„Kaip apibūdinimą anuometinio kino bruožą, papasakosiu čia tikrą, kam tiesiog neįtikimą faktą: vieno vakaro seanse sėdėjau vienas ložėj; apytamsa. Ūmai jaučiu, jog tarp mano dešinės alkūnės ir sienos kažkas bando prasiveržti, ir tai tvirtai ir drąsiai. Iš pradžių mėginau pasipriešinti tam ar tai akiplėšai, bet nepadeda. Tad žvilgteriu – ir ką gi! Tai didelė, didelė žiurkė!.. Kas toliau, nebeatsimenu – ar ji pati malonėjo pasišalinti, ar aš alkūne smarkiai bei nemandagiai mečiau ją į salę, kur publika. Mat, net žiurkė panoro pasigrožėti filmu; tad ką jau čia žmogus!“ – dalinasi atsiminimais apie XX amžiaus trečiojo dešimtmečio Kauno kino teatrus kunigas Mykolas Vaitkus.
Iš tiesų, pirmieji kino teatrai Lietuvos teritorijoje duris atvėrė dar gerokai prieš Didįjį karą (kino teatrai Vilniuje ir Kaune veikė jau 1905-aisias metais), tačiau dar kone kelis dešimtmečius į kino teatrus nebuvo žiūrima rimtai. Nėra ko norėti. Juk ir paties kino po jo atsiradimo dar ilgai nenorėta laikyti gerbtinu menu, neretai priskiriant jį tik trumpalaikėms atrakcijoms, kurios sužadina visų susidomėjimą, ištuština naivuolių kišenes ir po kurio laiko ilgam nugrimzta užmarštin…
Visgi kinas pasirodė ne toks jau trumpalaikis, kaip tikėjosi jo priešininkai. 1897-aisias pirmą kartą demonstruoti kino filmai ne tik kad nesiruošė būti užmiršti vietinių „naivuolių“, bet ir sėkmingai „dauginosi“ ir plėtėsi. Tad jeigu 1922-aisias Kaune veikė viso labo tik 5-ki kino teatrai (visoje Lietuvoje jų buvo tik kelios dešimtys), tai dešimtmečio pabaigoje, 1929-aisias, vien Kaune veikė 14-ka kino teatrų, o Lietuvoje jų buvo gerokai daugiau nei pusšimtis. Be stacionarių kino teatrų po Lietuvos provinciją taip pat klajojo ir nedidelė saujelė „skrajojančių kino teatrų“.
Tačiau šie kino teatrai dažnai būdavo įrengiami nevykusiai, jiems netinkamose patalpose, pasislėpę kiemuose ir antruose pastatų aukštuose: „Patalpos. Ir grožio ir higienos atžvilgiu jos šaukte šaukiasi greitosios pagalbos. Amerikoj kino teatrą iš tolo ir žiopliausias pažįsta: gražiausios gatvės, turtingiausiai nušviestas įėjimas – tai kino teatras. <…> Mūsų kino teatrai lyg tyčia slepiasi nuo gatvės fronto. Mažai apsišviesta mūrų rankovė veda nuo gatvės į kiemą, kame stovi patsai kinas. Rodos, paimtum, sujungtum tą patį kino rūmą su gatve, tą biaurių mūrinių sienų rankovę padarytum elegantišku koridorium, duotum tam koridoriui gražų puošnų įėjimą iš gatvės, kitą koridoriaus galą padarytum erdviu vestibiulium. Pats kino rūmas tuomet prašytųsi viršun. Ir turėtume bent vieną žmonišką ir atraktyvų kino teatrą. Kas iš to, kad šiandien mes turime daug kinų, bet jie visi be atrakcijos, be patogumų“, – dar 1932-aisias piktinosi kunigas, rašytojas Antanas Šmulkštys.
Nepatenkintas kunigas buvo ir kino teatrų vidaus įrengimu: „Kitur kino patalpos yra poilsio vieta, pas mus – pasišventimo. Kitur vasarą įeini kino teatran – vėsu, ramu, puikiausia ventiliacija. O pas mus – ankšta, tvanku, nors to brangaus sveikatai oro pas mus taip būtų pigu gauti. Pažiūrėkime į išeinančią iš kino publiką – sušilusi, suvargusi. Kodėl nekeliame balso prieš tokį mūsų plaučių gadinimą? Mokame pinigus ir save kankiname“, – teigė jis.
Visgi kunigas gal kiek per griežtai peikė visus kino teatrus. Štai 1928 gruodžio 4-ą Kauno Laisvės alėjoje duris atvėrė kino teatras „Metropolitain“. Tai buvo erdvus, modernus, 800-vietų kino teatras, greitai tapęs pavyzdžiu visoms kitoms filmus demonstravusioms įstaigoms. Mykolas Vaitkus pavadino šį kino teatrą „Pirmaisiais, tikraisiais kino rūmais Laisvės Alėjoje“. Jam pritaria ir nūdienos menotyrininkai. Dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė teigia, jog būtent kino teatras „Metropolitain“ ir 1929-aisias atnaujintas Kauno kino teatras „Odeon“ nustatė komforto, estetikos ir techninio įrengimo kokybės kriterijus kitiems Kauno kino teatrams. „Metropolitain“ atidarymas sutraukė ir daug žymių svečių, jame dalyvavo prezidento Antano Smetonos žmona Sofija Smetonienė, Augustino Voldemaro žmona Matilda Voldemarienė, Kaune reziduojantys Lietuvos ir užsienio diplomatai.
Pirmieji „kino rūmai“ Kaune nebuvo paskutiniai – mieste prasidėjo varžytuvės, kas pastatys geresnį, erdvesnį, modernesnį kino teatrą. 1930-aisias duris atvėrė ištaigingas „Forum“, kurio savininkai net prikalbino kino teatro atidarymo proga jį palaiminti žymųjį lietuvių kunigą ir rašytoją Juozą Tumą-Vaižgantą; 1931-aisias duris atvėrė greitai išpopuliarėjęs „Kapitol“. Varžytuvės nesibaigė net prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tuomet Kaune duris atvėrė dar keli modernūs, nauji kino teatrai – pačioje 1939-ųjų pabaigoje atidaryta „Aušra“, 1940 kovą „Pasaka“, o tų pačių metų balandį ir „Romuva“. Pastarasis kino teatras dar tebeveikia ir šiandien – tai vienintelis tarpukario Lietuvoje statytas kino teatras, vis dar veikiantis pagal savo paskirtį.
Tačiau sparčiai pradėjus kilti naujiems kino teatrams, senieji niekur nedingo. Kaune užteko vietų, kur filmus galėjo žiūrėti ne vien tik žmonės, bet ir žiurkės. Visgi greitai tokia padėtis atsisuko prieš pačius kino teatrų savininkus. Jau 1929 rugpjūtį valstybės oficioze skelbta, jog vos du, naujesni, Kauno kino teatrai („Odeon“ ir „Metropolitain“) atitinka techninius reikalavimus, dauguma kitų yra pavojingi gaisro atžvilgiu, arba neatitinka sanitarinių higienos normų.
Atrodo, ugnis tik to ir laukė. Tų pačių metų spalio 4 d. vakarinio seanso metu užsiliepsnojo kino teatre „Oaza“ demonstruojama juosta, nuo jos – kiti operatorinėje buvę filmai. Sprogo kino aparatas, ugnis išsiplėtė į salę ir laukiamąjį, apdegė kino teatro mechanikas ir keli lankytojai. Spaudoje skelbta, jog gaisrą stebėję „praeiviai matė šiurpų vaizdą: antro aukšto balkonas prisigrūdo pilnas publikos, kuri, matyt, subėgo iš kino salės; moterys klykė, mosikavo rankomis, ieškojo nulipimo. Kai kurios moterys pradėjo leistis nuo balkono vandeniui tekėti vamzdžiais. Matyti buvo, kad salėj dega ir negalima per ją išeiti“.
Miesto valdžia ėmėsi griežčiau reguliuoti kino teatrų steigimą – visi priešgaisrinių reikalavimų neatitinkantys kino teatrai turėjo būti palaipsniui uždaromi, tokių kino teatrų kaip „Oaza“, kurie buvo įkurti antruose pastato aukštuose, savininkams neleista atlikti remonto darbų taip siekiant juos kuo greičiau priversti pakeisti patalpas. O 1933 lapkritį buvo paskelbtos ir išsamios „Kino teatrų įstatymui vykdyti taisyklės“, kuriose nurodyta ne tik, jog kino teatrų salės turi būti pirmame aukšte, o jie patys gali būti tik mūriniuose trobesiuose, bet taip pat skirta dėmesio kino teatrų sanitarijai – nustatytas reikalingų išviečių skaičius (dažname kino teatre jų nė nebūdavo), vėdinimo taisyklės ir t. t. Daugelis trečiojo dešimtmečio Lietuvos kino teatrų šių taisyklių neatitiko. Pokyčiai visų pirma palietė laikinąją sostinę – Kauną, tačiau ilgainiui juos pajuto ir provincijos kino teatrų savininkai.
Čia situacija buvo ne ką geresnė. Dažno Lietuvos provincijos kino teatro apibūdinime sutinkamas žodis „daržinė“. „Pas mus gi kino įrengtas patalpoj, labai panašioj į daržinę. Aparatas braška-traška lyg dviračio motoras. O ekranas! Apie jį ir kalbėti neverta“, – skundėsi Kaišiadorių gyventojai 1931-aisiais; „Salė iš tikrųjų daugiau panaši į daržinę, ir jai reikalingas didokas remontas“, – 1932-aisiasi teigė telšiškiai. Net 1938-aisiais rašyta, jog „tik Kaune turime keletą padoresnių kino teatrų, gi visi kiti kino teatrai labiau panašūs į daržines, bet ne į kino teatrų sales“.
Tačiau sugriežtėję kino teatrų kokybės reikalavimai neretam jų savininkui reiškė bankrotą. Mat nors spaudoje kino teatrai neretai pristatyti kaip pelninga verslo šaka, kuri sugeba išsilaikyti pati, kai tuo tarpu Valstybės Teatrui kasmet reikia milijoninių dotacijų, realybėje paveikslas nebuvo toks gražus. Galbūt kino teatrų verslas buvo pelningesnis XX a. trečiajame dešimtmetyje, kuomet valstybė nuo kino teatrų bilietų paimdavo tik 10-25 % (priklausomai nuo bilieto kainos) pramogų mokesčio, o kino teatrų savininkų nevaržė tokios griežtos taisyklės. Iš tiesų, kino teatrų bilietai tarpukario Lietuvoje nebuvo tokie pigūs, kaip įprasta manyti. Kaune jie galėjo siekti nuo 1,5-2 litų pigiausiose vietose iki 5 litų ložėje. Tad kino teatrų savininkai galėjo turėti gražaus pelno.
1932-aisias nustatyti nauji pramogų mokesčio tarifai, pagal kuriuos valstybei atitekdavo net iki 40% visų už parduotus kino bilietus gautų pajamų. Taip pat kino teatrai turėjo mokėti nuo keliasdešimties iki kelių tūkstančių litų galintį atsieiti reklamos mokestį. Bilietai būdavo apdedami privalomomis patriotinėmis rinkliavomis – pavyzdžiui, Kultūros rūmų statybai remti ir panašiai. O čia dar 1929-1933 metų Didžioji ekonominė krizė ir tuo pačiu metu vykęs, kino teatrams brangiai atsiėjęs filmų perėjimas iš tyliųjų į garsinius! Krizės akivaizdoje ne tik reikėjo pirkti brangią aparatūrą, mokėti didesnius mokesčiu, bet tai pat privilioti ir pinigus labiau skaičiuoti pradėjusią publiką – taigi mažinti bilietų kainas.
Tad nieko nuostabaus, jog nuo 1925-ųjų į „Lietuvos kinematografininkų sąjungą“ susibūrę kino teatrų savininkai užvertė vyriausybę memorandumais, prašančiais mažinti mokesčius kino teatrams, muitus filmams, įrodinėjančiais krentančias kino teatrų pajamas ir lankomumą. Vien 1932-1933 įteikti trys tokie kino teatrų savininkų memorandumai vyriausybei. Tačiau jie liko bevaisiai. Valstybė toliau rėmė teatrą, bet netiesė pagalbos rankos kinui. Visą nepriklausomybės laikotarpį nuosekliai Lietuvoje augęs kino teatrų skaičius 1932-aisias pradėjo kristi.
Jei 1931-aisias Lietuvoje (be autonominio Klaipėdos krašto ir lenkų okupuoto Vilniaus) buvo išduoti 73 verslo liudijimai komercinių kino teatrų veiklai, tai 1931 tokių liudijimų išrašyta tik 64, 1932 – 60, 1934 – 52… O spaudos puslapiuose vis dažniau pasirodė skelbimai apie kino teatrų turto varžytines. Štai 1934 lapkritį skelbiama apie kino teatro „Lyra“ kilnojamo turto varžytines, vos po kelių savaičių informuojama apie kino teatro „Saturn“ kilnojamo turto varžytines, o 1935 sausį skelbiama ir apie „pirmųjų Kauno kino rūmų“ – kino teatro „Metropolitain“ savininko Berelio – Giršo Kuprico nekilnojamojo turto varžytines.
Kai kurie kino srityje dirbę valstybės tarnautojai net džiaugėsi susidariusia padėtimi: „Dar prieš keletą metų tik 10% visų kinų buvo nežydų rankose. Tiesa, pastaru laiku, pasidarius kiek sunkesniems laikams žydai pradeda šią poziciją užleisti, dabar kino teatrų savininkų daugumą jau sudaro lietuviai. Užtat visos filmų kontoros, kaipo turinčios didesnį pelną, iki šiol tebėra vien žydų rankose. Savo nerangumo dėka lietuviai visai be reikalo užleido šią pelningą poziciją svetimiems“, – 1933-aisias teigė kino filmų cenzūros sekretorius, jaunas poetas Petras Karuža.
Jei XX a. 3-ajme dešimtmetyje daugelis Lietuvos kino teatrų priklausė kitataučiams Lietuvos piliečiams, tai 4-ajame dešimtmetyje nemažai jų jau priklausė ir lietuviams. Tiesa, vargu, ar šį pokytį lėmė tiktai padidėję mokesčiai, lėmę, kad kino teatrų verslas tapo nepatrauklus Lietuvos žydams, kaip manė sekretorius P. Karuža. Prie to prisidėjo ir lietuvėti pradėjęs miestas – čia atsikraustė vis daugiau Lietuvių, jie kūrė savo verslus. Tarp bankrutavusių kino teatrų savininkų netrūko ir lietuviškų pavardžių. O tokios „lietuvinimo“ politikos svoris sunkiai krito ir ant pačių kino teatrų darbuotojų pečių. 1932-ųjų pabaigoje Kaune registruota „Lietuvos kino teatrų tarnautojų sąjunga“ vos po kelių mėnesių įteikė vyriausybei memorandumą, kuriame prašė jos rūpintis normaliomis kino teatrų tarnautojų darbo sąlygomis – užtikrinti gaunamas atostogas, laiku mokamą atlyginimą ir panašiai. Valstybė siekė išnaudoti kino teatrus, šie – savo darbuotojus…
Kad ir kaip ten būtų, nuo 1935-ųjų kino teatrų skaičius Lietuvoje pradėjo vėl augti ir daugmaž stabilizavosi – 1935-1939 m. išduoti 55-62 verslo liudijimai komercinei kino teatrų veiklai šalyje. Tais pačiais metais spaudoje pasirodė pranešimai ir apie pagaliau pradėjusį augti kino teatrų lankytojų skaičių. Tačiau tai pasiekta be vyriausybės pagalbos – kino teatrų mokami mokesčiai nesumažėjo, naujai steigiami kino teatrai negaudavo mokestinių lengvatų, o jų kūrimo taisyklės tebebuvo griežtos. Kinas atsigavo dėl po ekonominės krizės atsitiesusios ir vėl gausiau kino teatrus pradėjusios lankyti visuomenės – jį išgebėjo publika.
Na, o kaip į kino filmus žiūrėjo Lietuvos valdžios vyrai, tiksliau – šalies prezidentas, pažiūrėsime kitame ciklo „Kinas tarpukario Lietuvoje“ straipsnyje.
Straipsnis publikuojamas gavus Lietuvos Kino Centro paramą
