Turbūt ne vienas iš jūsų matė Danny Boyle’o filmą „Lūšnynų milijonierius“ („Slumdog Millionaire“) ir tikrai įsidėmėjo jo garso takelį, kuris 2009 metais pelnė Oskaro statulėlę. Ir nors „Lūšnynų milijonierius“ režisierius Danny Boyle’as – britas, tačiau kurdamas filmą, kurio veiksmas vyksta Indijoje, jis puikiai suvokė, kad „Lūšnynų milijonierius“ privalo turėti gerą garso takelį. Kodėl?
Nes Indijos Holivudas, visame pasaulyje vadinamas Bolivudu, turi unikalią sėkmės formulę, kuri ir lemia milžinišką šios šalies kino pramonės populiarumą. Kokia tai formulė? Ji labai paprasta – muzika, o tiksliau, muzikiniai filmų takeliai.
Daugybė žmonių padeda Bolivudo kino industrijai gyvuoti, daugybė gabių dainininkų įdainuoja dainas, kurios skamba filmų herojų lūpose. „Muzika yra organiška filmo dalis, o dainos padeda papasakoti filmo istoriją“, – teigia kino muzikinių takelių kompozitorius Vishalas Dadlani. Jis ir kolega Shekharas Ravjiani – vieni labiausiai trokštamų Bolivudo kompozitorių ir prodiuserių, kuriuos dauguma žino kaip kad „Vishal & Shekhar“.
„Kad ir kur bekeliautume, ar būtume studijoje, ar sėdėtume kavinėje – muzika sklando aplink mus, o mes ją užrašome ir tobuliname. Tai tobuliausias darbas pasaulyje“, – teigė Sh.Ravjiani.
Duetas prodiusavo šių metų Bolivudo hitą – dainą „Sheila ki Jawani“. „Vishal & Shekhar“ ir keletas kitų Bolivudo dainų „įdainuotojų“ tapo garsiais Indijoje ir netgi yra atpažįstami už šalies ribų.
Du kartus Grammy apdovanojimams nominuota indė 77-erių Asha Bhosle yra viena iš jų. Moters balsas skamba Bolivudo kine jau 65 metus ir dainininkė iki šiol kuria populiarias dainas. Nors amžius daro savo, moteris vis dar labai gyvybinga ir turi galingą balsą. As.Bhosle teigia galinti dirbti visą parą studijoje. „Pirmiausia namuose dainuoju klasikinę indišką muziką, kad ištreniruočiau balsą prieš įrašą, po to keliauju į studiją, kur man duodama daina ir aš ją puikiai įdainuoju“, – CNN pasakojo garbingo amžiaus dainininkė.
Kaip moteris įdainuoja filmų muzikinius takelius? Pirmiausia ji gauna dainos žodžius, melodija jai grojama gitara, kol As.Bhosle pagauna dainos ritmą. Tuomet ji stoja prie mikrofono ir įdainuoja filmo dainą. A. Bhosle įrašė daugiau nei 13 tūkst. dainų ir net pateko į Guinnesso rekordų knygą kaip daugiausiai kūrinių įrašiusi atlikėja.
Moterį dievina dauguma indų, tačiau tai ne tik menas, bet ir labai geras… verslas. Paskaičiuokim: kaip teigia Dawn.com, 2008 metais Bolivudas atnešė 2, 3 mlrd. JAV dolerių pelno, o 2010 – 1,85 mlrd. JAV dolerių. Ir dauguma analitikų teigia, kad Bolivudas neneštų tiek pelno be muzikinių takelių. Nepamirškime ir fakto, kad Indijoje net 138 mln. gyventojų namie turi televizorius ir Indija yra trečia pagal skaičių TV pramonės vartotoja po Kinijos ir JAV.
Naujų filmų populiarumą padeda auginti ir aktyvi marketingo kampanija, kurios metu filmo muzikinis takelis radijo eteryje sukasi keletą savaičių prieš premjerą.
„Tad net jei ir filmas oficialiuose topuose nėra labai populiarus, tačiau sėkmingas muzikinis takelis gali padaryti daug naudos ir išpopuliarina filmą per laiką“, – CNN teigia vienas iš Bolivudo muzikos įrašų kompanijos vadovų Atul Churamani.
Tačiau parodoksalu – nors muzikinis takelis daugeliui filmų atneša didžiausią pelną, milžiniškus pinigus gauna filmų veidai – aktoriai. Tad ar dainininkai, kurių balsai skamba aktorių lūpose, nepavydi jiems šlovės?
„Ne, niekada. Kažkada seniai prodiuseriai manęs paklausė, ar aš nenorėčiau vaidinti. Tačiau aš atsisakiau, nes ir taip kiekvieną rytą matau savo veidą veidrodyje, tad nenoriu jo stebėti dar ir ekrane“, – teigė A.Bhosle. Kitas aspektas, kodėl kai kurios dainininkės nenori rodytis ekranuose – jos nesijaučia pakankamai gražios.
Tačiau laikai keičiasi ir, pasak filmų režisieriaus, prodiuserio Subhash Ghai, žiūrovai pamažu vis labiau atsigręžia į tikrus talentus ir jiems svarbu, kad aktorius būtų talentingas ir pats mokėtų dainuoti.
„Filmų aktorių dainų įgarsinimas pamažu taps praeitimi, nes aktoriai tikrai pradės patys dainuoti“, – teigė S.Ghai. O už kadro liekantys dainininkai irgi pamažu išeina į viešumą, jų veidai matomi per televiziją, o pavardės – ant filmų plakatų.