fbpx
Naujienos

Kinas, matomas visiems. Lietuvos audiosensorinė biblioteka pradeda netikėtą kino filmų sezoną

Kadras iš filmo „Velnio nuotaka“
LKC archyvas

Lietuvos audiosensorinė biblioteka (LAB) žiūrovus kviečia į ypatingus kino seansus, kuriuose bus demonstruojami filmai su garsiniu vaizdavimu, o kino industrijos dalyvius – į tarptautinį seminarą apie kino prieinamumą.  

Rugsėjo – spalio mėnesiais LAB kino klubas pasiūlys žiūrovams klasikinio lietuviško kino kūrinius, tokius kaip „Velnio nuotaka“ ir „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, pritaikytus žmonėms, turintiems regos negalią. Tuo tarpu rugsėjo 19 d. vyksiantis tarptautinis seminaras suburs Lietuvos ir užsienio ekspertus, kurie dalinsis žiniomis apie garsinį vaizdavimą ir jo kūrimo subtilybes. 

Kadras iš filmo „Velnio nuotaka“
LKC archyvas

Kai galimybė mėgautis lietuvišku kinu kartu su kitais – nauja patirtis

Lietuvos audiosensorinės bibliotekos kino klubas pradeda naują sezoną, kurio startą žymi išskirtinis renginys. Rugsėjo 5 d. Vilniuje (Skroblų g. 10) bus demonstruojamas filmas „Velnio nuotaka“ (rež. Arūnas Žebriūnas, 1974) su garsiniu vaizdavimu. Renginį pristatys Vilniaus trumpųjų filmų festivalio konkursinės programos sudarytoja ir kino kritikų federacijos FIPRESCI narė Ieva Šukytė. Ji pasidalins savo įžvalgomis apie filmą bei garsinio vaizdavimo svarbą, suteikdama žiūrovams galimybę giliau suvokti kino pasaulį per garsinį vaizdavimą.

„Esu įpratęs žiūrėti filmus per „Netflix“, nes ten yra daug filmų su garsiniu vaizdavimu, prieinamų neregiams. Tačiau kino klubas suteiks visiškai kitokią patirtį – galimybę mėgautis lietuviškais kino klasikos filmais kartu su kitais žiūrovais“, – apie kino su garsiniu vaizdavimu žiūrėjimo patirtį pasakoja programuotojas Justinas.

Kadras iš filmo „Suaugusiųjų žmonių žaidimai“
LKC archyvas

Filmai su garsiniu vaizdavimu bus rodomi įvairiuose Lietuvos miestuose

Po šio startinio renginio kino klubas keliaus per Lietuvą, kviesdamas auditoriją į kitus Lietuvos kino klasikos seansus su garsiniu vaizdavimu. Programoje – tokie legendiniai kūriniai kaip „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (rež. Raimundas Banionis, 1990) Klaipėdoje, „Vasara baigiasi rudenį“ (rež. Gytis Lukšas, 1981) Panevėžyje, „Marš, marš, tra-tata!“ (rež. Raimondas Vabalas, 1964) Kaune, „Neatmenu tavo veido“ (rež. Raimundas Banionis, 1988) Šiauliuose ir „Suaugusių žmonių žaidimai“ (rež. Ilja Rudas-Gercovskis, Algimantas Kundelis, Marijonas Giedrys, 1964) Ukmergėje. Visus filmus žiūrovams pristatys ir atvers Ieva Šukytė.

„Mūsų tikslas – užtikrinti, kad kiekvienas, visai nesvarbu, kokios jo regos galimybės, galėtų dalyvauti kultūriniame gyvenime, – sako kino klubo organizatorė Janina Vileikienė. – Garsinis vaizdavimas suteikia galimybę neregiams patirti kino pasaulį taip, kaip jį mato visi kiti, o tai atveria naujas kultūrinio bendravimo erdves ir vienija skirtingų patirčių žmones.“

Kadras iš filmo „Velnio nuotaka“
LKC archyvas

Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje – tarptautinis seminaras apie garsinį vaizdavimą

Rugsėjo 19 d. Lietuvos audiosensorinė biblioteka kviečia į tarptautinį seminarą, skirtą garsiniam vaizdavimui. Šis seminaras suburs Lietuvos ir užsienio ekspertus, kurie dalinsis savo žiniomis ir patirtimi apie šią svarbią prieinamumo paslaugą, leidžiančią regos sutrikimų turintiems žmonėms mėgautis kino kūriniais.

Neregiai žiūri filmus – tai faktas. Tačiau ar juos pasiekia filmo žinutė taip, kaip ją numatė kūrėjai? Atsakymas priklauso nuo pačių kūrėjų pastangų. Filmas, turintis garsinį vaizdavimą, tampa prieinamas neregiams, kurie gali jį žiūrėti kartu su visais kino salėje. Kaip tai įmanoma? Apie tai išsamiai papasakos geriausi šios srities specialistai.

Kadras iš filmo „Vasara baigiasi rudenį“
LKC archyvas

Vienas jų – Shakas Yousafas, garsinio vaizdavimo ekspertas, daugiau nei dešimtmetį vadovaujantis vieno didžiausių lokalizacijos paslaugų teikėjų „Iyuno“ garsinio vaizdavimo padaliniui, taip pat dėstantis Londono universiteto koledže (UCL) ir Lydso universitete. „Pastaraisiais metais garsinis vaizdavimas tapo dar populiaresnis dėl srautinio perdavimo platformų išpopuliarėjimo, nes pastarosios vertina šios paslaugos svarbą ir siekia, kad jų turinys pasiektų kuo platesnę auditoriją. Tai ne tik padėjo garsiniam vaizdavimui tapti labiau prieinamam įvairiomis kalbomis ir pasiekti daugiau žmonių nei bet kada anksčiau, bet ir padidino sąmoningumą apie garsinio vaizdavimo egzistavimą tiek tarp gerai matančių, tiek tarp kitokių žiūrovų,“ – pastebi Shakas.

Kadras iš filmo „Velnio nuotaka“
LKC archyvas

Savo patirtimi dalinsis ir vizualinio turinio pritaikymo neregiams ekspertė bei Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto docentė Laura Martinkutė. „Garsinis vaizdavimas gerina prieinamumą, nes regos sutrikimų turintiems žmonėms žodžiu perteikia vaizde koduotą informaciją. Taip daugelis medijų ir net „gyvi“ renginiai tampa įtraukūs. Ateityje neabejotinai prie šio proceso aktyviai prisidės dirbtinio intelekto įrankiai, gebėsiantys kokybiškai „komentuoti“ vaizdus bei veiksmą čia ir dabar (pirmieji žingsniai jau žengti). Vis dėlto, audiovizualinis menas dar nėra pavaldus šioms technologijoms, nes tai pernelyg kūrybiška sritis su daug ribų ir kintamųjų. Mes, žmonės, kol kas vieninteliai esame atsakingi už kokybišką tokio turinio pritaikymą, tad kviečiu kino industrijos atstovus kartu mokytis ir augti prieinamumo srityje“, – akcentuoja Laura.

Seminaras vyks lietuvių ir anglų kalbomis. Tai puiki proga susipažinti su garsinio vaizdavimo kūrimo subtilybėmis ir praplėsti savo žinias apie šią svarbią prieinamumo sritį, leidžiančią neregiams kokybiškai dalyvauti kultūriniame gyvenime.

Projektą „Kino prieinamumo sklaida žmonėms su sensorine negalia“ finansuoja Lietuvos kino centras.

Registraciją į seminarą: https://forms.gle/UQFwuj1vsePPyx3f9

Komentarai
Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.