1939 m. rugsėjo 17-tą klastingai į kariaujančią Lenkiją įsiveržusi sovietų Raudonoji armija jau po dviejų dienų mindė Lietuvos istorinės sostinės – Vilniaus – gatves. Didesnio pasipriešinimo SSRS kariai čia nesutiko, visos lenkų pajėgos buvo mestos prieš Vokietiją. Nei SSRS, nei Lenkija net formaliai nepaskelbė viena kitai karo. Tai leido SSRS agresiją Lenkijoje ignoruoti ir Didžiajai Britanijai bei Prancūzijai, neskelbti jai karo, kaip jos padarė su Vokietija. To atgarsius galima jausti ir šiandien, Rusijoje karo pradžia skaičiuojama nuo 1941 birželio, kai ją užpuolė Vokietija, tad šalis save vaizduoja kaip nekaltą auką, o ne vieną iš Antrojo pasaulinio karo sukėlėjų ir agresorių. Jei Lenkija anuomet būtų formaliai paskelbusi karą, tokioms manipuliacijoms vietos būtų mažiau.
Tiek Stalinas, tiek Hitleris numatė, jog Vilniaus kraštas turėtų atitekti Lietuvai. Pagal 1939 m. rugpjūčio 23-ios Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus Lietuva su Vilniaus kraštu pateko į Vokietijos įtakos sferą. Invaziją į Lenkiją pradėjusi Vokietija net siūlė Lietuvai jungtis prie jos – atsiimti Vilniaus kraštą (Didžioji Britanija įspėjo, jog tai reikštų, kad Lietuva yra agresorė ir jai taip pat būtų skelbiamas karas). Tačiau šalis atsisakė, paskelbė neutralitetą. Tai – moralinis laimėjimas.
Kai du totalitariniai plėšrūnai ėmė draskyti Lenkiją, kai kur jie įsijautė ir peržengė anksčiau numatytas ribas. Štai ir į Vilnių įžygiavo ne vokiečiai o sovietai. Vėliau, rugsėjo 28-ąją, plėšikai tarpusavyje persiskirstė grobį, Lietuva su Vilniumi atiduota SSRS įtakos sferai, o Vokietija atsiriekė didesnį Lenkijos gabalą.
Pasidalinus Lenkiją Maskvos akys nukrypo į Baltijos šalis. Sovietai pradėjo spausti Lietuvą pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią Lietuvai būtų perduota dalis Vilniaus krašto, o Lietuva įsileistų sovietų karines įgulas, apie 20 000 kareivių. Vilnius tapo sovietų įkaitu derybose su Lietuva, nors oficialiai SSRS seniai pripažino Lietuvos teises į Vilnių, tačiau dabar garsino jį atiduoti baltarusiams, jei tik Lietuva nepasirašys sutarties.
Dingti nelabai buvo kur, sutarties nepasirašymas – su Vilniumi ar be jo – Lietuvai reiškė nebent karą su SSRS. Jau anksčiau panašias sutartis spaudžiamos pasirašė Estija ir Latvija ir už tai jokių teritorinių „paguodos prizų“ negavo. O kas lauktų nepasirašius sutarties įrodė Suomijos pavyzdys. Šiai atsisakius panašių sovietų pasiūlymų, tarp Suomijos ir SSRS 1939 m. lapkričio pabaigoje užvirė kruvinas Žiemos karas. Lietuvos-SSRS Savitarpio pagalbos sutartis pasirašyta spalio 10 d., o dar po kelių savaičių, spalio 27-ąją Lietuvos kariai įžengė į Vilnių.
Prieš Lietuvos kariuomenei įžengiant į Vilnių sovietų kariškai toli gražu nesnaudė. Suėmė ir į SSRS gilumą ištrėmė daugiau nei 350 Vilniaus krašto politinių ir visuomenės veikėjų, organizuotai grobstė įvairų turtą, pradedant fabrikų inventoriumi (kartais su visais darbininkais), baigiant Vilniaus universiteto, bibliotekų knygomis bei dokumentais. Pavieniai kariai taip pat neatsilikdavo – nusavindavo ūkininkų maisto produktus, vertingesnius žmonių daiktus.
Atrodo, jog po tokių patirčių Vilniaus gyventojai, kurių daugumą sudarė lenkai, žydai ir baltarusiai, turėjo su atokvėpiu sutikti lietuvius. Panašiai mąstė ir vilnietis Józefas Mackiewiczius, tačiau autobiografinėje knygoje „Tiesa akių nebado“ (1942) pripažino: „Visiškai klydau. Lenkų visuomenė priešiškai sutiko Lietuvos kariuomenės įžengimą, o lietuvių visuomenė padarė viską, kad tas priešiškumas didėtų ir atskirtis dar labiau gilėtų.“
Kone du dešimtmečius lietuvių propaganda skelbė, jog Vilnius yra lietuviškas, jog kone visi miesto gyventojai moka lietuvių kalbą, o jos nemokantys – tiesiog ją primiršo ir buvo sulenkėję. Tad atgavus Vilnių tuoj imtasi jo atlietuvinimo – iš viešųjų erdvių pradėti šalinti visi užrašai lenkų kalba, Lenkijos valstybės simboliai. Pavyzdžiui, užrašai lenkų kalba pašalinti nuo Aušros vartų, o gudresni tautiečiai siūlė net antkapinius įrašus Vilniaus bažnyčiose perrašyti lietuviškai! Žinoma, Vilniaus lietuvinimo kampanija neapėjo ir miesto kino teatrų.
„Vilniuje yra 12 kinematografų, kurių savininkai yra beveik visi žydų tautybės piliečiai. Šis skaičius, kaip Vilniaus miestui, žinoma, permažas (Kaunas turi apie 17!) juo labiau, kai beveik visi kinematografai turi nedideles, dargi labai mažas sales. <…> reiktų įsakyti visiems kinematografų savininkams, kad reklamas rašytų taisyklinga lietuvių kalba. Negali būti gi smulkaus lietuviško užrašo, kukliai įsprausto dar į kabutes, o visa kitai, kaip „udział biurą“. „występują“ ir pan. jau nelietuviškai. <…> Dabar mažiausiai pusė Vilniaus gyventojų gali lietuviškai skaityti, nekalbant jau apie kariuomenę, valdininkus, bei šiaip Vilniun atvykusius. Pagaliau, kad ir mažiau mokėtų Vilniuje skaityti lietuviškai, tai kaip tik reikėtų duoti daugiau viešumon ko daugiausia lietuviškų parašų. Juk Vilniuje, ir tie lietuviai, kurie nemoka sava kalba kalbėti labai nori ją išmokti. <…> Pagaliau, kur Lietuvos kronikos?! Duokite jų savajai Sostinei, kuri 19-ka metų negalėjo sekti tojo spartaus gyvenimo, kuris ėjo, va, čia pat už buv. demarklinijos“, – praėjus kelioms savaitėms nuo Lietuvos kariuomenės į Vilnių rašyta lietuviškame miesto laikraštyje „Vilniaus balsas“.
Nors laikraščio teiginys, jog daugiau nei pusė miesto gyventojų moka lietuviškai, buvo grynas melas, tačiau kiti jo pasiūlymai netrukus pradėti įgyvendinti. Pirmieji keičiami buvo kino teatrų pavadinimai: „Mars“ tapo „Milda“, „Ognisko“ – „Trimitu“, „Jutrzenka“ – „Aušra“ ir pan. Dar keletas kino teatrų apskritai užvėrė duris. Kino teatrams Lietuvoje reikalavimai buvo gerokai griežtesni nei Lenkijoje.
„Lietuviškų“ reikalavimų neatitiko dauguma Vilniaus kino teatrų, tačiau uždaryti tik patys prasčiausi – tie, kurie visiškai neatitiko priešgaisrinių reikalavimų, t. y. buvo mediniai ar įkurti antruose pastatų aukštuose. Kitiems tuo tarpu duota laiko iki 1940 rugsėjo 1-os išspręsti trūkumus – įsivesti ventiliaciją, užtikrinti ekrano matomumą iš visų vietų ir pan. Žinoma, 1940-ųjų rugsėjį tie trūkumai jau ne taip rūpėjo… Bet Vilniaus kino teatrų tinklas iki to laiko dar susitraukė, mieste iš 12-os liko tik 9-ni.
Nuošalyje neliko ir patys kino ekranai. Lietuviai skubiai uždraudė Vilniuje rodyti bet kokius lenkiškus filmus (kaip gi kitaip atlietuvinsi kraštą?). Kaip ir likusioje Lietuvoje filmus liepta demonstruoti tik su lietuviškais užrašais, o kiekvieno seanso metu buvo privaloma rodyti lietuvišką kino kroniką. Joje vilniečiai galėjo dažnai išvysti pažįstamus vaizdus, mat Vilniaus atgavimas buvo naudojamas lietuvių propagandai. Praktiškai kiekviename kino kronikos numeryje buvo bent vienas siužetas, nufilmuotas Vilniuje, o ypatingas dėmesys skirtas Lietuvos kariuomenės įžengimui į miestą. Šiam įvykiui skirtos net kelios kino kronikos, taip pat jis demonstruotas ir atskirais, ilgesniais dokumentiniais filmais. Tačiau naujas Vilniaus kino teatrų repertuaras nelabai patiko miesto gyventojams.
Kai kurie vilniečiai iš kino teatrų dingus lenkų kalbai ir subtitrams filmų nebesuprato, kiti gal tiesiog buvo priešiškai nusistatę prieš Lietuvą, laikė lietuvius okupavusiais Vilnių. Bet kokiu atveju, kai kuriame nors Vilniaus kino teatro ekrane sužibdavo Lietuvos kronikas, salėje neretai prasidėdavo toks „koncertas“, jog neatrodydavo maža. Žiūrovai švilpdavo, trypdavo, laidydavo nepadorias replikas ir kitokiais būdais reikšdavo savo nepasitenkinimą. Kino teatrų savininkai taip pat nesnaudė.
Jau gruodžio viduryje Vidaus reikalų ministerija Kaune sulaukė jų peticijos, kurioje skelbta: „Šio mėnesio pritirimas įrodinėjo mums seniems dalyko pažintojams, kad filmai su išimtinai lietuviškais užrašais, dar yra per ankstyvūs didesniam mūsų lankytojų skaičiui ir jiems dar nesuprantamas ir dėl to pasidaro kasdieną vis mažesnė mūsų kinų aplankimas, kas sudaro savaime aišku, didžiausių materialinių nuostolių <…> Atsižvelgiant į tai kad kinai esą kultūros ir švietimo platintojai, tai užrašai lietuvių kalboje su lenkų kalbos vertimu, duotų be abejo galimybės plačiajai visuomenei greičiau pramokti valstybinę kalbą.“
Atrodo, jog valdžia Kaune suprato kiek perlenkusi lazdą. Netrukus Vilniuje kino filmus leista rodyti su užrašais lietuvių ir lenkų kalbomis (lietuviški užrašai turėjo būti ne mažesni nei lenkiški!). Tačiau netvarka miesto kino teatruose tuo nesibaigė. Žiūrovai vis dar triukšmavo, o dabar ir lietuviai skundėsi, kad lenkiški užrašai ekrane dažnai gerai matyti, o lietuviški tai išblukę, tai pilni klaidų.
Prieita net prie drastiškų priemonių: „Teko pastebėti, kad Vilniaus mieste veikiančiuose kino teatruose, rodant Lietuvos kroniką, vyksta didelė netvarka: švilpimas, triukšmas ir kit. Be to, filmų užrašai leidžiami demonstruoti netaisyklinga lietuvių kalba, bilietus pardavus visi žiūrovai suleidžiami į kinoteatro patalpas, nežiūrint, ar vietų yra, ar ne ir daug kitų panašių neleistinų dalykų. // Kadangi ši netvarka kartojasi kasdien ir kinoteatrų savininkai nesiima reikiamų priemonių savo kinoteatruose įvesti reikiamą tvarką, pavedu Tamstai į kiekvieną kino seansą siųsti po vieną ar ir daugiau/pagal reikalą/ policijos valdininką ir juos siunčiant įpareigoti, kad pastebėję netvarką imtųsi reikiamų teisėtų priemonių tvarką palaikyti“, – 1940 m. sausį Vilniaus miesto ir apskrities policijos vadui rašė Miesto ir apskrities viršininkas.
Po policininką kiekviename filmo seanse pastatyti nesugebėta, jų tiek neužteko. Chaosas kino teatrų salėse atspindėjo ir gana beprotišką situaciją gatvėse, o čia pasitaikydavo ir masinių riaušių, ir susišaudymų su policija. Bet padėtis kiek pasitaisė, dažniau kino sales lankantys policininkai išrašė daugybę baudų už lietuviškos kino kronikos nedemonstravimą, sulaikė kelis triukšmautojus, gandų skleidėjus. Tačiau triukšmai Vilniuje rodant lietuvišką kroniką (ar vokiečių kariuomenę) nesiliovė, tik kiek pritilo. Vilniaus lietuvių spauda bandė gėdinti tokius triukšmautojus, teigdama, jog Kaune rodant lenkiškus filmus lietuvių publika laikosi ženkliai gražiau: „Ne tik netrypia kojomis, pamatę lenkiškus vaizdus, artistus, bet kas juose yra gero, meniško ir pasigėri.“ Bet tai taip pat buvo melas.
1938-aisiais Lenkijai spaudžiant, Lietuva ir Lenkija atnaujino diplomatinius santykius, dar po metų, 1939-ųjų kovą, Lietuvos ekranuose pradėti rodyti ir lenkiški filmai, kurie visą dešimtmetį šalyje buvo drausti ir rodyti tik nelegaliai. Lenkiški filmai patiko Lietuvos kino teatrų savininkams, iš toli siųstis jų nereikėjo, dauguma jų Lietuvoje buvo nematyti ir jų nuoma kainavo daug mažiau. Kilus karui rodyti šiuos filmus tapo dar pigiau ir jų atsargų užteko ilgai. Dešimtmetį Lietuvoje nerodyti lenkiški filmai netruko pasklisti po ekranus, štai 1939 m. šalyje rodyti 45 lenkiški filmai, pagal kiekį ji nusileido tik vokiečių (135 filmai) ir amerikiečių (265 filmai) produkcijai.
Visai patiko šie filmai ir publikai, mat kai kurie žiūrovai suprato kalbą, atpažino bendrus kultūrinius, istorinius motyvus. Juostos (pirmasis po draudimo oficialiai parodytas lenkų filmas „Barbora Radvilaitė“ (Barbara Radziwiłłówna, rež. Józef Lejtes, 1936)), puikiai pasirodė Lietuvoje ir net sulaukė teigiamų atgarsių spaudoje. Visgi ne visi buvo patenkinti.
Jau 1939 m. kovą Valstybės saugumo departamentas pastebėjo, jog: „Pradėjus „Forumo“ kine demonstruoti lenkų filmą „Barborą Radvilaitę“, studentų tarpe plačiai imta kalbėti, kad šią filmą reikia boikotuoti, o patį kino teatrą apdaužyti. Tai būsianti savotiška demonstracija prieš lenkus.“ Netrukus žodžiai virto kūnu.
Jau kovo 17-ą kilo sujudimas prie kino teatro Ukmergėje. Čia susibūręs kelių šimtų jaunuolių būrys plėšė lenkiško filmo reklamas, jiems išvaikyti prireikė policijos, o „Besklaidant minią kažkas policijos vachmistrui sudavė į ausį“. 1939 m. gegužės 9-osios naktį buvo išdaužyti Kauno kino teatro „Lyra“ langai, degutu ištepliotas ten demonstruoto lenkiško filmo plakatas. Ir tai tik pradžia…
Daugėjant lenkiškų filmų gausėjo ir išpuolių prieš juos. Kaip ir panašius išpuolius 3 deš., pastaruosius neretai organizavo įvairūs urapatriotai, o neoficialiai rėmė ir patriotinės organizacijos. Štai vienas tokių išpuolių organizatorių, šaulys, buvęs policininkas, ugniagesys Valerijonas Šimkus (1907–1985) atsiminimuose teigė, jog buvo paskatintas šaulių vadovų: „Šauliai ir kiti patriotiškai nusiteikę lietuviai, dar paraginti organizacijų vadovų, ryžomės trukdyti lenkiškų filmų seansus ir tuo pačiu boikotuoti jų rodymą.“
Šimkus su kolegomis gamino dvokiantį skystį „kurio kvapas buvo bjauresnis už supuvusius kiaušinius ir šeškų kvapą“, o vėliau samdė mažamečius vaikus, jog šie jį pilstytų kino salėse lenkiškų filmų demonstravimo metu, ir kitaip trukdė lenkiškiems seansams.
Už savo veiksmus V. Šimkus buvo sulaikytas, jau prasidėjus karui vyko jo teismas, tačiau, kaip ir panašūs veikėjai 3-ajme dešimtmetyje, buvo išteisintas, kaltė neįrodyta. Mat žalią šviesą tokiems išpuoliams iš dalis davė ir tautininkų spauda, ypač griežtai apie lenkiškus filmus atsiliepusi tada, kai Lenkija žlugo (ir negalėjo prieš tokius pasisakymus protestuoti): „Šiandien dalykas pasikeitė. <…> Žlugo net mocarstvos, taip dar neseniai „do Kowno“ norėjusios marširuoti… Daug kas pasikeitė, tik nepasikeitė lenkiškos fimos. <…> Koktu, kai net praėjusią Spalių Devintąją [tądien minėta Vilniaus gedulo diena – A. D.] net trijuose Kauno kinematografuose dar buvo demonstruojamos lenkiško „meno“ ir gamybos filmos“, – 1939 spalį skelbė tautininkų „Vairas“.
„Svetima kultūra mums nepavojinga; mums labiausiai pavojinga svetima nekultūra. Kalbant apie lenkiškos gamybos filmas, šią mintį tenka tik praplėsti, nes čia kaip tik ir yra svetima nekultūra arba dar daugiau – svetimos kultūros atmatos“, – rašė oficiozas „Lietuvos aidas“.
Urapatriotai iš dalies laimėjo. 1940 m. kovo 21 d. lenkiški filmai Lietuvoje uždrausti (lig tol jau drausti atgautame Vilniaus krašte). Tiesa, sprendimas spaudžiant kino teatrų savininkams po kurio laiko persvarstytas. Nuo gegužės 20 d. vėl leista rodyti patikrintus ir atrinktus lenkiškus filmus, griežtai ribojant jų seansų kiekį. Žinoma, lenkiški filmai vis dar drausti Vilniaus krašte.
Ta proga Vidaus reikalų ministeriją Kaune pasiekė Vilniaus burmistro raštas, kuriame jis skundėsi, jog lietuviškiausią miesto kino teatrą, miesto savivaldybei priklausančią „Mildą“ „lenkų masės tuo tarpu boikotuoja, kaip lietuvių laikomą propagandinę įstaigą“. Burmistras prašė mažytės paslaugėlės, išimties tvarka leisti lietuviškam kino teatrui Vilniuje „demonstruoti lengvą, be jokių politinių tendencijų, lenkų kalba komedijėlę „Valkatos““ (Włóczęgi, rež. Michał Waszyński, 1939). Tikėtasi, jog „pastatymas vieno lenkiško filmo palaužtų lenkišką nusistatymą ir galima vėliau būtų ir lenkus turėti ir tikros lietuviškos kultūros propagandos parengimuose“.
Tiesa, Kauno valdžia leidimo filmui demonstruoti Vilniuje taip ir nedavė. Bet šis ir panašūs atvejai vaizdžiai parodė, kaip į Vilnių su griežtu nusistatymu „atlietuvinti“ miestą įžygiavę lietuviai susidūrė su realybe, tikrais, o ne propagandiniais jo gyventojais, turėjo koreguoti savo įsitikinimus, improvizuoti ir daryti išlygas pirminėje „atlietuvinimo“ programoje.
Nors lietuviškose kino kronikose Lietuvos atgavimas švęstas ir aukštintas, atgautas kraštas tapo galvos sopuliu. Vilnių Lietuva atgavo netikėtai, ne pačiu garbingiausiu būdu – iš antrų rankų, aplinkui siaučiant didžiuliam karui. Lietuviai mieste sudarė mažumą ir nebuvo šiltai sutinkami. Kaune dar dorai nežinota, ką daryti su atgauta sostine, juk nebuvo aišku, kaip pasisuks karo eiga, ar Lenkija žlugo amžiams, o gal ji atgims ir vėl pareikalaus Vilniaus?
Todėl sostinės neskubėjo lankyti šalies prezidentas Antanas Smetona, nesuskubo į ją keltis ir Kauno įsikūrusios valdžios įstaigos. Dvejota ne tik dėl būsimo Vilniaus likimo, abejonės netilo ir dėl Lietuvos ateities, visuomenėje netruko paplisti taiklus posakis: „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Nors tautinės trintys Vilniuje išliko aštrios visą karo laikotarpį, tačiau 1940 m. birželio 15-ą sovietų įvykdyta Lietuvos okupacija Vilniui ir Kaunui sukėlė vieną bendrą ir didesnę problemą. Apie tai – kitoje dalyje.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
