1941-ųjų birželio 22-ą, šiek tiek po 3-ios valandos ryto, Vokietija užpuolė SSRS. Nors apie galimą puolimą sovietų žvalgyba buvo ne kartą įspėjusi Staliną, tačiau jis perspėjimų nepaisė, ataka buvo netikėta. Vokietijos aviacija greitai įtvirtino kontrolę ore, o sausumos pajėgos sparčiai judėjo į SSRS gilumą. Viena pirmųjų Vokietijos kariuomenės kelyje buvo naujai susikūrusi SSRS pasienio respublika – Lietuvos SSR.
Vokietijai pradėjus puolimą Lietuvoje kilo Lietuvos Aktyvistų Fronto (LAF) vadovaujamas antisovietinis sukilimas. Jau kitą karo dieną, birželio 23-ią, ekonomistas Leonas Prapuolenis per Kauno radiją paskelbė apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir Laikinosios vyriausybės sudarymą. Laikinosios vyriausybės sudėtis buvo nuspręsta ir patvirtinta dar gerokai prieš Vokietijai užpuolant SSRS, tad dar kitą dieną, birželio 24-tą, jos nariai jau susirinko į pirmąjį posėdį, tiesa, dėl karo veiksmų ir Vokietijos draudimų dalis numatytų narių jame negalėjo dalyvauti. Tą pačią dieną Vokietijos pajėgos be pasipriešinimo įžengė į Vilnių ir Kauną, vietos lietuvių jie buvo pasitikti kaip išvaduotojai.
Netrukus Laikinoji vyriausybė ėmė atšaukinėti įvairias sovietų reformas, prieita buvo ir iki kino. 1941 m. birželio 30-tą nutarta įsteigti komisiją turto denacionalizacijos įstatymui parengti, liepos 4-tą paskelbta Deklaracija ūkio reikalais, kurioje dar kartą akcentuota denacionalizacija, o liepos 22-ą pramonės įmonių denacionalizacijos įstatymas, pagal kurį paruoštas ir projektas kino įmonėms (kino teatrams, filmų nuomos kontorai, kino studijai) denacionalizuoti.
Tikėtasi vėl atkurti bendrovę „Lietuvos filma“, kurios dauguma akcijų priklausytų valstybei, numatyta net bendrovės valdybos sudėtis. Svarstyta kurti Propagandos ministeriją, kuri rūpintųsi kinu šalyje, tačiau nuspręsta, jog tokią ministeriją kurti dar anksti ir užteks prie ministrų kabineto įkurti atskirą Kultūros darbo ir tautinio auklėjimo valdybą, jai turėjo pereiti sovietmečiu suformuota Kinofikacijos valdyba ir Respublikinė kino filmų nuomos kontora (protokole – „Glavkinoprokat Kontora“).
Kino teatrai tuo tarpu turėjo grįžti į buvusių savininkų rankas, tiesa, su viena ryškia išlyga. Pagal antisemitinį įstatymą ruoštas projektas numatė, jog įmonės, priklausiusioms žydams ar prieš Lietuvą veikusiems asmenims, bei įmonės, kuriose žydų kapitalas sudarė daugiau nei 50%, buvusiems savininkams nebus grąžintos, šis turtas turėjo pereiti bendrovei „Lietuvos filma“. Tuo metu Lietuvoje jau vyko prieš žydus nukreipti pogromai, vokiečių organizuotos ir, padedant vietos lietuvių kolaborantams, vykdomos žudynės, pradėtas žydų getų organizavimas.
Vargu, ar Laikinoji vyriausybė būtų bent teoriškai įstengusi sugrąžinti nacionalizuotą turtą žydams, bet tokios galimybės ji nė nebandė įteisinti. O turto nesugrąžino ir lietuviams. Nors laikinoji vyriausybė dirbo išsijuosusi, tačiau realią galią šalyje laikiusiems vokiečiams jos skelbiami įstatymai nelabai rūpėjo, Vokietija neplanavo nei Lietuvos nepriklausomybės pripažinti, nei kokių tai kino teatrų buvusiems savininkams grąžinti.
1941 m. liepos 17-tą Hitlerio įsakymu įkurtas Ostlando reichskomisariatas su centru Kaune (netrukus perkeltu į Rygą), į kurį įėjo nacių okupuotos Lietuvos ir, netrukus prijungtos, Latvijos, Estijos bei Baltarusijos teritorijos. Reichskomisaru paskirtas Hinrichas Lohse, o generaliniu komisaru Lietuvos sričiai Adrianas von Rentelnas.
Pastarasis 1941 m. rugpjūčio 5 d. Laikinosios vyriausybės ministrams pareiškė, jog: „[Lietuvoje] Įvedus civilinę valdžią, Jūsų, kaip ministerių, veikimas laikomas baigtas. Galutinį šio krašto padėties sutvarkymą Fuhreris pasilaikė sau iki karo pabaigos“. Krašte įkurta generalinių tarėjų institucija, pirmuoju gen. tarėju paskirtas Petras Kubiliūnas. Dalis Laikinosios vyriausybės ministrų sutiko tapti generaliniais tarėjais, kiti – protestuodami atsistatydino. Prieš vokiečių politiką protestavo ir LAF. Abiejų laukė panašus likimas – rugpjūčio 13-tą Laikinoji vyriausybė paleista, o rugsėjo 26-tą uždraustas ir LAF.
Iki 1941-ųjų gruodžio jau buvo nužudyta apie 80% Lietuvos žydų, tarp jų ir tokių kaip nuo 1939-ųjų Lietuvoje dirbęs kino režisierius Aleksanderis Martenas. Atėmus teises, suvarius į getus, išžudžius, žydai fiziškai dingo iš Lietuvos kino industrijos bei (be pavienių išimčių) kino teatrų salių, jie figūravo tik ekrane – kaip baisūs nacistinės propagandos personažai.
Čia aprašomų procesų metu dauguma Lietuvos kino teatrų dar neveikė. Prasidėjus karui kino teatrai buvo uždaryti ir durų neatvėrė gana ilgai, mat sovietinių filmų niekas nerodė, o kitų dar nebuvo. Tik 1941-ųjų liepos 9-tą pirmieji duris atvėrė Vilniaus kino teatrai „Lux“, „Casino“ ir „Pan“ (šis skirtas tik vokiečių kariams). Kiek vėliau startavo Kauno kino teatrai, pirma tik vokiečių kariams pašvęsta ir į „Soldatenkino“ pervadinta „Romuva“, o po to ir kiti.
Daug sunkiau sekėsi kituose miestuose: „Mieste yra trys kino teatrai, bet po bolševikų išbėgimo nebuvo demonstruojama nė viena filma. Kino mėgėjai išsiilgę laukia naujų filmų, nes praėjusiais metais įdomios filmos beveik nebuvo“, – rugpjūčio pabaigoje skundėsi Panevėžio gyventojai. Šiems pasisekė. Jau kitą mėnesį mieste veikė net du kino teatrai. O štai Skuodo gyventojams, 1942 m. kovą teigusiems, jog „Skuodas turi gražius kino namus, kurių galėtų pavydėti ir ne vienas mūsų apskrities miestas. Dabar tie namai stovi tušti. Skuodiškiai laukia ir nesulaukia kino“, nusisekė ne taip – kino teatras čia taip ir neatidarytas. Ir Skuodas nebuvo vienintelis.
Skaičiuota, jog per karo veiksmus sudegė ar buvo sudeginti 6-i kino teatrai, dar nemažos dalies kino teatrų technika buvo apgadinta, ją reikėjo taisyti. Iš pradžių kino teatrais Lietuvoje rūpinosi vokiečių kariuomenė štabas, bet žinoma, jog tokia situacija negalėjo tęstis ilgai. 1941 m. lapkričio 10-tą Berlyne buvo įkurta „Centrinė Rytų kino bendrovė“ (Zentral-Filmgesellschaft Ost), atsakinga už kino klausimus visose nacių okupuotose Rytų teritorijose, bei pradėtos kurti šios bendrovės divizijos atskiriems Rytų kraštas, kartu ir „Ostlando filmų kompanija“ (Ostland Film GmbH) su centru Rygoje ir skyriais Taline, Kaune (šis turėjo poskyrį Vilniuje), Minske. Visi Lietuvos kino teatrai bei kitas su kinu susijęs turtas ir atiteko šiai bendrovei, kuri centralizuotai jais rūpinosi bei aprūpindavo filmais.
Reiktų pastebėti, jog panašūs procesai nevyko nacių okupuotose Vakarų Europos valstybėse. Nors kokią Daniją, Belgiją ar dalį Prancūzijos naciai okupavo seniau nei Lietuvą, tačiau jokių kino teatrų nei kino studijų jie čia nenacionalizavo ir to (bent artimiausiu metu) nė daryti neketino. Tai, jog naciai laikėsi Lietuvoje čia sovietų primestos nacionalizacijos, jog užkirto kelią Laikinosios vyriausybės jau pradėtiems ruošti denacionalizacijos procesams, rodė, jog jie į šį kraštą žiūrėjo kaip kolonizatoriai, tikėjosi iš jo pasipelnyti, išspausti viską, ką galima. Anksčiau sovietų vykdytos pertvarkos tam labai padėjo.
Šaltą ir ankstyvą 1942-ųjų pavasarį vokiečiai pradėjo skaičiuoti viščiukus, t. y. Lietuvoje prisigrobtą karo grobį. Po visos Lietuvos kino teatrus pradėjo šmirinėti skirtingų modelių ir kokybės kameromis apsikarstę vietos fotografai su nurodymu – detaliai nufotografuoti kino teatrus, jų interjerą ir eksterjerą, salę žiūrovams, ekraną ir t. t.
Nors inventorizuoti Lietuvos kino teatrai buvo ne kartą, tai čia darė visi kada šeimininkavę režimai, tačiau inventorizuojant sufotografuoti jie buvo pirmą kartą. Šios fotografijos šiandien – unikalus šaltinis, leidžiantis geriau suprasti, kaip kone prieš šimtą metų atrodė kino teatrai Lietuvoje. Kartu kino teatrų darbuotojai, dažniausiai mechanikai, raštu turėjo įvertinti aparatūros būklę – ar gerai, ryškiai matomas vaizdas („grynas melas“ – vaizdo kokybę savo kino teatre apibūdino Kauno „Triumf“ mechanikas), kokybiškas garsas, kiti darbuotojai – sudaryti turimo inventoriaus sąrašą.
Atrodo, jog inventorizacijos rezultatai nedžiugino. 1942 m. balandį paskelbta, jog Lietuvoje veikia 46-i kino teatrai, taigi 20-čia kino teatrų mažiau, negu prieš įsiveržimą į SSRS, ir net 33-imis kino teatrais mažiau, nei kad jų buvo prieš sovietinę kino teatrų nacionalizaciją. Dar prastesnė padėtis atrodo pagalvojus, jog kai kurie šių kino teatrų visą (ar pusę) savo darbo laiko aptarnaudavo tik vokiečių karius. Padėtis kino teatrų viduje irgi nebuvo stebuklinga. Bėdos abiem okupantams kilo panašios – vokiečiai greitai nuo kino teatrų fasadų nukabino sovietinius pavadinimus (tiesa, ideologiniais nacistiniais atitikmenimis jų nepakeitė, dažniau kino teatrai apskritai likdavo be pavadinimo), tačiau tvarką salėje įvesti buvo ženkliai sunkiau.
„Raseiniai turi nuolatinį kiną. Tiesa, kinas kaip kinas, labai šalta salė“, – skundėsi vieni. „Daugelis kino „Pasaulis“ [Panevėžyje] lankytojų nusiskundžia, kad esanti netvarka su sėdimomis vietomis, kai kur sulūžusios kėdės, vinys atsikišę kėdėse ir užsikabina drabužiai ir pan. Šio kino administracija turėtų šiuos ir kt. esamus bei pasitaikomus trūkumus bei nenormalumus pašalinti“, – peikė kiti. O ką jau kalbėti apie visokius kišenvagius, rūkorius, mušeikas ir kitus kino salės atributus.
Buvo aišku – Lietuvos kino teatrų padėtis gan prasta. Visų pirma, jų elementariai trūko. Trūko ne tik provincijoje, miestuose, kur seniau veikę kino teatrai nebeatidaryti (apie kažkokius kilnojamus kinus jau seniausiai buvo pamiršta – po kaimus su kino aparatu važinėjo nebent verbuotojai, bandę įkalbinti žmones vykti dirbti į Vokietiją), bet ir Vilniuje. Tą patį 1942 m. balandį skelbta, jog Lietuvos generalinės srities teritorijoje planuojama atidaryti dar 15-ka kino teatrų, tačiau toks skaičiuos niekuomet nebuvo pasiektas. 1944-ųjų birželio viduryje, prieš pat į Lietuvą sugrįžtant Raudonajai armijai, čia suskaičiuoti 57-ni veikiantys kino teatrai. Dauguma jų – tai vėl atidaryti seniau neveikę. Pasitaikė ir keletas išimčių, įdomiausios – Vilniuje.
1944-ųjų gegužės 17-tą pačioje Vilniaus širdyje, Gedimino prospekte, duris atvėrė keista medinė konstrukcija, primenanti nei tai peraugusią trobą, nei tai tvartą. O tai buvo naujausias miesto kino teatras – „Helios II“. Šio išskirtinio kino teatro laukta jau ilgai, dar 1943 m. birželį apie netrukus į Vilnių atkeliausiantį kino teatrą rašyta: „Pasirodo tai būsią medinės konstrukcijos kinai. Jie jau pastatydinti Reiche, belieka juos atvežti. Vietoje bus atliekami tik pamatų darbai ir stogų dengimas čerpėmis. Aparatai, kėdės ir visi įrengimai atgabenami iš Reicho. Taigi, bus tai karo metais praktiška standartinė statyba, kuri numatoma neilgam laikui, bent 8-10 m. <…> Įdomu bus susipažinti su nauja standartine statyba, kurios pas mus dar neteko matyti“.
Tokiais pigiais, greitai pastatomais, erdviais (450 vietų) kino teatrais tikėtasi išspręsti Vilnių kamavusias kino teatrų stokos problemas. Dar po kelių mėnesių, 1944-ųjų birželį, toks pat kino teatras atidarytas Vilniaus geležinkelio stoties prieigose ir pavadintas atitinkamai – „Bahnhofskino“ (t. y. geležinkelio stoties kinu), tačiau veikė jis vos kelias savaites – liepos pradžioje, prasidėjus kautynėms dėl Vilniaus, kino teatras sudegė.
Kino teatrų padėtį kiek gelbėjo ir pasikeitusi nacių politika nuosavybės atžvilgiu. 1942-ųjų rugpjūtį vokiečiai pirmą kartą aiškiau paskelbė, jog: „Ostlandfilmgesellschaft su laiku nori visus teatrus, į kuriuos savo teisėtas pretenzijas galės įrodyti buvusieji savininkai, vėl privatizuoti“. Žinoma, tai nebuvo koks netikėtas geros valios ženklas, viskas vyko su išskaičiavimu – naciai su lietuviais žaidė „meduolį ir botagą“. Kino teatrų grąžinimo dar teko ilgai palūkėti. Tik 1943 m. vasario 18-tą Alfredas Rosenbergas pasirašė potvarkį dėl privatinės nuosavybės Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje atstatymo, vasario 22-ą šį potvarkį transliavo Kauno radijas, o vasario 24-tą pasirodė Reicho komisaro Rytų kraštui Lhose atsišaukimas, raginantis lietuvius imti ginklo ir stoti į kovą prieš bolševikus. Žinoma, tai tik atsitiktinumas…
Pirmieji nuosavybės dokumentai pradėti grąžinti tik 1943 m. gegužę, tai – dar ne kino teatrai, tąkart dokumentai grąžinti ūkininkams. Bet šių dokumentų grąžinimo vaizdai tikrai atsidūrė kino ekranuose, mat tai buvo tikras propagandinis spektaklis. „Generalkomisaras suruošė „dideles“ iškilmes: išdalino 51 žmogui nuosavybės dokumentus. Žemės ūkio komisaras pasakė kalbą. Dar jis niekuomet taip nerėkė, kaip šiandien. <…> Pats dalinimas vyksta paprasta tvarka: įteikia popierį, paspaudžia ranką ir viskas. Jei tokiu tempu nuosavybes gražins, tai tokiems iškilmingiems susirinkimams galo nebus. Tikrai komedijos. Pagaliau laiko turime, gali „bovytis“. // Jei šita ceremonija būtų vykusi, 1941 m. rudenį, tai įspūdis ir rezultatai būtų visai kitoki. O dabar publika tik juokiasi. O kada juokiasi, sunku įtikinti, kad viskas tvarkoje“, – apie šį spektaklį dienoraštyje rašė buvęs finansų ministras Jonas Matulionis.
Tik 1943 m. birželio 24-tą paskelbtas potvarkis dėl įmonių privatizacijos, pagal kurį leista privatizuoti ir kino teatrus. Ta proga kiek pasikeitė „Ostlando filmų kompanijos“ struktūra – ji skilo į dvi dalis, viena turėjo rūpintis filmų nuoma, reklamos spauda, kita – kino teatrų reprivatizavimu, teikti technikos remonto paslaugas ir pan.
Pirmieji kino teatrai savininkams grąžinti 1943 m. rugpjūtį, tačiau pagreitį procesas įgavo tik gruodį. Gruodžio 7-tą iškilmingos ceremonijos metu Kaune buvusiems savininkams (ar jų paveldėtojams) įteikti 24-rių kino teatrų nuosavybės dokumentai. Juos gavo „Romuvos“, „Dainos“, „Glorijos“, „Lyros“, „Saturn“ (Kaunas), „Garso“, „Meno“ (Panevėžys), „Espero“ (Anykščiai), „Banga“ (Zarasai), „Forum“ (Pasvalys), „Triumf“ (Petrašiūnai), „Laisvės“ (Plungė), „Romuvos“ (Raseiniai), „Saulutės“ (Rokiškis), „Dainos“ (Šakiai), „Džiugas“ (Telšiai), „Pasaka“ (Ukmergė), „Giedros“ (Vilkaviškis), „Kapri“ (Skuodas), „Gintaras“ (Joniškis), „Oria“ (Kalvarija), „Atžala“ (Kazlų Rūda), „Ostland“ (Kretinga), „Odeon“ (Kuršėnai) savininkai ar jų įpėdiniai.
Spaudos teigimu, vokiečių kariuomenės, civilinės administracijos ir „Ostlando filmų kompanijos“ vadovybės garbei tris kartus sušukta „valio“, o iškilmes vainikavo kino studijos „UFA“ 25-rių metų jubiliejui skirto brangaus spalvoto filmo „Miunhauzenas“ (Münchhausen, rež. Josef von Báky, 1943) peržiūra. 1944-eji pasitikti daugiau nei pusei Lietuvos kino teatrų jau esant privatininkų rankose.
Ne visi grąžinti kino teatrai veikė. Kaip minėta, pavyzdžiui, Skuodo „Kapri“ taip ir neatidarė durų. Šiuo atveju tai – suprantama, šio kino teatro savininkas buvo generolas Povilas Plechavičius, kuris vos po kelių mėnesių, 1944 m. vasarį, stojo vadovauti Vietinei rinktinei – vokiečių palaimintai lietuvių savanorių kovotojų organizacijai, turėjusiai ginti Lietuvos teritoriją nuo artėjančios raudonosios armijos. Tiesa, vokiečiams pabandžius organizaciją perimti, panaudoti kovos veiksmams už buvusios Lietuvos teritorijos ribų, P. Plechavičius pasipriešino – rinktinė buvo paleista, P. Plechavičius suimtas, dalis rinktinės narių vokiečių išsiųsti į Vokietija priverstiniams darbams, sušaudyti. Kitų kino teatrų savininkams niekas negrąžino ir nė nesiruošė to daryti, daugelio jų ir gyvų nebebuvo, tai – buvęs žydų turtas. Negrąžintus kino teatrus, techniką buvo galima pirkti, vystyti privatų verslą.
Savininkų sugrįžimas į kino teatrus, atrodo, turėjo teigiamų rezultatų. Perėmus turtą kai kuriuos lig tol neveikusius kino teatrus (pavyzdžiui, „Džiugą“ Telšiuose) jų savininkams pavyko prikelti gyvenimui. Kitur džiaugtasi pagerėjusia tvarka, jų priežiūra: „Jonavos kino teatras perėjo į privačias rankas ir tuojau kine tvarka pagerėjo. Dabar kine demonstruojamos filmos kasdieną, o pirmiau seansai buvo duodami tris dienas savaitėje. Be to, dabar kine įrengtos atlenkiamos kėdės, patogesnėje vietoje padaryta bilietų kasa ir įvesti kitoki patvarkymai. Lankytojai tuo patenkinti“, – džiaugėsi Jonaviečiai.
Galiausiai, privatininkų iniciatyva į provincijos miestelius ir kaimus grįžo kone 3-jus metus nematytas reiškinys: kilnojamas kinas. „Po karo tik vieną kartą aplankė pravažiuojąs kinas“, – 1944 m. vasarį, pirmąjį kilnojamo kino apsilankymą nuo 1941-ųjų vasaros, konstatavo Švėkšnos gyventojai. „Kinas buvo rodomas Pikelių pradžios mokyklos salėje. Kiekvieną dieną buvo po du seansu, į kuriuos prisirinkdavo labai daug miestelio ir apylinkės žmonių“, – tuo pačiu faktu 1944-ųjų balandį džiaugėsi Pikelių gyventojai.
Žinoma, atgavę anksčiau sau priklausiusius kino teatrus, savininkai jais ilgai nesidžiaugė, raudonoji armija jau buvo netoli, o su ja grįžo ir visos anksčiau vykdytos reformos. Visgi, net ir tokiomis aplinkybėmis, vokiečiams ištiesti šį „meduolį“ – grąžinti kino teatrus – lietuviams neturėjo būti itin lengvas sprendimas. Mat, kitaip nei pirmosios sovietinės okupacijos metu, nacių okupacijos metais Lietuvos kino teatrai tikrai nesiskundė publikos trūkumu. Atvirkščiai, žiūrovai dažnai ir norėdami netilpdavo kino salėse! Kodėl toks skirtumas, iš kur tas populiarumas – panagrinėsime kitoje ciklo dalyje.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
