Fotografė Laura Urbonavičiūtė
Trečiadienio, rugsėjo 30 d., vakarą „Romuvos“ kino teatre Kaune buvo atidarytas 9-asis Tarptautinis Kauno kino festivalis (TKKF).
Šių metų festivalyje, kuris truks beveik dvi savaites, bus pristatoma festivalio retrospektyvinė programa. Jos metu bus rodomi geriausi kritikų ir žiūrovų įvertinti filmai. Ši programa prasiplės ir paskaitomis. Juostas pristatys žymūs kultūros ir visuomenės veikėjai: Mantas Kvedaravičius, Natalija Arlauskaitė, prof. Leonidas Donskis, prof. Gintautas Mažeikis ir kiti.
Renginio svečiai galėjo išvysti dar didžiuosiuose Lietuvos kino ekranuose nerodytą naują Jono Ohmano filmą „Žalieji muškietininkai“. Kaip teigė filmo režisierius, ši juosta jau buvo parodyta JAV, Švedijoje bei Ukrainoje ir sulaikė palankaus dėmesio. Atidarymo filmas apie pasirinktas neatsitikinai, nes judėjimas „Atgaja“ ir buvo įkurtas ir daugiausiai veikė Kaune.
„Žalieji muškietininkai“ – tai epinis pasakojimas apie bene ryškiausią Lietuvos nepriklausomybės atgavimo laikų ekologinį ir etnologinį judėjimą „Atgaja“, įkurtą 1987-ais metais. Savo radikaliais ir kūrybiškais protestais prieš tuometinę santvarką šis sąjūdis svariai prisidėjo prie valstybės nepriklausomybės atgavimo. Filme atskleidžiama jaudinanti „Atgajos“ lyderio Sauliaus Griciaus istorija.
Po filmo atidarymo svečiai turėjo galimybę pabendrauti su režisieriumi Jonu Ohmanu, filmo idėjos autore Giedrė Aleksandravičiūtė bei filosofė Jurga Jonutytė.
Kūrėjai teigė, kad filmo kūrimas užtruko net penkerius metus ir buvo išties nelengvas ne vien tik dėl finansavimo trūkumo, bet ir dėl didelės medžiagos apimties.
„Iš pradžių filmo idėjos buvo kiek kitokios. Pradžioje galvojome, kad darysime muzikinį filmą, nes tais laikais klausydavome labai daug muzikos. Po to Vytenis Almanaitis pasiūlė daryti filmą su vandeniu, o galutinį filmo variantą pasiūlė Jonas“, – filmo kūrimo pradžią prisiminė jo idėjos autorė Giedrė Aleksandravičiūtė.
Fotografė Laura Urbonavičiūtė
Dokumentinėje juostoje galime išvysti daugybę etnologiniame judėjime dalyvavusių žmonių pasakojimų, prisiminimų bei išskirtinių to laikotarpio archyvinių kadrų.
„Drįsčiau manyti, kad tai filmas ta tema, kuri laikui bėgant augs ir įgaus tam tikrą skonį. Dvidešimt su viršum metų visgi nėra daug. Galime teigti, kad tai, kas vyksta šiandien, yra iš tų laikų, ir tie laikai dar ne visai baigėsi, ta kova tebevyksta, kitaip, kitur. Ir dar porą dešimtmečių į priekį šis filmas nepraras vertės dėl jame esančių kadrų, gyvasties, dėl vieno svaraus Europos istorijos pokyčio parodymo“, – filmo svarbą įvardino jo režisierius Jonas Ohmanas.
Akimirkos iš atidarymo
