Šį kartą kelio filmų kategorijoje pristatau pagal biografinius faktus sukurtą istoriją, kurią galima vertinti dvejopai – kaip egzistencinę individualybės dramą arba kaip šeimyninę tragediją, kurioje nesuprastas vaikas pabėga iš namų ir pasmerkia save pražūčiai. Aktoriaus ir režisieriaus Seano Penno sukurtame filme „Atgal į gamtą“ (Into the Wild, 2007) ekranizuojamas Jono Krakauerio to paties pavadinimo romanas, pasakojantis apie Christopherio McCandlesso (1968-1992) kelionę per Ameriką į išsvajotą gyvenimą laukinėje Aliaskos gamtoje.
Kadras iš filmo „Atgal į gamtą“, Šaltinis – filmcaptures.com
Žiūrint filmą be išankstinių žinių apie realius šio keliautojo biografijos faktus atrodo, jog didžiausias postūmis į kraštutinį poelgį jam buvo turtinga, bet nelaiminga vaikystė. Ir nors daugybė šio herojaus bei filmo gerbėjų visame pasaulyje cituoja jo filosofines įžvalgas apie pasipriešinimą vartotojiškai visuomenei, filmo scenarijus pirmiausia akcentuoja šeimyninius nesutarimus. Istorijos pradžioje matome laimingo amerikietiško gyvenimo startą – jaunasis McCandlessas itin sėkmingai baigia studijas universitete ir drauge su šeima dalyvauja diplomo įteikimo iškilmėse. Regis, matome laimės kūdikį, kuriam prieš akis – sėkminga karjera ir materialiai aprūpintas gyvenimas, tačiau jo akyse kažkodėl nėra džiugesio. Ir netrukus sužinome, kad jo svajonių gyvenimas nėra realizuoti šeimos bei visuomenės numatytą planą.
Apačioje – filme jį vaidinęs aktorius Emile`is Hirschas. Kadras iš asmeninio Ch. McCandlesso archyvo bei filmo „Atgal į gamtą“.
Šaltinis – typegoesthewriter.wordpress.com
Maištaudamas prieš tėvų propaguojamą materialistinę, vartotojišką pasaulėžiūrą, McCandlessas nutaria atsikratyti nuosavybės ir įgyvendinti ilgai puoselėtą idėją – „Aliaskos Odisėją“. Nieko nepranešęs savo artimiesiems, jis ne tik sunaikina savo kredito korteles ir paaukoja visas santaupas ($24,000) labdarai, bet ir leidžiasi į dvejus metus trukusią kelionę link išsvajotosios Aliaskos. Nors ir kaip vertinčiau kilnias šios kelionės intencijas, toks ryšio su šeima nutraukimas atrodo pernelyg egoistiškas ir netgi žiaurus, o filme vaizduojamas artimųjų sielvartas dėl dingusio sūnaus graudina ir sukrečia. Nuo materialaus turto bei karjeros siekių išsilaisvinęs jaunuolis keliauja per Ameriką, sutinka įdomių žmonių ir patiria įvairių nuotykių, o tuo tarpu namuose likę artimieji yra supančioti atsakomybės ir kaltės jausmo.
Filme nėra pakankamai aiškiai atskleidžiamos Christopherio McCandlesso priešiškumo tėvams priežastys ir visas dėmesys sutelkiamas į individualias jo gyvenimo prasmės paieškas.
„Jeigu sutiktume su tuo, kad žmogaus gyvenimas yra iš anksto nulemtas, tuomet visos gyvenimo galimybės nebetektų prasmės. Juk būtent naujos patirtys formuoja asmenybės dvasią“, – samprotauja jaunasis keliautojas, vykdydamas savąją „Aliaskos Odisėją“ per Ameriką.
Pasivadinęs nauju Alexanderio Supertrampo vardu pagrindinis herojus keliauja per Ameriką, Kanadą ir Meksiką, tikėdamas individualybės ir gamtos jugties jėga, kaip priešprieša industrinei, vartotojiškai visuomenei. Jis keliauja be pinigų, autostopu ir dėkingai priima visas gyvenimo suteikiamas galimybes. Atviromis akimis, lyg naujai gimęs, Supertrampas stebi ir atranda pasaulį, taip formuodamas naująją savo tapatybę bei pasaulėžiūrą.
Šaltinis – filmcaptures.com
Aktorius Emile`is Hirschas įtikinamai kuria simpatiško ir be galo užsispyrusio jaunuolio paveikslą, tam tikslui pasiryždamas netgi ekstremaliems fiziniams pokyčiams – dėl šio vaidmens jam teko sulieknėti net aštuoniolika kilogramų. Galiausiai mes neatsitiktinai matome šį aktorių lyg romantinio epo herojų – idealistą žibančiomis akimis ir pabalusiu iškankintu veidu. Apie save, kaip apie kokį XIX a. romantinės poemos herojų, rašo ir pats Christopheris McCandlessas:
„Dvejus metus jis keliavo po Žemę. Be telefono, be baseino, naminių gyvūnėlių, be cigarečių. Absoliuti laisvė. Keliautojas estetas, kurio namai yra kelias. (…)
Važiuodamas dešimt dienų ir naktų krovininiais vagonais ar autostopu galiausiai jis nukeliauja į Didžiąją Baltąją Šiaurę. Daugiau jokių civilizacijos nuodų. Jis vienas įžengia į šį kraštą, kad pradingtų laukinėje gamtoje.“
Vykdydamas savo kelionę į laukinę gamtą filmo herojus nuolat skaito ir cituoja Ralphą Waldo Emersoną ir Henry Davidą Thoreau, amerikiečių XIX a. Romantizmo rašytojus, atstovavusius „Amerikietiškojo transcendentalizmo“ filosofiją. Jie kritikavo industrinę plėtrą, globalizaciją, vartotojiškumą ir tikėjo individualybės laisvos dvasios jėga, kuri geriausiai atsiskleidžia gyvenant harmonijoje su gamta. Kaip teigia biografiniai faktai, įkvėptas šių ir panašių idėjų Christopheris McCandlessas dar iki „Aliaskos Odisėjos“ buvo įvykdęs ne vieną kelionę-pabėgimą bei kitų idealistinių eksperimentų.
Šaltinis – filmcaptures.com
Be jokios abejonės, šiame gamtos ir žmogaus harmoniją šlovinančiame filme pamatysime daugybę nuostabių Amerikos gamtovaizdžių, iliustruojamų laisvės nuotaiką kuriančio muzikos takelio. Taip pat juostoje „Atgal į gamtą“ sutiksime ir visą kolekciją įdomių personažų, su kuriais bendrauja tolesnei kelionei užsidirbti sustojęs jaunuolis. Pakeliui į Šiaurę McCandlessas dirba užkandinės darbuotoju, ūkininko padėjėju, trumpam tampa ir mylimu keletos šeimų nariu bei sulaukia pasiūlymo būti įvaikintas. Sutikti Amerikos žmonės stebisi vaikino užsispyrimu, bet pagarbiai vertina jo svajonę ir siūlo pagalbą jai įgyvendinti. Gražu stebėti, kaip kelyje trumpam susitikę svetimi žmonės tampa artimais bičiuliais, dalinasi patirtimi ir vieni iš kitų kažko pasimoko. Štai kad ir įsimintinas senolio personažas (aktorius Ronas Franzas) – vienišas, savo dirbtuvėje užsidaręs žmogus dalijasi sukaupta išmintimi ir pats jaunuolio dėka leidžiasi į nedidelę, bet jo gyvenimą neabejotinai praturtinančią kelionę.
Tragiška Christopherio McCandlesso kelionės atomazga filme „Atgal į gamtą“ verčia apgailestauti dėl jo nebrandaus pasitikėjimo savimi nutarus vienam pačiam išgyventi laukinėje gamtoje. Juk pasitelkęs elementarias komunikacijos priemones jis būtų galėjęs išlikti gyvas ir sugrįžęs į taip niekinamą industrinę civilizaciją praturtinti, o gal net ir kiek transformuoti ją savo knygomis, paskaitomis ar kita idėjine veikla. Kita vertus, mums liko jo rašyti dienoraščiai, kuriuos šis jaunas, 24-erių metų mąstytojas rašė visą savo gyvenimo laukinėje gamtoje laiką. Ir dabar, atmetus mintis apie beprasmę jo auką, Christopherį McCandlessą galime laikyti vienu iš drąsiausių pavyzdžių atsisakant nemielo, nors ir patogaus gyvenimo būdo ir ieškoti tikrojo savo kelio.
Filmo anonsas: