fbpx
Kino istorija

Kinas tarpukario Lietuvoje (III): kada kinas Lietuvoje buvo pripažintas menu?

Eadweard Muybridge – Judantis arklys – 1878 m., Wikimedia Commons, kopija

XIX amžiaus pabaigoje atsiradęs kinas dar ilgai laikytas trumpalaike pramoga, atrakcija, o ne rimta meno forma, galinčia tapti nauja medija. Kino filmų demonstracijos neretai padėjo laikytis tokioms nuostatoms – savo kūdikystėje filmai neretai rodyti kartu su klajojančiais cirko artistais ar kitokiais atrakcionais. O ir patys pirmieji filmai ne vieno kino kritiko matyti tik kaip naujas technikos pasiekimas, gebantis užfiksuoti tik realybės „iškarpas“ juostoje – štai atvažiuoja traukinys, štai darbininkai išeina iš fabriko. Įdomu, bet tai tikrai ne menas…

Visgi jau ir pirmųjų kino pionierių darbuose buvo smulkmenų, kurios leido manyti, jog kinui skirta pasiekti ženkliai daugiau, nei tik aklai fiksuoti realybę. Juk jei kinas tik fiksuoja realybę – tai anoks jis ir menas, tik nerangi tikrovės reprodukcija. Bent jau taip ar panašiai prieš Pirmąjį pasaulinį karą kalbėjo Tiubingeno universiteto (Vokietija) meno profesorius Konradas von Lange (1855-1921), aktyvus to meto diskusijų apie kino ir meno prigimtį dalyvis, užtikrintai vadinęs kiną „nemenu“.

Tokių kaip jis tikrai netrūko. Pats kinas kėlė problemų siekiant rasti jam vietą tradicinėje meno sistemoje. Jis sunkiai tilpo į dar 1776-aisias vokiečių filosofo, rašytojo ir meno kritiko Gottholdo Ephraimo Lessingo (1729-1781) įvirtintą dviejų dėmenų modelį.

Pagal jį meno kūriniai buvo skirstomi į dvi grupes: temporalus menas, vykstantis laike (šokis, vaidinimas, muzikos koncertas), ir materialus menas, įkalintas erdvėje (piešinys, skulptūra). Temporalus menas buvo unikalus – vienas šokis ar muzikos kūrinys, net atliekamas tų pačių muzikantų ar šokėjų, kiekvieną kartą jį atliekant galėjo suskambėti kitaip; tuo tarpu materialusis menas visuomet buvo toks pat.

Marcellin Auzolle – Brolių Lumiere`ų kinematografo reklaminis plakatas – 1896 m., Wikimedia Commons

Nors filmai aiškiai buvo vizualūs, kaip piešiniai ar skulptūra, jie užėmė erdvę (ekraną), tačiau kartu buvo laikini ir nematerialūs, bet visuomet tokie patys. Filmas taip pat buvo nevienalytis meno kūrinys – jį lydėjo tekstas (titrai), muzika (prima gyvu pritarimu, vėliau jau įrašyta), balsai (prieš atsirandant garsiniam kinui, tylieji filmai taip pat neretai buvo įgarsinami balsu ar aiškinami vietoje).  Taigi – visiška painiava. Tokia painiava kino filmų mylėtojams leido teigti, jog kinas yra menų menas – visų menų sintezė, o kino oponentams – jog jis lyg mišrūnas šuo, nevertas vietos tikrų veislinių menų hierarchijoje.

Pripažinti kiną menu taip pat trukdė tarp meno snobų gajus „autografo“ kultas – privilegijuotu, vertingu menu kūriniu laikytas tas darbas, prie kurio menininkas tiesiogiai pridėjo savo ranką. Tuo tarpu kinas visų pirma buvo kopijų menas – vienas filmas po pasaulį pasklisdavo daugeliu kopijų, kurios tuo pačiu metu demonstruotos skirtingose pasaulio vietose. Laikyta, jog jeigu žymaus tapytojo kūrinio kopija yra kone bevertė, tai ir eilinė, n-toji, kino filmo juostos kopija yra ne ką daugiau vertinga, ir nėra čia ko jos žiūrėti.

Rimtesnę, išsilavinusią ir menu besidominčią publiką į kino teatrus siekta pritraukti ekranizuojant žinomą pasaulio literatūros klasiką, į ekraną viliojant žymias to meto teatro žvaigždes. Būtent tuo užsiėmė 1908-aisias Prancūzijoje (tuometinėje pasaulio kino sostinėje) įkurta bendrovė „Film d‘Art“. Jos filmų kūrimo modeliu netruko pasekti ir dalis kitų pasaulio kino studijų. Tačiau, šie filmai neretai taip pat likdavo tik teatro pastatymų ar literatūros kūrinių šešėliu.

Reklama Leono Žurausko knygoje „Garsinė kinematografija“ – 1931 m., Autoriaus nuotr.

Tokius filmus iš dalies kritikavo italų futurizmo tėvas Filippo Tommaso Marinetti (1876-1944) savo kino manifeste 1916-aisais. Jis teigė, jog kinas yra „naujas, gerokai gyvesnis ir kur kas daugiau aprėpiantis menai nei kuris kitas, tačiau be kai kurių filmų apie keliones, medžioklę bei karus, kino kūrėjai menkai ką ir tepasiekė, tik bruko mums didesnes ar menkesnes senamadiškas dramas. Kinas – autonomiškas menas. Ir todėl jis negali kopijuoti teatro“.

Toks F. T. Marinetti teiginys iš esmės pranašavo naujų kino estetikos vertinimų atsiradimą. Jei lig tol kinas vertintas pagal „vaidybos teoriją“, kurioje kinas laikytas menu, kai filmuojamos scenos atitikdavo meninius reikalavimus, o šių reikalavimų našta visų pirma krisdavo aktorių sugebėjimams – jų  mimikai ir gestams. Vienas paskutinių, ryškiausias ir brandžiausias šiai teorijai skirtas darbas – vengrų rašytojo ir kino kritiko Bela Balazs (1884-1949) „Regimas žmogus, arba Kino kultūra“ (1924) prieinamas ir lietuviškai (Mintis, 2013).

Tai vėliau ne ką mažesnis dėmesys skiriamas kino technikai, visų pirmą – montažui. Tai – „kameros teorija“ pagal kurią kino kamera jau pradėta laikyti savarankiška meno išraiškos priemone, o ne vien technine būtinybe aktoriams fiksuoti. Šios teorijos ryškų postūmį davė sovietų montažo mokyklos autorių darbai ir mintys (lietuviškai žiūrėti Sergejus Eizenšteinas „Montažas, 1 tomas“, Mintis, 2016). Atsiradus garsiniam kinui, dėmesys montažo technikoms vėl nuslinko į antrą planą, tačiau ieškota konsensuso tarp garso, vaidybos ir kameros teorijų.

Valstybės teatro ir Kauno kino teatrų repertuaras – Lietuvos žinios – 1930 03 15

Praėjusiame ciklo straipsnyje aprašytas Antano Smetonos perspėjimas jaunimui nesižavėti „kinematografais palaikančiais mechanizuotą kultūrą“, o daugiau dėmesio skirti meno įstaigoms (suprask, kino teatras tokia įstaiga nėra), visų pirma teatrui, nemaža dalimi atspindėjo dar senus kino priešininkų argumentus. Gausiai remiamas valstybės teatras buvo meno įstaiga, nes ten menininkas scenoje ir žiūrovas salėje užmegzdavo gyvą dvasinį ryšį, tuo kiekvienas spektaklis buvo unikalus. Tuo tarpu kinas buvo bedvasis – čia viename gale buvo žmogus, o kitame – tik nemąstanti mechaninė mašina. Viskas, ką jis galėjo, tai tik sukurti prastesnę, antraeilę buvimo teatre imitaciją.     

Tačiau, kaip minėta, Antanas Smetona nebuvo vienintelis, dalinęsis tokia nuomone. Net praėjus dešimtmečiui, jau Antrojo Pasaulinio karo metų Lietuvoje, viešai dar nuskambėdavo panašios mintys. Štai 1944-aisias, „A. Jsn.“ inicialais pasirašęs autorius laikraščio „Ateitis“ straipsnyje „Kinas ar teatras“ rašė: „Kino seanse  niekada nevyksta ir negali vykti ryšys tarp aktoriaus ir publikos, kas visuomet esti gerai nusiteikusio spektaklio metu. <…> Kinas žmonėms šiandien jau ima nusibosti, kaip nusibosta visa, kas negyva, kur nėra širdies ir nėra paliekančio žiūrovą jausmo. Dalis publikos, kurią buvo suviliojęs kinas, vėl grįžta į teatrą, kuris tik vienas gali nuvesti žmogų iš pilko kasdieniškumo į aukštesnės buities pasaulį.“

Bet tokie teiginiai greitai sulaukė atsako: „Atrodo, kad straipsnelio autoriui neteko matyti nė vienos tikrai meniškos filmos. Antraip, negi jis skelbtų tokius nonsensus? Kad ir „negyvas judantis paveikslas“ gali žiūrovus jaudinti ir sudaryti atmosferą „kuri pavergtų žiūrovų masę“, tatai buvo galima pačiam betarpiškai įsitikinti, pavyzdžiui, kad ir neseniai demonstruotose filmose <…> Dėl vienos kitos blogos filmos negalima neigti kino meno aplamai“, – teigta atsakyme straipsnio autoriui. 1934-aisias skambėję Antano Smetonos žodžiai teatrui ir kinui tokio ar panašaus atsakymo nesulaukė. Tiesa, ne todėl, jog nebuvo kas tokį atsakymą parašytų, greičiau jau nenorėta (o viešai ir ne labai galėta) prieštarauti prezidentui…

Dziga Vertov – Filmo „Žmogus su kino kamera“ kadras 1924 m., Wikimedia Commons

Ankstyvąją kino filmų recepciją Estijoje tyrinėjusi menotyrininkė Virve Sarapik konstatavo, jog rimčiau į kiną, kaip į (potencialią) meno formą, Estijoje pradėta žiūrėti tik nuo 1925-ųjų. Tik tuomet pasirodė svaresnės publikacijos, pripažįstančios kino meninę prigimtį, giliau nagrinėjančios pačius filmus. Tiesa tuo pačiu metu spaudoje skambėjo ir priešingos nuomonės, net ir radikalūs raginimai apskritai uždrausti kino teatrus, kurių Estijoje nebuvo nė prieš Pirmą Pasaulinį karą. Jeigu reikėtų išrinkti datą, kurią būtų galima laikyti simboline kino, kaip rimtesnės meno formos, pripažinimo pradžia Lietuvoje, veikiausiai tai būtų 1928-ieji.

Būtent tais metais Marijampolės bendrovė „Dirva“ išspausdino pirmąją lietuvišką knygelę apie kiną – Vytauto Kurnatausko (1897-1970) „Kinematografijos menas“. Tiesa, nedidelėje 56-ių puslapių knygutėje pati kino, kaip meno formos, problema nebuvo aptarta, visgi pats knygos pavadinimas, kino kaip meno pripažinimas, jau buvo iškalbingas! Šiek tiek daugiau kino ir meno santykio klausimas dėmesio skyrė jau kiti autoriai.

„Kino menas ypač paskutiniais dvejais metais žymiai pažengė priekin. Palyginkim filmus,  ėjusius prieš kokį trejetą metų ir dabar mūsų ekranuose statomus. Kokia didelė pažanga! Anuos, menkai ir nerealistiškai atliktus filmus, dabar pakeitė filmai stovį jau dažnai atatinkamoj meninėj aukštumoj. Kodėl taip? Visa paslaptis glūdi, mat, tame, kad kino kūrybos ėmėsi ne žmonės profanai, turį tik biznio perspektyvas prieš akis, bet žmonės – menininkai, dažnai net literatai (pav. žymus anglų dramaturgas Bernard Shaw)“, – 1931-aisias, pirmojo žurnalo „Kino naujienos“ numerio vedamajame į skaitytojus kreipėsi žurnalo redaktorius Vytautas Alseika (1912-2002). Nors žurnalisto pavyzdžiais, kodėl kinas tapo vertu laikyti menu, galima ir šiek tiek suabejoti – ir anksčiau su kino filmais neretai dirbo žymesni literatai, bet tai nebūtinai paversdavo šiuos filmus vykusiais meno kūriniais.

Anna Rosina Lisiewska – Gotthold Ephraim Lessing protretas 1767-1768, Wikimedia Commons

 „Ar kinas yra menas? // Tokį klausimą dažnai tenka išgirsti iš kai kurių teatralų, bei šiaip jau senų pažiūrų menininkų. Pripažindami visus kitus menus, tie žmonės nieku būdu negali suprasti šių laikų kino meno, kurs tobulėja greičiau su naujais technikos laimėjimais, nei su žmonijos dvasinės kultūros pažanga“, – 1932 gruodį pradėjo straipsnį „Ar kinas yra menas?“ žurnale „Naujoji Romuva“ jaunas poetas, kino filmų cenzūros sekretorius Petras Karuža (1908-1933). Vėliau, cituodamas dviejų prancūzų, tarp jų aktoriaus Harry Bauro (1880-1943), mintis, autorius prieina prie išvados, jog kinas visų pirma yra priemonė, o ar jis taps menu, priklauso tik nuo to, kas šia priemone naudojasi: „Tiktai tie žmonės, kurių rankose dabar yra tasai moderniškas meno įrankis, – dažnai jį išniekina ir priverčia būti jų žemų įgeidžiu tarnu.“

Tokių ar panašių straipsnelių jau netrūko ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos spaudoje. Nors reikia pripažinti, jog šalyje nebuvo gilesnių filosofinių kino kaip meno priemonės apsvarstymų, o originalios filmų apžvalgos retai kada peržengdavo elementaraus filmo scenarijaus ar jame pasirodančių aktorių vaidybos aptarimo ribas. Tačiau ir tokios publikacijos demonstravo įsitikinimą, jog filmas gali būti meno kūriniu ir nurašyti jį kaip „nemeną“ yra gerokai anksti.

Visgi ir tokių, dar gana primityvių publikacijų, nebūtų buvę, jei apie kiną būtų tylėjusi spauda. Apie kino spaudą ir kiną tarpukario spaudoje – skaitykite kitoje straipsnių ciklo dalyje.

Straipsnis publikuojamas gavus Lietuvos Kino Centro paramą

LKC
Komentarai