,,Karalių pamaina” – tai trečiasis pilnametražis vaidybinis Igno Miškinio filmas. Per daug nesiplėtojant į ankstesnius jo filmus, norisi pabrėžti bent keletą dalykų.
Visus I. Miškinio filmus vienijantis aspektas – laikas. 2006-ųjų ,,Diringe” režisierius akcentuodamas laiką, per kurį turi būti sukurtas naujas ,,brandas” – ,,diringas”, manipuliuoja veikėjų veiksmais, kuria įtampą; ji pasiekia tokį lygį, kur išnyksta racionalus mąstymas, lieka tik tikslas, kurį bet kokia kaina reikia įgyvendinti. Filme ,,Artimos šviesos” (2009) laikas – naktis. Ji ištęsiama keistais įvykiais, pasivažinėjimais naktinėmis gatvėmis nuo vienos degalinės link kitos. Įterpiama rizika, pavojingas žaidimas su laiku užmiestyje išjungus šviesas bei sulaikius kvėpavimą. Naujausiame I.Miškinio darbe ,,Karalių pamaina” (2016) laikas – Kūčių naktis ligoninėje, kurioje, kaip užsimenama filmo pradžioje, būtinai turi įvykti kažkas ypatingo.
,,Karalių pamaina” tema, abstrakčia prasme galima laikyti pareigą, atsakomybę, taisykles, kurios tampa tarsi priešprieša žmogiškumui, moralei. Ir ligoninės erdvė čia labiau tik platforma šiai temai. Žinoma, ligos patale gulintis senukas, jaučiama mirties nuotaika, gal ir tampa jautresne galimybe prisiliesti prie norimos temos, bet jokiu būdu tai nėra centras. Labiau kaip atskaitos taškas, perspektyva, iš kurios bandoma pažiūrėti į platesnes temas.
,,Karalių pamaina” – kamerinis filmas, pasakojamas pakankamai minimaliomis priemonėmis. Absoliučiai visas jo veiksmas vyksta ligoninėje. Ne vienas recenzentas, jau pasidalinęs įžvalgomis apie šį filmą, užakcentuoja perdėtą ligoninės erdvės sterilumą, tvarkingumą, kurio kaip žinia, valstybinėse ligoninėse nelabai rasime. Mano nuomone, filmo problemos prasideda tikrai ne čia. ,,Karalių pamaina” juk nepasakoja apie gydymo įstaigą, jos specifines problemas. Dėmesio centre atsidurianti tema, pakoregavus dialogus galėtų būti perkelta į bet kurią kitą įstaigą (juk visur egzistuoja taisyklės). Beveik tuščia ,,Karalių pamaina” erdvė su vos penkiais realiai veikiančiais personažais, girdimas net menkiausias garsas prisideda prie tos įtampos atmosferos kūrimo ir paverčia filmą nenuobodžiu darbu. Todėl erdvė bei filmo operatoriaus Rolando Leonavičiaus darbas čia mažiausiai verta kritikos. Prie būsimų įvykių nuotaikos kūrimo sėkmingai prisideda Edgaro Rubenio garso takelis.
Visos ,,Karalių pamaina” problemos prasideda pačiame Sauliaus Drungos kurtame scenarijuje. Policijos pareigūnas Kastytis (aktorius Vainius Sodeika) šią ypatingą Kūčių naktį – ,,Karalių pamainą”, akylai saugo įtariamąjį 95 metų senuką (aktorius Juozas Rapalis). Beviltiškas ligonis, beveik neturintis realių galimybių pabusti, juolab pabėgti, visgi yra prirakintas antrankiais prie lovos, nes ,,toks įsakymas”. Būtent ši visus veiksmus paaiškinanti frazė, atsiremiant į kažkokį aukštesnį įsakymą, tampa centrine, vedančiąja tolimesniame filmo veiksme. Kastyčio pareigingumas kelia pašaipą apsauginiui (aktorius Paulius Ignatavičius) bei už kadro liekančiam jo kolegos balsui (aktorius Marius Repšys). Šalia jų veikia dar keli personažai – seselė Julija (aktorė Aistė Diržiūtė), kuri išprovokuoja pirminį konfliktą bei gydytojas (visuose I.Miškinio filmuose vaidmenis kuriantis aktorius Dainius Gavenonis), taip pat vyresniąją kartą atstovaujantis Julijos senelio personažas (aktorius Vidas Petkevičius).
,,Karalių pamaina” scenarijuje gausus dialogų, bet ne itin – veiksmo. Nors įpusėjus filmui veiksmas intensyvėja, tačiau jo suaktyvėjimas neturi aiškaus pagrindo. Personažai, galbūt siekiant atskleisti pačią temą, neapkraunami įvairiomis charakterio savybėmis, priešistorėmis. Tai būtų visai gerai, jei kai kurie iš jų nebūtų tapę tik tam tikrais tipažais be didesnės gelmės, kurios trūkumas retai sudomins šiuolaikinį žiūrovą. Filmo centrinė figūra Kastytis, nedarydamas nieko, tik vykdydamas įsakymą ir nesėkmingai bandydamas susisiekti su aukštesniuoju komisaru tampa lyg koks F. Kafkos žmogelis prie ,,Įstatymo vartų”. Kastytis absurdiškai vis laukia atsakymo, leidimo ar jį pakeisiančio kito policininko. Deja, iki kafkiškos įtampos išlaikymo čia daug ko personažui pritrūksta, vien pervargusio žmogaus, bet vis tiek nesumerkiančio akių, net nemirktelinčio vaizdinio neužtenka.
Kalbant apie jauniausią kartą atstovaujančius personažus, arba jiems viskas ir visaip gerai, kaip seselei Julijai, arba jie iš visko gali pasišaipyti, išlaikydami distanciją, nesuinteresuotumą visus liečiančia situacija kaip ligoninės apsauginiai. Arba, trečiuoju atveju, sąžiningai laikytis taisyklių kaip dėmesio centre esantis policininkas Kastytis. Tik filmo pabaigoje ,,mestelima” keletas nuorodų į Kastyčio vaikystę, galimą smurtą jo atžvilgiu. Tai tiek tos jaunosios kartos, viskas būtų gerai, jeigu būtent jai filmo scenarijaus nebūtų ,,pasiūloma” prisiimti atsakomybės už visa tai, kas įvyko.
Kalbant apie ,,Karalių pamaina”, įprasta išskirti dviejų kartų konfliktą. Tačiau kurgi atsiduria D. Gavenonio kuriamas gydytojo personažas? Šis veikėjas antroje filmo dalyje, Kūčių vakarienės metu, parodomas kaip konfliktuojantis, besiginčijantis su Julijos seneliu dėl praeities įvykių, susijusių su jo tėvu. Gydytojas taip pat yra bent iš dalies palaikantis Kastyčio poziciją. Tai bene vienintelis personažas, kuris atskleidžiamas giliau – su kiekviena scena vis labiau girtėjantis gydytojas, nepabūgstantis rizikuoti, priešintis siekdamas gauti ampulę, galinčią išgelbėti paciento gyvybę. Gydytojas prieštaringas, žmogiškas personažas, reaguojantis į situacijas. Nors teisti ir kitų aktorių negali, vaidina jie gerai, ypač turint galvoje tokius neišvystytus personažus.
Ką žiūrovui pasiūlo ,,Karalių pamaina” pabaiga? Taip, ji atvira. Bet ne pernelyg, jog visiškai nenumanytum minties krypties. Tai kas gi norėta pasakyti filmu? Jau pribrendome pradėti kalbėti apie mumyse glūdinčias problemas – santykį su praeitimi, įsišaknijusias iš ten ateinančias ,,vertybes”, siūlomus situacijų (ne)sprendimo būdus, stagnaciją vietoje veikimo? Bet kol kas dar tik kalbėti, spręsti nesiimame. Ar tik tai norėjo pasakyti režisierius?..