fbpx
1 Rekomenduojame, Kinas Antrojo pasaulinio karo metų Lietuvoje, Kino istorija, Naujienos

Kinas Antrojo pasaulinio karo metų Lietuvoje (III): drakonas mirė, tegyvuoja drakonas…

Raudonoji armija žengia į Lietuvą. 1940 m. birželis. Wikimedia commons.

Vėlyvą popietę iš kino teatro „Romuva“ rengto specialaus sovietų filmo „Vyriausybės narys“ (Член правительства, rež. Aleksandras Zarchis, Josifas Cheificas, 1939) seanso, kurį organizavo Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti bei sovietų pasiuntinybės Lietuvoje nariai, į Laisvės alėją išėjusi rinktinė publika išvydo netikėtą vaizdą – gatvėmis riedėjo sovietų tankai, buvo 1940 m. birželio 15-ta.

Minėtas seansas ne vienam jo dalyviui tapo sovietinės okupacijos Lietuvoje atskaitos tašku, tiesa, prisimintas jis nevienareikšmiškai. Štai į Vakarus pasitraukęs diplomatas, vertėjas Povilas Gaučys išeivijoje rašytuose atsiminimuose rašė:

„Tą dieną Sovietų pasiuntinybė Kauno kino teatre „Triumf“ rodė propagandinį filmą apie sovietinių mokytojų idealistinį pasišventimą šviečiant sovietinę liaudį. Jo pasižiūrėti buvo pakviesti ir Užsienio reikalų ministerijos tarnautojai. Kai filmui pasibaigus išėjome į gatvę (Laisvės alėją), negalėjome patikėti savo akimis – traškėdami, braškėdami šliaužė rusų tankai, iš šalių žygiavo mongoliškais mediniais veidais kareiviai, o šaligatvyje stovėję daugiausia žydų tautybės vyrai ir moterys mėtė į juos gėles, kurias kai kurie kariai gaudė nepatikimais žvilgsniais žiūrėdami ir nesuprasdami tokio tų žmonių elgesio. Skaudu ir apmaudu buvo matyti tokį mūsų piliečių elgesį. Jie džiaugėsi Lietuvos laisvės pasmaugimu, jie sveikino Lietuvos pavergėjus. Mane piktino mūsų vyriausybės nepateisinamas elgesys nepainformuoti savo piliečių, viešai ar kitu kuriuo diskretišku būdu, apie neišvengiamą rusų okupaciją“.

Filmo „Vyriausybės narys“ (Член правительства, rež. Aleksandras Zarchis, Josifas Cheificas, 1939) plakatas. Wikimedia commons.

O žurnalistas Justas Paleckis, sovietų okupuotoje Lietuvoje padaręs puikią politinę karjerą, savo atsiminimų knygoje teigė taip: „Kaip tik tą dieną apie vidudienį buvo paskirtas Lietuvių draugijos TSRS tautų kultūrai pažinti organizuotas kino seansas. „Triumfo“ kino teatre susirinko daug antifašistų ir artimų komunistams žmonių, atėjo ir TSRS atstovybės darbuotojai. Dalijomės mintimis ir išgyvenimais, svarstėme naujausius įvykius. Rodė garsų tarybinį filmą „Vyriausybės narys“. Žiūrėjome jį kaip simbolišką kūrinį, kažkuo reikšmingą ir mūsų Tėvynės ateičiai. O išėję į gatvę pastebėjome nepaprastą sujudimą. Kažkas prabėgdamas šūktelėjo man: // – Ateina, draugai ateina!“.

Vargu, ar praėjus keliems dešimtmečiams po įvykių abiejų autorių rašyti atsiminimai tiksliai atspindėjo situaciją. Autoriai neprisiminė net vietos, kurioje vyko seansas, mat nors įprastai tokie seansai vykdavo kino teatre „Triumf“, šis vyko neseniai atidarytoje „Romuvoje“. Kas be ko, atsiminimų autoriai įvykį vertino kategoriškai skirtingai.

Kvietimas P. Galaunei nuo Lietuvių draugijos SSSR tautų kultūrai pažinti valdybos. 1940 birželis. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (LIMIS).

Vienam tai – liūdesio kupinas Lietuvos pavergimas, kurį sveikino tik svetimtaučiai, kitam – draugiška pagalba šaliai pasitikta masine euforija. Bet vargu, ar toks vaizdinys susiformavo pačių įvykių metu, o ne buvo nulemtas įvairių aplinkybių, kurios vyko per tą laiką nuo įvykio iki atsiminimų užrašymo (ir publikavimo), mat daugeliui tuomet situacija neatrodė vienareikšmiška.

1940-ųjų pradžioje prezidento Antano Smetonos reitingai Lietuvoje tikrai nebuvo aukščiausi, kažkas ilgėjosi demokratijos, kažkam A. Smetonos valdžia kaip tik atrodė pernelyg silpna, norėjosi „tvirtesnės rankos politikos“. Tad netrūko tokių, kurie jo pasitraukimą iš šalies pirmąją sovietų okupacijos dieną sutiko su džiaugsmu. Dalis nė nesuprato, kad tai – okupacija. A. Smetonos pasitraukimas iš šalies, be abejo, buvo protingas žingsnis, bet pasitraukdamas jis viešai nepasmerkė sovietų okupacijos, visomis įmanomomis ryšio priemonėmis neperspėjo visuomeninės, o tik „išėjo atostogų“. Nuoskauda dėl to matyti ir P. Gaučio atsiminimuose.

Tuo tarpu sovietai skelbė, jog atėjo tik išvaduoti Lietuvos nuo prieš SSRS ir lietuvių liaudį nusistačiusio A. Smetonos, jog jokių komunizmų čia niekas nestatys, bus laisvi demokratiniai rinkimai. Pirmose sovietų palaikytojų gretose žmonės taip pat matė ne kokius tai žydus (pastariesiems sovietų tankai bent jau atrodė saugesni nei vokiečių, gandai, kas dedasi Vokietijos okupuotose Lenkijos srityse, plačiai plito Lietuvoje), bet žinomus lietuvių rašytojus, menininkus, žurnalistus, politikus. Kai kam tikrai galėjo atrodyti, jog štai atėjo ilgai laukta demokratija, kai kas labai norėjo, kad tai būtų tiesa.

Sovietų šarvuočiai prie kino teatro „Kapitol“ Kaune. 1940 m. birželis. Lietuvos ypatingasis archyvas.

Apsigavo ne vien kvailai, štai išsilavinęs, daug kalbų mokantis, už valdžios vairo kadaise su A. Smetona stovėjęs, tačiau baisiai su juo susipykęs Augustinas Voldemaras (daugeliui jis atrodė ta „tvirtesnė ranka“) birželio 19-ą iš tremties Vokietijoje grįžo į Lietuvą… Žinoma, netrukus buvo tyliai suimtas ir išsiųstas į Maskvą, Lietuvoje reikalus jau diktavo sovietų pareigūnai, bet visuomenėje vis dar imituota laisvės, šventės, demokratijos nuotaika. Jai kurti naudotas ir kinas.

1939-ųjų spalį, kai sovietai įkūrė karines įgulas Lietuvoje, jiems liepta laikytis rimties, neturėti didesnio kontakto su visuomene, jog nesudarytų pagrindo kalboms apie šalies sovietizaciją. Po 1940-ųjų birželio situacija radikaliai pasikeitė, sovietų kariai pradėjo eiti į žmones. Visur kariškiai pradėjo organizuoti koncertus, vakarones bei, bene dažniausiai, improvizuotas filmų peržiūras. Šiltais vasaros vakarais kariškiai tiesiog lauke ištempdavo baltą medžiagą ar paprasčiausiai nukreipdavo kino projektorių į šviesią namo sieną ir rodydavo sovietinius filmus. Rodydavo perdėm nesukdami galvos – be jokių lietuviškų titrų, tą filmą, kurį po ranka turėjo, tad kažkam gal kliuvo apie Leniną, kažkam komedija, kitam dokumentinis apie karinį jūrų laivyną. Vyko tokios peržiūros visoje Lietuvoje, kone visuose svarbesniuose miestuose ir miesteliuose nuo A(lytaus) iki Ž(idikų).

Šie seansai tikrai susilaukė populiarumo, mat toks „kinas po žvaigždėmis (ir danguje, ir raudonomis)“  Lietuvoje dar buvo neįprastas, mažesniuose miesteliuose apskritai negirdėtas, o ir bilietai nieko nekainavo. Spaudoje teigta, jog štai Onuškyje lietui pliaupiant į seansą susirinko 900 žiūrovų, o Nevarėnuose net 1500 iš kurių 60–70% niekuomet nebuvo matę garsinio filmo, ir pan.

Karikatūra vaizduojanti A. Smetonos „pabėgimą“ iš Lietuvos, laikraštis „Liaudies balsas“. 1940 m. birželis.

Žinoma, tokie skaičiai dažnai buvo laužti iš piršto (visam Onuškyje 900 žmonių gal nė negyveno), bet masinis šių renginių lankymas buvo faktas: „Didelė naujo gyvenimo naujenybė buvo kino filmų demonstravimas ne salėse, o aikštėse. Prie gatvės, šalia kareivinių buvo pastatomas ekranas ir kino aparatas. Temstant traukė žmonės į aikštę, norėdami suspėti geresnėje vietoje atsistoti. Stebėdamiesi žiūrėjo seni ir jauni ne tik į didelius ir aiškius vaizdus, bet dar daugiau į žmones ekrane“ – prisiminė Kėdainių mokyklos direktorius Jonas Gutauskas;

„Atėjus bolševikams, kasdien po darbo, kai nukaukdavo fabrikų sirenos, iš gamyklų su plakatais pasipildavo darbininkų eisenos. Susirinkdavo turgaus aikštėje, pamitinguodavo, ant namo sienos parodydavo filmą ir visi išsiskirstydavo. Greitai dažnai mitinguoti atsibodo, pradėjo rinktis tik šeštadieniais. Mums, vaikams, būdavo didelė pramoga nemokamai pažiūrėti filmą“, – jam antrino Šiaulių moksleivis Jonas Krivickas.

Tokie seansai buvo ne tik pramoga, per juos vykdyta ir visuomenės sovietizacija. Dar aktyviau tokie seansai pradėti organizuoti 1940-ųjų liepą, ruošiantis rinkimams į Liaudies seimą. Tuomet dažną seansą lydėdavo ir kandidatų kalbos, štai, pvz., liepos 11 d. (trys dienos iki rinkimų) Panevėžyje Petras Cvirka prieš seansą dėkojo raudonarmiečiais „už suteiktą galimybę Panevėžio darbo liaudžiai pamatyti ekrane nuostabios socializmo šalies tikrovės gabalėlį“ – spalvotą filmą apie fizkultūrininkų paradą Maskvoje.

Trafaretai plakatams į mitingus gaminti, spausdinti laikraštyje „Tiesa“. 1940 m. liepa.

Lig tol daugumai lietuvių (išskyrus mačiusių revoliuciją) gyvenimas SSRS dažniausiai ir buvo pažįstamas tik iš iškreiptų propagandinių filmų, knygų, žurnalų straipsnių. Bet Lietuvos kino teatrų tinkas buvo gana ribotas, sovietų filmai pasiekė ne visus šalies kampelius, o ir knygas, straipsnius ne kiekvienas skaitė. Dabar, po šalies okupacijos, sovietų karius pamatė daugelis, ir nors į Lietuvą SSRS siuntė (jų nuomone) reprezentatyviai atrodančius dalinius, pirmas įspūdis dažnam lietuviui nekėlė pasitikėjimo. Sovietų karių rengiami filmų seansai kiek gerino situaciją.

„Žmonės, eidami namo susimąstę kalbėjosi apie nepaprastus reginius iš naujojo pasaulio. Jeigu iš karių aprangos, iš mažučių autovežimų ir pakinkytų arklių prastos išvaizdos pirmiau žmonės darė išvadas, kad ten pas tuos „draugus“ nieko gero nėra, ten žmonės prastai apsirengę, (tai turbūt jie prastai gyvena), tai filmuose parodyti vaizdai keitė kai kurių žmonių pažiūras, jų sprendimus apie ten esamą gyvenimą ir santvarką. <…> Jeigu pirmosiomis savaitėmis mokiniai kažkaip abejingai arba su pašaipėle priimdavo mokytojų aiškinimą apie naujojo gyvenimo tam tikrus pranašumus, tai po keleto matytų filmų jų veiduose buvo galima pastebėti ne pašaipėles, bet ir susidomėjimą, norą daugiau sužinoti apie tą galingą mašinų, tarnaujančių darbo žmogui, pasaulį“, – filmų daromus pokyčius savo mokyklos moksleiviams prisiminė Jonas Gutauskas.

Raudonosios armijos ir Lietuvos liaudies kariuomenės kariai išsirikiavę P. Vileišio aikštėje mitingu metu. 1940 m. rugpjūtis. Vytauto Didžiojo karo muziejus (LIMIS).

Tačiau tokia filmų įtaka, atrodo, buvo tik trumpalaikė, ilgiau stebint raudonarmiečių elgesį Lietuvoje, jų užgultas parduotuves, elgesio ir bendravimo normas, propagandinis kino vaizdinys imdavo dilti prieš realybę: „O kai kurie iš tolumų atvykę patarėjai visai nesidomėjo vietos gyvenimo papročiais ir normomis, matyt, manydami, kad visa, ką tik jie neša, yra geriau, gražiau… Kino filmų pavyzdžiuose gal jie tokie ir galėjo būti?…“ – galiausiai konstatavo tas pats J. Gutauskas.

Tuo tarpu kino teatrai Lietuvoje gyveno vasaros ritmu. Kadangi įriedėjus sovietų tankams niekas apie jokią turto nacionalizaciją nekalbėjo, atvirkščiai, oficialiai neigti tokie gandai, atrodė, jog niekas kino teatruose perdėm ir nepasikeitė. Visą birželį ir liepią ekranuose vis dar dominavo JAV, Vokietijos, Lenkijos kino filmai. Bent kelias savaites dar veikė net ta pati kino cenzūra, kaip prie Smetonos! Tiesa, pastaroji šiek tiek pakeitė savo prioritetus, sovietinių filmų nebetikrino, jie praeidavo be cenzūros, o iš kitų filmų pradėjo dingti, pavyzdžiui, religinės scenos. Iš cenzorių seifų buvo grąžintos ir anksčiau iškirptos, draustos rodyti sovietinių filmų scenos, dabar dažna SSRS filmo reklama skelbė: „PILNA KOPIJA! Įtrauktos visos scenos, kurios anksčiau buvo cenzūros uždraustos“, nors kai kada tų iškirptų scenų nelabai ir buvo…

Kapitalistinių šalių ir SSRS filmams sugyvenant kino ekranuose pasitaikydavo ir kuriozų. Pavyzdžiui, Kauno kino teatras „Glorija“ visą 1940 m. liepos 5-tą surinktą pelną paskyrė politiniams kaliniams šelpti. O pelnas buvo surinktas JAV prezidento! Buvo „Rodoma vertinga ir meniška Fokso filma „Abraomas Linkolnas“ (Young Mr. Lincoln, rež. John Ford, 1939).  Tuo tarpu Romuvos kino teatro reklamoje, kai kurie SSRS filmai įvardinti kaip „labiau amerikietiško žanro“, teigta, jog todėl jie turėtų patikti Lietuvos žiūrovams (suprask, „sovietinio žanro“ filmai jiems nelabai patinka).

Filmų reklamos spaudoje, akcentuojančios pilnas, neiškarpytas, sovietinių filmų versijas. 1940 m. birželis-liepa.

Kas tikrai buvo nauja, tai – Lietuvos kino kronika. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis pradėta stipri kampanija prieš A. Smetoną – šalinti jo portretai, knygos iš bibliotekų, pavadinimai iš viešųjų erdvių ir pan. Ta proga nuo birželio 18-os uždraustos rodyti ir visos kino kronikos, kuriose vaizduotas A. Smetona, o nuo liepos 3-osios iš apyvartos išimtos apskritai visos iki okupacijos kurtos (Jurgio Linarto bendrovės „Mūsų Lietuva“) kronikos.

Naujoms sąlygoms reikėjo naujos Lietuvos kino kronikos. Jas organizuoti ėmėsi žurnalistas, aršus Prezidento režimo kritikas Petras Kežinaitis, tapęs Vidaus reikalų ministerijos Spaudos ir draugijų skyriaus vadovu. Naujoms kronikoms kurti pasinaudota prieš okupaciją pradėtos steigti bendrovės „Lietuvos filma“ sukaupta technine baze ir personalu, šios bendrovės pirmininku po okupacijos taip pat paskirtas P. Kežinaitis. Naują kroniką filmavo Lietuvos kino senbuviai, operatoriai, – Stepas Uzdonas, Stasys Vainalavičius, – operatorių asistentais buvo Alfonsas Žibas, Viktoras Starošas, prie filmų kūrybos prisidėjo iš kariaujančios Lenkijos pabėgęs operatorius Jakobas Jonilowicz, režisierius Aleksanderis Martenas (tikr. Marek Tennenbaum), ir kiti.

Liaudies seimo rinkimų (pratesimo) reklama, laikraštis „Tiesa“. 1940 m. liepa.

Per kelis mėnesius iš viso operatoriai sukūrė 12-ka kino kronikos numerių, vaizduojančių įvairius svarbius įvykius, pradedant „Antano Smetonos pabėgimu“ (pirmas kronikos numeris); sekant Liaudies seimo rinkimais (bene pirmą kartą rinkimų propagandai Lietuvoje panaudotas ir kinas, sukurti atskiri reklaminiai filmukai kai kuriems kandidatams); baigiant Lietuvos SSR Konstitucijos (liaudiškai – Stalino konstitucijos) priėmimu rugpjūčio 25-tą dieną ir Liaudies seimo pervadinimu į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą, žymėjusiu Lietuvos aneksijos įteisinimą sovietų požiūriu. Nuo 1940 m. rugsėjo jau rodyta nauja kino kronika nauju pavadinimu – „Tarybų Lietuva“.

Jau pirmuose kino kronikos numeriuose nevengta „improvizuoti“. Pavyzdžiui, parodytas A. Smetonos pasitraukimas kino kronikoje, nors jis tikrai nebuvo nufilmuotas. Pasirodo, operatorius Stepas Uzdonas „pabėgimą“ prieš kamerą inscenizavo. „Bet įdomiausia buvo jau visai naujo žanro lietuviškoji kronika. Pradėta žodžiais aiškinti, kad Smetonos rėžimas buvo tik baliai, puotos, paradai… Tuo pačiu buvo parodytas baliukas, Smetonos vaikštinėjimas per atidarymus ir tt. (Visa tai imta iš senų filmų-kronikų). Nesigailėta aštrių žodžių Smetonai. O paskui parodyta, kaip automobilis lekia labai greit plentu. Parodytas jis tik iš užpakalio. Suprask, Smetona bėga. Tuo pačiu laiku labai verkšlenantis ir kvailas balsas sako tris kartus (vis toną pakeldamas): „Vade, neapleisk mūsų“, o automobilis vis lekia ir lekia. Paskui parodo žemėlapį ir jame nubrėžtą kelią, kuriuo Smetona pabėgo. Toliau, kiekvienas naujas ministras parodytas, politkalinių išliuosavimas, Gira-pakėlęs sugniaužtą kumštį ir tt.“, – dienoraštyje nauja kronika stebėjosi istorikas Zenonas Ivinskis.

Prašymas įsileisti filmavimo komandą į Liaudies seimo pirmąją sesiją. 1940 m. liepa. Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

Jau su pirmaisiais tankais į šalį įdardėjo ir sovietų kino operatoriai ir režisieriai iš SSRS. Pirmieji atvyko Baltarusijos SSR operatoriai Michailas Berovas, Georgijus Golubovas. Kiek vėliau, 1940 m. spalį, padėti kurti kino studiją šalyje atvyko operatorius, režisierius Aleksejus Lebedevas, prieš tai trejus metus kūręs kino bazę Mongolijoje. Taip pat daugybė kitų – vieni atvykdavo, kiti išvykdavo. SSRS kino kūrėjai ne tik patys filmavo Lietuvoje, bet  ir „padėjo“ kurti kronikas lietuvių operatoriams, prižiūrėjo jų darbą. Jau atkūrus nepriklausomybę, lietuvių kino operatorius Stasys Vainalavičius prisiminė, kaip A. Lebedevas jį mokė sovietinių kronikų kūrimo subtilybių:

„Aleksejus Lebedevas ruošėsi sukurti filmą „Sovietskaja Litva“. Paskambino ir paprašė nufilmuoti, kaip politinius kalinius paleidžia iš kalėjimų // „Aplaksčiau, apskambinau, kur yra politinių kalinių. Kaune du paleido. Nuvykau. Meškauskienė ir Liudas Gira sutinka tą Stimberį, paduoda gėles, ką ten daug filmuoti, pasveikino, pasibučiavo, ir viskas. Anykščiuose vieną žydelkaitę už proklamacijas buvo pasodinę. Pralaikė specialiai, laukė, kol atvažiuosiu nufilmuoti. Užmokėjo už taksi – davai, davai. Anykščių kalėjimas – kaip tas mano garažas. Išeina tokia mažytė, susivijusi. Nu, chorošo, nufilmavau. Atvyko Lebedevas: „Nufilmavai, kaip kalinius išleido?“ Kaipgi, filmavau, Lioškas. Atnešu rolikiuką – 50 metrų. Bolše nebylo. Tuomet Lioška sugalvojo. Šiauliuose kalėjimai jau mūsiškių prikimšti buvo. Jam reikia – atsidaro vartai ir armija kalinių išbėga. Susitarė su NKVD, ČK. Kalėjimas pakrašty, vartai ne miesto pusėj. Kareiviai su pikėm stovi toliau, kad į kadrą nepatektų. Atsidaro vartai – ir masė su venzliukais. Nufilmavom. Ir juokas ėmė, ir pikta ant širdies, bet matau, kas darosi, to nėr, to nėr, apie mane teiraujasi…“.

Tokie filmai anksčiau būtų uždrausti, o po 1940 m. birželio tapo kasdienybe. 1940 m. liepa-rugpjūtis.

1940 m. rugpjūčio 3-čią SSRS Aukščiausios Tarybos VII sesijoje Lietuvos SSR (sovietų socialistine respublika Liaudies seimas Lietuvą šalį paskelbė dar liepos 21-ą) atstovai „pasiprašė“ būti priimti į SSRS. Netrukus paskelbta, jog nuo rugpjūčio 5-tos dienos Lietuvoje bus leista rodyti tik sovietinius filmus. Lig tol Lietuvoje veikusios 7-ios atskiros filmų numos kontoros praktiškai neteko savo pajamų šaltinio ir nebegalėjo tęsti darbo. Visų šių kontorų turtas tą patį rugpjūtį buvo nacionalizuotas, apie tai nieko neskelbiant viešai, mat tai padaryta visiškai nelegaliai netgi sovietinės teisės ribose.

Nacionalizacijos įstatymas nebus paskelbtas dar daugiau nei mėnesį, tad turtas buvo paprasčiausiai pavogtas. Tuo metu miestų aikštėse raudonarmiečiai dar aktyviai nemokamai rodė filmus, bet po mėnesio tokių seansų buvo jau ženkliai mažiau, po to jie praktiškai išnyko.

1941 m. vasarį LSSR Liaudies komisarų tarybos nutarimu jau oficialiai liepta uždrausti nemokamą kino filmų demonstravimą visuose kinuose, išskyrus seansus „mokomosiose įstaigose, karinėse dalyse, ligoninėse, poilsio namuose, sanatorijose ir mokslinių tyrimų įstaigose, demonstruojant uždarų kino seansų tvarka ir neįleidžiant pašalinių asmenų“. Viešas cirkas, dirbtinai kuriama džiaugsmo atmosfera buvo baigti – sveiki atvykę į SSRS!

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas

LKC
Komentarai