Festivalio „Scanorama“ archyvas
Viešbučio erdvė neretai naudojama kine. Tai nedidelė skirtingus veikėjus vienijanti erdvė, kuri vien dėl savo ribotumo įspraudžia filmo herojus į tam tikrus santykius ir kuria atitinkamas įtampas tarp jų. Erdvė pati savaime veikia žmones ir jų elgseną. Viešbutis – tai socialinė erdvė, kurioje susiduria žmonės, su skirtingu socialiniu, ekonominiu ir kultūriniu bagažu. Vieni jų atstovauja prabangą – tai viešbučio svečiai, viešbutis jiems tik laikinai apgyvendinama erdvė. Kitų ji nuolatos naudojama. Bet jau visai kitais tikslais – tai viešbučio personalas, ir tai yra jų darbo vieta. Tokiuose filmuose viešbutis pats tampa veikėju ir dažniausiai pagrindiniu, jame susiduria daug skirtingų linijų, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai viena kitą veikia. Šį kartą viešbučio motyvą savo filme „Mirtis Sarajeve“ (Death in Sarajevo, 2016) panaudojo ir režisierius Danisas Tanovicius.
Jis ir toliau, kaip ir ankstesniuose savo filmuose, nagrinėja konfliktišką Bosnijos tautos istoriją. Režisierius, dėl 1992-1995 m. vykusio Bosnijos karo nutraukęs režisūros studijas Sarajevo scenos menų akademijoje, pradėjo filmuoti pačius karo įvykius ir kurti apie tai dokumentinius filmus. Pirmasis vaidybinis jo filmas – „Niekieno žemė“ („No Man’s Land, 2001) – sulaukė kritikų pripažinimo ir net laimėjo „Oskarą“ geriausio užsienio filmo kategorijoje. Kritišku žvilgsniu apdovanotas Danisas Tanovicius pasakoja apie savo gimtąją Bosniją ir skausmingą jos praeitį, kuri vis dar gyva dabartyje.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
„Mirtis Sarajeve“ yra keletą skirtingų linijų, kurias tarpusavyje sieja tik viešbučio erdvė. Viešbutyje „Hotel Europa“ (pavadinimas simboliškai nukreipia į situaciją Europoje) rengiamasi 100-osioms Pranciškaus Ferdinando – Austrijos-Vengrijos imperijos įpėdinio – nužudymo metinėms, tapusios I pasaulinio karo pretekstu. Viešbutis yra ant bankroto ribos, todėl jo savininkui Omerui (akt. Izudin Bajrović) ypač neparankus planuojamas darbuotojų streikas. Jis tikisi streikuotojus suvaldyti bet kokiomis priemonėmis, net pasitelkęs ryšius su mafija.
Streiko lydere tampa Hatidža (akt. Faketa Salihbegović), kurios dukra viešbučio administratorė Lamija (akt. Snežana Marković) blaškosi tarp ištikimybės viešbučiui ir mamai, kol aplinkybės nenusprendžia už ją. Tuo tarpu prancūzų teatro žvaigždė Žakas (akt. Jacques Weber) savo kambaryje repetuoja Bernaro Anri Levi monodramos „Europos viešbutis“ ištrauką, o jį stebi nuo narkotikų apkvaišęs apsauginis. Politinę žinutę neša ant viešbučio stogo vykstantys laidos filmavimai apie šį Bosnijai ir visai Europai svarbią sukaktį ir žurnalistės Vedranos (akt. Vedrana Seksan) bei Gavrilo Principo, serbų nacionalisto, kuris yra tolimas to paties, 1914-ųjų metų Gavrilo, giminaitis, konfliktas.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Tai yra filmas apie konfliktus – tarp serbų ir bosnių, tarp darbuotojų ir vadovybės. „Mirtis Sarajeve“ atskleidžia, kas žmones vienija ir kas juos skiria. O skiria daug kartais, rodos, visai nereikšmingų dalykų. Tačiau žmonių sąmonėje tai yra reikšminga. Ginčas tarp bosnių žurnalistės Vedranos ir serbų nacionalisto Gavrilo atskleidžia, kaip tautos istorija neapleidžia visuomenės mentaliteto. Kaip žmonės, kurie visiškai nepažinodami vienas kito, pagal nusistovėjusius stereotipus turi nekęsti vienas kito. Istorinė atmintis filme labai svarbi.
Ir išties 2014 m. vykusio minėjimo metu ne tik filme, bet ir realybėje buvo didelis visuomenės susipriešinimas. Kai viena Bosnijos ir Hercogovinos dalis su skausmu minėjo Ferdinando nužudymą, kita dalis atidengė paminklą Gavrilui Principui. Taip pat filme atskleidžiama, kad ši istorija susijusi ir su artimesniais istoriniais įvykiais – 1992-1995 m. vykusiu Bosnijos karu ir bosnių bei serbų susipriešinimu. Kas gi buvo Gavrilas Principas – tautos herojus ar teroristas?
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Tačiau, žiūrovas gali būti ramus. Žiūrint filmą „Mirtis Sarajeve“, nebūtinos istorinės žinios. Istorinės atminties tema keliama tik žurnalistės ir Gavrilo diskusijoje, o kitur atskleidžiami sudėtingi žmonių santykiai ir viešbučio realybė. Sekdami Lamijos žingsniais, keliaujame po viešbutį nuo oficialumu ir prašmatnumu dvelkiančio vestibiulio iki skalbyklos, įkūnijančios darbuotojų gyvenimą, ir iki rūsio, kuriame įsikūręs mafijos valdomas pogrindžio klubas. Gaila, tačiau filmui šiek tiek pritrūksta įtaigos. Visgi galbūt daug veikėjų ir tarpusavyje menkai tesusijusios linijos neleidžia įsijausti ir tikrai pamėgti veikėjų. Dėl to ir filmo atomazga praranda savo stiprumą.
Tačiau režisieriaus užduodamas klausimas, kas turėtų mirti šiais laikais, kad kas nors pasikeistų, pasiekia auditoriją. Ir tikriausiai niekieno mirtis neturėtų reikšmingos įtakos. Mirtis svarbi tik artimiausiems, o daugiau ji neturi jokios prasmės. Mirtis yra betikslė, kad ir kaip simboliškai ji kartais atrodytų, ir prasmės joje niekada nerasime. „Mirtis Sarajeve“ tik parodo, kaip atsitiktinai susidėliojusios aplinkybės kartais nulemia visą žmogaus gyvenimą ar jo mirtį.
Filmo anonsas: