VDFF archyvas
Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatoma Želimiro Žilniko ankstyvųjų filmų retrospektyva. Ž. Žilnikas – sociopolitinės dokumentikos klasikas, kuriantis jau penkis dešimtmečius, iki šiol jo kūryba aplenkė Lietuvos kinų ekranus. Ž. Žilnikas kuria dokumentiką nuo 7-ojo dešimtmečio, o naujausias jo filmas „Restitucija, arba Senosios gvardijos sapnas ir pabudimas“ 2025 m. pasirodė Berlyno kino festivalio „Forumo“ programoje.
Retrospektyvoje šalia jo naujausiojo pristatomas pirmasis ilgametražis filmas „Ankstyvieji darbai“, kuriame, cituojant Markso „Ankstyvuosius raštus“, kritikuojamos socialistinės idėjos, taip pat dvi ankstyvųjų trumpametražių filmų programos apie socialistinę Jugoslaviją bei darbo migrantus Vokietijoje.
„Juodasis filmas“ (Black Film, 1971) – vos dešimties minučių trukmės juosta, esanti programoje, apie Jugoslavijos gyventojų kasdienybę 8-ajame dešimtmetyje tampa ir raktu suprasti Ž. Žilniko kūrybos idėjas.
„Juodasis filmas“ tarsi nustatė metodą, kuris galioja visoje jo filmografijoje. Tai socialinį eksperimentą primenantis, juodojo humoro nestokojantis filmas, nusitaikęs į tabu laikytą benamystės temą socialistinėje Jugoslavijoje. Jis tvirtai įsirašo į „Jugoslavijos Juodosios bangos“ judėjimą – sociopolitiškai aktyvią, cenzūros spaudžiamą kino kryptį, kritikavusią socialistinės valstybės lyderius ir siekusią rodyti nepagražintą socialinę realybę. Kaip ir daugelis Juodosios bangos filmų, „Juodasis filmas“ buvo laikomas pernelyg pesimistiniu, o valstybinis aparatas jį cenzūravo, bandydamas neutralizuoti jo kritinį toną.
Filme režisierius pakviečia šešis gatvėje gyvenančius žmones apsistoti jo namuose – būste, kurį jam pačiam suteikė valstybė. Priglaudęs juos po savo stogu, Ž. Žilnikas ieško pagalbos kalbindamas praeivius, policijos pareigūnus ir įvairių institucijų atstovus. Sistemai pasirodžius esant bejėgei, sprendimas neatsiranda ir režisieriui telieka išprašyti savo herojus atgal į gatvę.
Ž. Žilnikas, turintis teisininko išsilavinimą, kiną naudoja kaip identifikavimo ir tikrovės išryškinimo priemonę – režimo nurašytus žmones jis paverčia matomais, o abstrakčias institucijas ir biurokratinius procesus suasmenina. Benamystė filme nagrinėjama ne tik kaip socialinė, bet ir kaip moralinė problema: režisierius kalba apie kolektyvinę atsakomybę, bet kartu įveda ir asmeninį žvilgsnį, pripažindamas, kad pats tampa šios situacijos veikėju.
VDFF archyvas
Individualios atsakomybės klausimas grįžta ir pačiam režisieriui – filmo premjeroje Ž. Žilnikas perskaitė manifestą, kuriame kviečia kino kūrėjus kurti sociopolitinį kiną, bet kartu užduoda svarbų klausimą, ar kinas – tai ginklas ar šūdas? Norėdamas surasti namus jų neturintiems žmonėms, tuo pat metu jis išnaudoja jų padėtį, kad sukurtų filmą.
Svarbi ir reportažinė filmo forma – neestetiška ir chaotiška, sustiprinanti tiesioginio kontakto su realybe įspūdį. Čia pat Ž. Žilnikas demonstruoja ir kino ribotumą, ir kuriamą atstumą su realybe – pradžios titruose minimas „ankstesnis filmas nieko nepakeitė“, o ir „Juodajame filme“ žiūrovui apnuoginama kino virtuvė – ekrane šmėžuoja pliauškės, montažas fragmentiškas, rasti herojai pristatomi portretiniais kadrais, tarsi aktorių atrankoje.
Herojai, vaidinantys patys save, – taps Ž. Žilniko stiliumi, skiriamuoju bruožu. Režisieriaus kuriamas atstumas, dokufikciškumas, paradoksaliai herojų balsą paverčia garsesniu ir universalesniu. „Juodojo filmo“ pradžioje kiekvienas herojus trumpai prisistato, pasakydamas savo vardą, asmeninę istoriją. Prisistato ir režisierius, pasakydamas savo ūgį, svorį, gimtąjį miestą. Identifikacija, namų erdvė, kūnas – šiais elementais režisierius iškelia ideologiją į apčiuopiamą ir kasdienį lygmenį. Ž. Žilnikas stoja lygiagrečiai savo siužeto.
„Juodasis filmas“ kupinas prieštaringumų, konfrontacijų ir provokacijų. Tai ir refleksija apie dokumentikos etiką, ir aktyvistinės dvasios dokumentas. Filme keliamas klausimas, ką kinas gali padaryti dėl socialinės realybės. Ž. Žilnikas reiškia radikalų gestą: pats veikdamas ribotai, jis kartu leidžia skleistis bejėgystei, tačiau ne apatijai. Problema lieka neišspręsta, tačiau žiūrovas paliekamas su realybės, kurios neįmanoma ignoruoti, patirtimi.
Šiandien žiūrint Ž. Žilniko kiną stebina jo nesenstantis aktyvizmo ir protesto aktualumas. Pasitelkiant tradicines televizinio reportažo priemones, Ž. Žilnikas sugeba atskleisti ne tiek socialines problemas, kiek politinio kino galimybes kartu su jame atsirandančiomis įtampomis.
Želimiro Žilniko filmų retrospektyva rodoma Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, kuris vyksta 2025 m. lapkričio 27 – gruodžio 7 dienomis. Daugiau informacijos www.vdff.lt