„Forum Cinemas“ archyvas
Prieš mėnesį kitą kino teatruose pradėjo suktis toks anonsas. Kažkokiam filmui, kurio pavadinimas „Karo šunys“. Nemeluosiu, intrigavo jis mane. Iš jo matėsi, kad tai turėtų būti tokia ironiška, juodo humoro pilna veiksmo komedija, kiek kitu kampu žvelgianti į tą niekaip nesibaigiančią žmonijos problemą, kuri vadinama karu. Tai, kad joje pagrindinius vaidmenis atlieka du talentingi jaunosios Holivudo kartos aktoriai, buvo tik dar vienas pliusas. Taigi visai neperdėdamas galiu pasakyti, kad „Karo šunų“ tikrai laukiau, o prieš seansą netgi specialiai nusipirkau anakardžio riešutų, kad būtų įdomiau žiūrėti. Tačiau niekam čia neįdomūs mano lūkesčiai. Daug svarbesnis atsakymas į labai paprastą klausimą: geras filmas tie „Karo šunys“ ar ne?
Stabdykite arklius. Niekas jums tiesaus atsakymo net nežada pateikti. Turbūt todėl, kad šis filmas palieka tokį keistą įspūdį, jog paprasčiausiai pasimeti savyje, bandydamas suformuluoti aiškią poziciją. Pozityvo jame labai daug. Kaip ir buvo galima įtarti, pati idėja labai gera. „Karo šunys“ lyg ir apie karą, bet iš tikrųjų visai ne apie karą. Jis greičiau jau apie verslą, kuris leidžia karui vykti (ne atvirkščiai). Jokių sentimentų apie gyvenimus, kuriuos jis sužlugdė. Jokių verksmų dėl kenčiančiųjų. Karas yra visų filmo įvykių priežastis, bet ne dėl kažkokių moralinių dilemų, kurias patiria veikėjai, o dėl galimybės įsivelti į su juo susijusį verslą. Toks šiek tiek kitoks žvilgsnis akimirksniu sudomina. Savo cinizmu, bet tuo pačiu ir labai žmogišku pragmatizmu.
Siužetui papildomo svorio suteikia tai, kad čia pasakojama tikra istorija. Beveik tikra. Su šiokiais tokiais patobulinimais. Tačiau esmės tai nekeičia. Miles Teller’io personažas David Packouz yra toks dvidešimt kelių metų nevykėlis. Gyvena jis Majamyje, rūko daug žolės, o užsidirba masažuodamas prie jo vis seksualiai priekabiaujančius turtingus vyresnio amžiaus vyrus. Jokios gyvenimo krypties, jokių perspektyvų.
„Forum Cinemas“ archyvas
Tačiau netikėtai jo gyvenime vėl pasirodo senas mokyklos laikų draugas Efraimas Diveroli (Jonnah Hill), toks draugiškas, apsukrus, neįtikėtinai komunikabilus veikėjas. Jis papasakoja M. Teller’iui, kad dirba labai įdomų darbą – tiekia JAV armijai ginklus. Pasirodo, vyriausybė ginkluotę perka viešųjų pirkimų principu. Yra visiems prieinamas poreikių sąrašas ir tu gali siūlyti savo prekę. Aišku, tankų netieksi, bet štai kelis šimtus automatų… Taip viskas ir prasideda. Draugeliai įsuka savo verslą, kuris vis auga ir auga, iki tol, kol godumas nesukelia labai liūdnų pasekmių.
Stebėti šią žemyn besisukančią įvykių spiralę tikrai įdomu, nė akimirkos nuobodžiauji. Ko gero, todėl, kad filmo veikėjai įdomūs ir simpatiški. Abi jo žvaigždės dirba puikiai ir labai gerai dera tarpusavyje. Taip gerai, kad net labai vidutiniški antro plano aktorių vaidmenys visiškai nekliūna. Pagrindinis žmogus čia yra M. Teller’is, kuris puikiai atsilaikė prieš J.K. Simmons’ą „Atkirtyje“ (Whiplash, 2014 m.), bet po to švaistė save „Fantastiškame ketverte“ ar tuose „Divergentės“ filmuose. „Karo šunyse“ jis vėl grįžta į gerą sportinę formą, bet visgi yra gana stipriai užgožiamas J. Hill’o. „Karo šunys“ yra būtent jo filmas. Jis čia ir juokingas, ir gąsdinantis, ir sociopatiškas, ir empatiškas, ir dar visoks koks. O tas jo juokas, kuris, regis, buvo sukurtas specialiai šiam vaidmeniui, iki šiol skamba kažkur mano smegeninėje.
Visgi žiūrint „Karo šunis“ gana greitai apima ir gana keistas jausmas iš serijos kur aš tai jau mačiau? Regis, tikrai niekur nematei. Ir vis dėlto. Galiausiai ateina supratimas: pala pala, čia juk „Volstryto Vilkas“. Gerokai mažesnė, gerokai paprastesnė jo versija, bet visgi… Akivaizdu, kad bandyta išspausti labai panašų efektą. Paprasti žmonės gauna priėjimą prie kalno pinigų, įpuola į hedonizmo, dekadanso ir godumo pinkles, kol galiausiai save sunaikina.
„Forum Cinemas“ archyvas
Kai į filmą pažvelgi būtent tokiu kampu, pasidaro šiek tiek liūdniau. Netgi šiek tiek suabejoji jo kūrėjų motyvacija. Toks jausmas, kad po „Volstryto Vilkas“ sėkmės Holivudo prodiuseriai pradėjo ieškoti panašių istorijų, kurios tiktų filmui. Galiausiai kažkas surado Guy Lawson straipsnį ir darbai pajudėjo į priekį. Aišku, nieko čia blogo. Mėgdžiojimas gyvas visur. Tačiau ir mėgdžioti reikia mokėti. „Karo šunys“ tai daro pernelyg saugiai. Filmui režisuoti pasamdytas Todd’as Phillips’as, geriausiai žinomas dėl savo „Pagirių“ trilogijos, į jį netgi įdėjo pakankamai daug scorcese’iškų elementų: pagrindinio veikėjo naratyvą, personažus antiherojus, ištęstus montažus bei daug kokaino.
Bėda tik ta, kad visa tai turi per mažai įtaigumo. Jeigu aktorių pasirodymas solidus, tai scenarijus ir režisūra vietomis smarkiai kliba. Vieni siužeto elementai nepelnytai užtęsti, kiti kaip tik pagreitinti. Tarkim, veikėjų kompanijos augimas iki tam tikros stadijos vaizduojamas labai išsamiai (ir įdomiai), bet po to tarsi įjungiama aukštesnė pavara ir reikalai pradeda judėti daug sparčiau. Toks jausmas, kad kai kas netgi buvo praleista, ir filmui derėjo trukti ne dvi, o pustrečios valandos. Kita vertus, gana pastebimai šokinėja ir pats pasakojimo tonas. T. Phillips’as tarytum tuo pačiu bando ir kurti savo „Volstryto Vilkas“, ir priminti „Pagirias“, todėl „Karo šunys“ gali būti pernelyg lengvi ten, kur reikėjo būti tamsesniems, o po to atvirkščiai.
Tačiau ar šitie minusai gadina filmą nepataisomai? Tikrai ne. Jis gal ir ne tobulas, bet turi pakankamai gerųjų savybių, kad jus įtrauktų ir porą valandų panardintų į savo pasaulį. Geri aktorių pasirodymai, įdomi ir netradicinė istorija išlaiko dėmesį, tuo pačiu ir šiek tiek palinksmina, ir šiek tiek priverčia pamąstyti. Tik vėliau, jau išėjus iš kino salės atsiranda toks nepasisotinimo jausmas, kuris kiek erzins. Tačiau skrandžio prikimšti iki viršaus juk ne visada ir būtina.
Filmo anonsas: