„Top Film Baltic“ archyvas
Ankstesniuose Davido Cronenbergo filmuose virtualus pasaulis virsdavo realiu, žmonės ieškojo keistų erotinių nuotykių, pakliūdavo į mafijos pinkles, virsdavo vorais, jų kūnai irdavo nuo pornografijos žiūrėjimo, o identiški dvyniai buvo priversti dalintis viena siela. Naujausiame kultinio kanadiečių režisieriaus filme neatsiejamais Holivudo atributais tapo narkotikai, haliucinacijos, depresija, incestas ir atsitiktiniai santykiai. Cronenbergo vaizduojamas Holivudas – baisi vieta, kur gyvena žmonės, pasiryžę dėl savo karjeros padaryti bet ką, bei neturintys jokių skrupulų. Tačiau vargu ar toks priemonių pasirinkimas, siekiant parodyti žmogiškąsias ydas bei vertybių sistemos nykimą, gali savaime nustebinti šiuolaikinį žiūrovą.
Taip, Holivudas – milžiniška sistema, turinti savo taisykles. Neabejotinai kiekvienas čia kovoja už save ir nebelieka vietos jokiam gailesčiui. Bet juk taip buvo visada. Be to, gerokai kandesnę satyrą matėme Roberto Almano filme „Žaidėjas“ (The Player, 1992), o tai, kad aktorių pasaulyje niekinamas senėjimo procesas, žinome dar nuo Billy Wilderio „Saulėlydžio bulvaro“ (Sunset Blvd., 1950) bei Josepho Leo Mankiewicziaus „Viskas apie Ievą“ (All About Eve, 1950). Kalbant konkrečiai apie šią siužetinę liniją, Cronenbergas praktiškai nepasako nieko naujo, tik konstatuoja, kad Holivudas pavirto į savotiškų „zombių“ (beveik kaip Jarmuscho juostoje „Išgyvena tik mylintys“) miestą.
„Top Film Baltic“ archyvas
Visus šioje juostoje sutinkamus herojus netgi galima būtų suskirstyti į dvi grupes: jau sėkmės susilaukusios žvaigždės bei siekiantys atsidurti jų vietoje. Visi jie gyvenime patiria nuolatinę įtampą, nes antrieji iš visų jėgų bando užkopti į šlovės olimpą, o pirmiesiems ne mažiau pastangų prireikia ten išsilaikyti. Visiems vaidinantiems aktoriams puikiai pavyksta perteikti emociškai nestabilias jų herojų būsenas, tačiau labiausiai įsimena moterų – Julianne Moore ir Mia Wasikowska – duetas. Kaip ir įprasta Cronenbergo filmuose, operatoriaus kamera neturi jokių tabu ir drąsiai seka herojus, nesvarbu, ar tai būtų miegamasis, persirengimo kambarys ar tualetas.
Režisierius labai profesionaliai perteikia visiems labai gerai žinomas tiesas, susijusias su Holivudo pasauliu, paversdamas „Kelią į žvaigždes“ išskirtinai cronenbergiška juosta, nevengiant jam būdingų trash scenų. Tačiau minimi faktai, aliuzijos į žinomus kino industrijos veikėjus, satyros bandymai net pernelyg lengvai atpažįstami daugumai žiūrovų, o kai kurie siužeto motyvai labiau primena jau net ne Holivudą, o Lotynų Amerikos telenovelę. Skirtumas tik tas, kad Cronenbergas niekam nežada laimingos pabaigos. Greičiausiai, tai – sąmoningas režisieriaus sprendimas, siekiant parodyti tą trapią ribą tarp realybės ir fantazijos, svajonių ir košmarų.
„Top Film Baltic“ archyvas
Paties režisieriaus intencija neleidžia vertinti šio filmo kaip šeimos dramos. Pagal jo pasaulio suvokimą ir savaip sudėliotuose siužeto vingiuose pritrūksta originalesnės satyros. Kita vertus, išlaikyti žiūrovų dėmesį jam neabejotinai pavyksta. Iš pradžių apima nuojauta, kad Cronenbergas nusprendė pasirinkti lengvesnį kelią, kas savaime ne visada yra blogai, tačiau vis tik laukdamas „kandžiausios Holivudo sistemos satyros“ tikiesi ko nors daugiau negu Harvey Weinsteino paminėjimo, net jeigu jam priešpastatomas Paulas Thomas Andersonas.
Visų pastangų rezultatas – savotiškas susireikšminusios, pilnos tuštybės ir perdėtų ambicijų Holivudo dalies groteskas. Cronenbergas taikliai primena, kad gyvenime absurdas dažnai yra realybės dalis.
Nepaisant netobulo scenarijaus, originali režisūra bei puiki aktorių vaidyba leidžia pavadinti „Kelią į žvaigždes“ bene geriausia Cronenbergo juosta nuo „Smurto istorijos“ (A History of Violence, 2005) laikų. Jo rankose ši postmodernistinė satyra artėjant filmo pabaigai virsta beveik siurrealistine tragedija, kuriame pagrindiniai herojai nuolat deklamuoja prancūzų poeto Paulo Éluardo eilėraštį „Laisvė“ ir, regis, Cronenbergui galiausiai pavyksta juos išlaisvinti iš praeities gniaužtų.
Filmo anonsas:
