku paaiškinti.
„Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“ yra pagal pačias geriausias holivudines tradicijas susukta romantinė komedija. Čia surasite iki skausmo pažįstamus šio žanro archetipus: šiek tiek nevykėlį, bet geros širdies pagrindinį veikėją; jam per protingą ir per brandžią, bet pasimetusią mylimąją; dar labiau nevykusį, bet iš tikrųjų daug įdomesnį geriausią draugą; visais atžvilgiais pranašesnį konkurentą dėl mylimosios širdies; beviltiškai įsimylėjusią, pabrėžtinai nužmogintą tik draugę; sėkmę gyvenime bei meilėje siūlančią autoritetingą figūrą ir t. t., ir pan. Siužetas irgi holivudinis (ji išeina; jis nesugeba suprasti, kodėl; jis bando ją susigrąžinti, auditorijai pademonstruodamas, kodėl), struktūra taip pat, juokai irgi. Arba ambicinga, arba kopijuokliška. Skonio reikalas.
Problema tik ta, kad čia ne Holivudas, o Lietuva. Pas mus lietūs lyja. Ir biudžetai nepalyginamai mažesni. Todėl viskas atrodo skurdžiau. Gerokai skurdžiau. Visais aspektais. Pradedant vaidyba ir baigiant scenarijumi bei jo logika. Lyg bandytum iškepti gerą picą iš batono, daktariškos dešros, pigiausio sūrio ir tokio paties pomidorų padažo. Jums išeis kažkoks valgomas daiktas, bet jos skonį pasistengsite kuo greičiau pamiršti (tiesą sakant, pica iš principo yra kiek pervertintas dalykas, bet ne apie tai čia kalba eina). Panašus jausmas ir žiūrint septynias dienas. Lyg ir matai, kad darbo čia įdėta, kad žmonės nuoširdžiai darė tai, ką darė. Tačiau ambicijos buvo nepamatuotos, ištekliai ne tie, sugebėjimai irgi.
Pagrindinė filmo žvaigždė, didysis masalas yra Justinas Jankevičius. Jis vaidina, galima sakyti, save. Komiką-vyrvaikį Beną, kuris dar dirba Ozo dovanėlių kioske ir kažkokiu būdu sugeba gyventi pakankamai dideliame lofte bei yra pakankamai žinomas, kad moterys jį atpažintų ir noriai leistųsi į atsitiktinius lytinius santykius. Na, lai ima jį biesas. Gal tėvas tą butą padovanojo. Ne mano reikalas. Kam čia iš vis svetimus pinigus skaičiuoti?
Kita vertus, tokie dalykai žmogų „ištraukia“ iš filmo, nes šis pradeda ieškoti atsakymų, racionalizuoti ir tiesiog nebesuprasti vidinės pasakojimo logikos. Ne šventieji puodus lipdo! Esmė tame, kad Jankevičius sutinka merginą vardu Atėnė. Aišku, suliepsnoja meilė, kuri po kokių metų pasibaigia, kai graikų deivė palieka pagrindinį veikėją dėl dantisto vardu Saulius. Aišku, Benas, kaip vyrvaikiui ir pridera, su šiuo gyvenimo posūkiu susitaikyti nesugeba ir visokiais įmanomais būdais ima gadinti gyvenimą savo buvusiajai ir jos esamajam su pretekstu ją susigrąžinti. Iš čia kyla ir visas humoras beigi bandymai imituoti dramą.
Romantinę komediją paprastai sudaro du esminiai elementai (čia jūsų nenustebinsiu): romantinis ir humoro. Norint, kad toks filmas būtų vykęs, reikia pasiekti, jog šie du dalykai sėkmingai veiktų tiek atskirai, tiek kartu. Pradėkim nuo romantikos. Aš taip niekada ir nesupratau, kokio velnio Benas ir Atėnė buvo kartu, o po to išsiskyrė. Jeigu filmas apie išsiskyrimą, tai reikėtų šitai temai skirti bent šiek tiek dėmesio. Gal Jankevičius tiesiog aptingo, suvaikėjo (gal santykių pradžioje jis net nebuvo toks ryškus vyrvaikis ir tik vėliau tokiu tapo) ir t.t., o Atėnė neištvėrė ir nusprendė pradėti santykius su suaugusiu žmogumi. Matot, aš čia, galima sakyti, pats pradedu filmą rašyti, pildau tarpus, kuriu veikėjų motyvacijas. Tačiau, mielieji, kam man šis vargas? Pasižiūrėkite į mano veidą. Ar panašu, kad šitam veidui jo nepakanka? Kodėl jūs mane dirbti verčiate? Tie Beno bandymai susitaikyti atrodo visiškai tuščiai. Jankevičius lyg ir nori susigrąžinti tai, ką prarado, bet mes iš esmės nelabai suprantam, ką jis ten tokio prarado (gal iš tikrųjų nieko gero net ir neprarado, iš kur mums žinoti, jeigu sena gera taisyklė show, don’t tell yra ignoruojama), ir todėl mums absoliučiai vienodai rodo tie jų santykiai.
Dėl tos pačios priežasties kenčia ir antrasis – humoro – elementas. Jis gana atsietas nuo pačios istorijos, t. y. juokai, užuot organiškai kilę iš to, kaip vystosi siužetas, yra grūste grūdami į jį. Netgi galima kelti tokį pseudofilosofinį klausimą: kas atsirado anksčiau – juokai ar istorija? Jeigu ką, atsakymas yra juokai. Siužetas aplipintas aplink juos. Lyg žaidžiant žaidimą sujunk taškus. Žodžiu, kūrybinė grupė turėjo sugalvojusi kelias scenas, kurias norėjo nufilmuoti, bet jas dar reikėjo ir kažkaip sujungti tarpusavyje. Kartais tai pavykdavo geriau, kartai blogiau, bent bendras padrikumo jausmas labai stiprus. Dėl jo net ir stipresnės idėjos, tokios kaip Beno vaikystės atsiminimai, kažkaip sumenksta. Jos tiesiog skęsta bendrame kratinyje.
Dėl to padrikumo net šiek tiek gaila. Septyniose dienose esama tikrai neblogų eilučių bei motyvų ir, jeigu tik scenarijus būtų turėjęs tvirtesnę struktūrą, rezultatas galėjo būti ženkliai geresnis. Galite iš manęs juoktis, bet Jankevičius man atrodo visai charizmatiškas leading man. Na taip, bent jau kol kas jo vaidybiniai sugebėjimai gana riboti. Jis gerai rėkia ir gerai verkia. Visa kita sekasi gerokai prasčiau (užkadrinės eilutės iš viso skambėjo lyg LRT radijo pasakojimas), bet jis sugeba daryti tai, kas lietuviams aktoriams paprastai sukelia labai daug problemų – kalbėti taip, kaip kalba žmonės. Tai jau šis tas. Geras pamatas ateičiai.
Tos vietos, kuriose Jankevičiui suteikiama galimybė daryti tai, ką jis sugeba daryti geriausiai, atrodo pakankamai vykusiai. Stipriausios, be abejo, scenos su Rokeliu, kuris šiaip jau buvo didžiausias filmo šviesulys. Pragiedrulys, kaip kad Vaižgantas pasakytų. Kai Jankevičiui ir Ainiui Storpirščiui leidžiama visa galva pasinerti į tas savotiškas vyrvaikiškas haliucinacijas, gal net šiek paimprovizuoti, viskas pavyksta netgi labai neblogai. Tiesa, scenos su Atėne beveik visiškai tuščios. Elžbieta Latėnaitė šiaip jau gal ir visai pakenčiama aktorė, bet komedijinio talento neturi jokio, o tai dar labiau prisideda prie bendro padrikumo jausmo, nes vėlgi: koks šito filmo tonas? Ką man reikėtų jausti jį žiūrint?
Labai smagu, kad lietuviškų filmų kūrėjai jau daugiau investuoja ir į tokius dalykus kaip kinematografija (net su dronu pafilmuoja! wow!) bei filmavimo vietos. Įsivaizduokite, net leidimų filmuoti iš savivaldybės paprašo. Pastangos! (Niekada nemaniau, kad pavartosiu šitą žodį apžvalgoje filmo, kurį prodiusavo Skaisgirys.) Tačiau, nepaisant jų, tas pasaulis, kuriame gyvena veikėjai, atrodo kažkoks netikras, o jo logika neaiški. Jame vaizduojami žmonės, kurie vaidina arba fikcionalizuotas savo versijas, arba stereotipinius Holivudo romantinių komedijų personažus. Tačiau vėlgi tenka pasikartoti. Čia ne Holivudas. Žmonės Lietuvoje taip negyvena. Dėl to vis neapleidžia jausmas, kad patys kūrėjai ne iki galo suprato, kas yra jų publika.
Tiesą sakant, tą jausmą tik dar labiau sustiprina ir toji reklaminė kampanija, kuri buvo užkurta parduodant produktą. Premjeroje garbūs svečiai pasitikti su vestuviniais muzikantais, silke pataluose ir kitais tradiciniais provincialiai lietuviškais atributais. Tik kad pats filmas su tuo provincialumu neturi nieko bendro. Netgi atvirkščiai. Jis sukurtas upper middle-class žmonių, provincialaus gyvenimo arba nepažinusių, arba spėjusių jį pamiršti, ir tai labai puikiai matosi. Kam tuomet toji kampanija skirta? Čia gal toks meta-juokas? Maždaug, mes žinom, kas mūsų publika ir jiems juokais pristatom filmą taip lyg kokią provincijos šventę. Tačiau tai publikai, kuri pastarosiose reguliariai dalyvauja, vestuvių muzikantai ir silkė pataluose yra natūralūs ir malonūs dalykai, šildantys krūtinę. Jie šito meta-juoko nepagaus. O tie, kurie pagaus, paprasčiausiai į septynias dienas neis. Žodžiu, visiška bezabrazė, nesupratimas, ką darai ir kam darai, pusiau neblogos idėjos, nukreiptos absoliučiai neaiškia kryptimi.
Aišku, visa tai atrodo tik kaip kažkokios keistos priekabės, savimi nepatenkinto, nelaimingo žmogaus vapalionės. Aš suprantu. Prašau, nepykit ant manęs. Aš visomis šitomis pastraipomis norėjau pasakyti tik vieną dalyką: „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“ yra pakankamai geras, kad būtų vertinamas kaip tikras filmas, bet, kai tai iš tikrųjų darai, padarai išvadą, kad jis niekam tikęs. Tada kažkaip instinktyviai norisi ieškoti pateisinimų, būdų pataisyti tai, kas buvo blogai. Juk toje košėje makalošėje tikrai slepiasi ir kelios geros idėjos, kelios priežastys džiaugtis. Tačiau ieškok sau neieškojęs būdų išspręsti tas problemas – nieko nebepakeisi. Jos jau egzistuoja. Šitas filmas su visais savo pliusais ir minusais yra tikras ir nebepakeičiamas, realus priminimas, kad pastangos yra nepadarytų darbų rezultatas. Belieka su tuo susitaikyti. Tiek man, tiek filmo kūrėjams. O susitaikius, gal netgi įmanoma pabandyti iš naujo.
Filmo anonsas: