Kelmėje gyvenanti Rita Ščiglinskienė dokumentinių kraštotyrinių filmų kūrimu susidomėjo dar prieš gerus penkiolika metų ir iki šiol intensyviai redaguoja, filmuoja ir montuoja žemaičių krašto palikimą. Turbūt retas kūrėjas turėtų tiek kantrybės metus laiko filmuoti senovinį bulvės sodinimo, augimo ir derliaus nuėmimo procesą ar kurti dokumentines laidas išskirtinai žemaičių kalba.
Rita ne tik kuria laidas, bet ir intensyviai dalyvauja Kelmės kultūriniame gyvenime, organizuoja žemaitiškų filmų naktis, kuria mėnesines laidas Šiaulių regioninėje televizijoje ir veda renginius Kelmės kultūros centre. Tačiau mus labiausiai sudomina jos pastangos juostoje įamžinti nykstančias Žemaitijos tradicijas ir kultūrą.
– Pradėkime interviu klausimus nuo Jūsų prisistatymo. Ką šiuo metu veikiate Kelmėje?
Jau greitai bus dešimt metų, kai per Šiaulių apskrities televiziją transliuojamos mano rengiamos laidos „Labas iš Kelmės“. Jos pasirodo kartą per mėnesį, galbūt norėčiau ir dažniau, tačiau nespėčiau, nes viską darau pati – ir temų ieškau, ir filmuoju, ir montuoju. Taip pat kuriu trumpus dokumentinius filmus apie Žemaitiją, jos žmones bei žemaitišką kultūrą.
https://www.youtube.com/watch?v=v0ysSIy3uQA
– Kaip jūsų gyvenimo karjera nuvedė iki televizijos bei dokumentinių filmų kūrimo? Ar baigėte kokius su kinu susijusius mokslus?
Visko išmokau pati. Pamenu, kuomet senais laikais Kelmėje veikė vietinis radijo taškas, tuometinis redaktorius mane pasikvietė į pagalbą. Penktadieniais kartu vesdavome radijo laidas. Vėliau, panaikinus vietinius radijo taškus, mane pasikvietė Violeta Gustienė – Kelmės kabelinės televizijos savininkė. Ji pasiūlė pabandyti kurti televizijos laidas. Iš pradžių abejojau, ar sugebėsiu, tačiau Violetas pasitikėjo mano sugebėjimais. Kartu su operatoriumi Antanu Zamaliu kūrėme laidas apie Kelmės krašto gyvenimą, vėliau prie mūsų prisijungė ir montuotoja. Kadangi nuolatos sukausi filmavimo, montavimo procese, jį stebėjau, daug pamokų davė Antanas ir taip pamažu pati pradėjau filmuoti, montuoti. Labiausiai patiko ir iki šiol patinka filmuoti, nes tai nėra toks techninis darbas kaip montavimas. Juk filmuojant reikia daug kūrybos: ir tinkamą kampą pasukti, ir reikiamus planus pasirinkti, nustatyti geresnį apšvietimą.
– Papasakokite plačiau apie savo dokumentines laidas. Kada jas pradėjote kurti?
Trumpus dokumentinius, televizinio formato filmus bendradarbiaudama su Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondu kuriu nuo 1999 metų. Šis fondas ypač aktyviai skatina daryti laidas apie Lietuvos regionus, stebėti ten verdančius reiškinius. Kadangi mano projektai finansuojami kiekvienais metais, tad trumpų dokumentinių filmų archyvas susikaupė išties nemažas. O jų pobūdis įvairus – ir 15 min, ir pusvalandžio trukmės, ir vaikams, ir jaunimui, ir suaugusiems. Šias dokumentines laidas taip pat rodome per Šiaulių televiziją, platiname visur, kur tik galime.
– Jūsų darbuose svarbiausią vietą užima žemaitiška tematika ir tarmė. Kodėl?
Man yra be galo mielas gimtasis Kelmės kraštas, žemaičių būdas ir tarmė. Ne vieną dokumentinį filmą esu sukūrusi įgarsintą tarmiškai. Pamenu, prieš du metus buvo paskelbti tarmių metai, ta proga parašėme projektą suorganizuoti žemaitiškos tarmės filmų naktį „Pasiruokavima“. Gavome finansavimą iš Kultūros ministerijos, tačiau kuomet pradėjome ieškoti po visą Lietuvą žemaitiškos dokumentikos, buvo be galo sunku. Visi buvo labai nustebę mano sumanymu, per renginio vakarą žiūrėjome daugiausiai mano kurtus filmus, kažkiek specialiai renginiui žemaitiškai įgarsintų darbų davė šaukėniškiai (apie šaukėniškių meilę kinui ir jų kasmetinį kino festivalį jau rašėme, – autorės pastaba).
– Žinau, kad kuriate filmus ir jauniesiems žiūrovams.
Jau kelinti metai tęsiu vaikiškų laidų ciklą, supažindinantį mažuosius ne tik su gamtos pasauliu, bet nykstančiomis žemaitiškomis tradicijomis. Kūriau istorijas ir apie gyvulius („Muna gyvuliuka“), ir apie medžius („Muna medelis“), ir apie augalus („Muna augaleliai“). Pastarasis trumpas filmukas pasakojo istoriją apie tai, kaip senuoju būdu, naudojant tik arklį ir plūgą, būdavo užauginamos bulvės. Norėdama padaryti šią trumpą dokumentinę laidą, užtrukau visus metus. Filmavau procesą nuo bulvės pasodinimo, užauginimo iki nukasimo ir suvalgymo. Tai buvo ilgiausiai mano kurta laida, kuriai dar ir sunku buvo berasti ūkininkų, kurie bulvių auginimui tebenaudoja arklį, o ne modernią techniką.
https://www.youtube.com/watch?v=hnwItz0tIGE
– Už savo dokumentinius darbus esate gavusi keletą laidų konkurso „Pragiedruliai” apdovanojimą. Kuris iš gautų jums pats mieliausias?
Esu gavusi ne vieną apdovanojimą, net neprisimenu visų. Vardijant paskutinius, 2005 metų geriausia regioninių televizijų kultūros laida pripažinta mano „Rauduko kaustymas žemaičio Aleksandro Grigo kalvėje“; 2007 metų geriausia regioninių ir vietinių televizijų kultūros laida tapo per Kelmės kabelinę televiziją rodyta „Krašto takais: Dubysos regioninis parkas“, kurią sukūriau kartu su Janina Skeberdienė. Geriausia 2011 m. laida už amžino žmogaus ir žemės ryšio autentišką atspindį pripažinta mano laida „Žemaitiškoj sodyboj: Skruzdėlynė (Kelmės r.)“. Visos jos yra vienodai svarbios, sunku išskirti vieną geriausią ar mieliausią pačiai.
– Kokie Jūsų meniniai ir etiniai dokumentikos kūrimo principai?
Negražinti realybės, nepažeisti etninio principo, Žemaitijos regiono savasties, reiškinių, kurie nyksta. Juk rato kaustymas metalu jau seniai išnyko, tad mano laida tapo istorine dokumentacija. Kad ir minėtas filmukas apie bulvę – aktualiausia buvo parodyti, kaip ją seniau žmonės sodindavo ir kasdavo be technikos pagalbos, nes tokio reiškinio tikrai labai greitai nebeliks
– Ačiū už pokalbį.
