Kanai 2015: sensacinga Jacqueso Audiardo „Dypano“ pergalė

Paskutines dvi savaites visas kino pasaulis, nesvarbu tiesiogine prasme ar ne, buvo Kanuose. Kol aktoriai ir režisieriai žingsniavo raudonu kilimu ir, nepaisant meno vadovo Thierry Frémaux’o prieštaravimų, darė asmenukes, prodiuseriai mezgė vertingas pažintis, kritikai rinko savo favoritus bei švilpė po jiems nepatikusių filmų seansų, o sinefilai kruopščiai sekė kino šventės atgarsius bei pildė savo laukiamų filmų sąrašą, žiuri skirstė prizus.

Eilinį kartą galime patvirtinti, kad Kanai neatsiejami nuo skandalų. Pernai kino festivalis prasidėjo nuo Harvey Weinsteino ir „Monako princesės“ (Grace of Monaco) režisieriaus nesutarimų atomazgos ir tęsėsi žurnalisto, bandžiusio palįsti po aktorės suknele, nuotykiais, užpernai visi aptarinėjo brangenybių vagystę bei šūvius Croisette krantinės gatvėje, dar anksčiau visus drebino Larso von Trierio pasisakymai. Šiemet festivalio rengėjai nenorėjo įleisti į vieną iš premjerų moterų be aukštakulnių, tai taip pat sukėlė didelį pasipiktinimą, tačiau šiais metais didžiausia sensacija – kritikų praktiškai nepastebėtos Jacquesas Audiardo socialinės dramos „Dypanas“ (Dheepan) pergalė.

Žvelgiant į Kanų istoriją, galima pastebėti, kad nuspėti festivalio nugalėtoją niekada nebuvo lengva. Kita vertus, paskutiniai treji metai spėjo atpratinti mus nuo didelių staigmenų. Tiek 2012, tiek 2013 metais Kanai turėjo pakankamai ryškius favoritus – Michaelio Haneke „Meilę“ (Amour) ir Abdellatifo Kechiche`o „Adelės gyvenimą“ (La vie d’Adèle). Netgi praėjusių metų žiuri pasirinkimą atiduoti pagrindinį prizą Nuri Bilge Ceylano „Žiemos miegui“ (Winter Sleep) sunku būtų pavadinti netikėtu.

Šiemet Kanai visiškai kitokie. Žiuri su broliais Coenais priešakyje nustebino visus nutarusi, kad pagrindinio prizo šiemet buvo verta socialinė drama apie pabėgėlius, sprunkančius iš Šri Lankos. Verta paminėti, kad tai ketvirtasis prancūzų režisieriaus Jacko Audiardo filmas Kanuose. 1996 metais jo „Kuklusis didvyris“ (Un héros très discret / A Self-Made Hero) buvo apdovanotas už geriausią scenarijų, o 2009 metais režisierius pelnė Didįjį žiuri prizą už juostą „Pranašas“ (Un prophète / A Prophet).

Iki festivalio pradžios pergalė daugiausiai buvo pranašaujama šiemet Kanuose pristatančiam jau penktą savo filmą, kinų režisieriui Jia Zhangke. Naujausia režisieriaus juosta „Kalnai gali pasislinkti“ (Shan he gu ren / Mountains May Depart) apžvelgia net tris skirtingus Kinijos laikotarpius: nuo 1999 iki 2025 metų. Jau įvykus premjeroms buvo galima pastebėti, kad kritikus labiausiai sužavėjo Hou Hsiao-hsieno „Žudikė“ (The Assassin), nepaprasti žiauri vengrų debiutanto drama apie holokaustą „Saulo sūnus“ (Saul fia / Son of Saul) bei Toddo Hayneso „Kerol“ (Carol).

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai apie sapnus

„Kerol“ kovoje dėl svarbiausio prizo galėjo sutrukdyti tai, kad prieš porą metų Kanuose jau nugalėjo juosta, pasakojanti apie dviejų moterų meilę. Vis dėlto Rooney Mara buvo įvertinta už geriausią moters vaidmenį šioje juostoje, nors jai ir teko pasidalinti šiuo apdovanojimu su prancūzų aktore Emmanuelle Bercot iš „Mano karaliaus“ (Mon roi / My King). Beje, apdovanojimas už geriausią vyro vaidmenį taip pat atiteko prancūzų aktoriui. Juo tapo Vincentas Lindonas, atlikęs pagrindinį vaidmenį Stephane’o Brize juostoje apie nedarbą „Žmogaus kantrybės ribos“ (La loi du marché / The Measure of a Man).

Vengrų debiutantas Laszlo Nemesas nuoširdžiai džiaugėsi Didžiuoju žiuri prizu, juolab kad jo filmas taip pat buvo apdovanotas ir prestižine FIPRESCI kritikų premija. Nepaisant puikių kritikų įvertinimų, taivaniečių režisieriui Hou Hsiao-hsienui teko tenkintis prizu už geriausią režisūrą. Vis tik kovos menų filmai nelaimi Kanuose, net ir tuo atveju, jeigu vienas garsiausių taivaniečių režisierių iš naujo visiškai permąsto šį žanrą.

„Iltinio danties“ (Kynodontas / Dogtooth, 2009) režisierius Yorgosas Lanthimosas už savo naująją siurrealistinę dramą „Krabas“ (Lobster) gavo specialųjį žiuri prizą, o Michelio Franco drama „Slaugytojas“ (Chronic) buvo apdovanota už geriausią scenarijų. Įdomu, kad žiuri nusprendė palikti be apdovanojimų visus italų režisierius. Tiek Paolo Sorrentino, tiek Nanni Moretti, tiek Mateo Garonne liko neįvertinti. Kritikai taip pat sumalė į miltus Guso Van Santo „Medžių jūrą“ (The Sea of Trees). Nepaisant to, kad jį jau spėjo pavadinti pačiu blogiausiu režisieriaus filmu. Tačiau Guso gerbėjų vietoje neskubėčiau nusiminti. Juk jo filmai visada vertinami labai prieštaringai. Paskutiniai du taip pat buvo peikiami, tačiau be abejonės surado savo žiūrovą.

Nepaprastai įdomu, kuo prancūzų socialinė drama taip sužavėjo Kanų vertinimo komisiją. Galima numanyti, kad balsai išsiskirstė, todėl buvo nuspręsta priimti kompromisinį, daugiau ar mažiau, visus tenkinantį sprendimą. Kaip atrodo žiuri filmų aptarimas žiūrovai gali tik įsivaizduoti, tačiau laki vaizduotė paišo kažką panašaus į „Dvylikos piktų vyrų“ (12 Angry Men, 1957) prisiekusiųjų teismą. Kita vertus, sprendžiant iš interviu, broliai Coenai jautiesi ypač dėkingi festivalio rengėjams už kvietimą teisėjauti, todėl galimai nusprendė atsidėkoti aukštai įvertindami prancūzų filmus.

Kol kas atrodo, kad daugiausiai džiaugsmo visiems sukėlė bei niekam prieštaringų jausmų neišprovokavo, kai buvo įteikta specialioji „Auksinė palmės šakelė“ už gyvenimo ir karjeros nuopelnus legendinei prancūzų režisierei Agnès Varda. Beje, „Skalvija“ jau kitą mėnesį žada parodyti net tris jos filmus.

Turint omenyje, kad Kanų filmų premjerų Lietuvoje dar teks gerokai palaukti, tai puikus metas mažajai retrospektyvai, kad neprailgtų laikas, kol galėsime įsitikinti, kas šį kartą buvo teisūs – kritikai ar vertinimo komisija.

Visą šių metų Kanų kino festivalio nugalėtojų sąrašą galite pamatyti oficialiame tinklalapyje čia.