„Keturiasdešimt…
Ir rytą, ir vakarą
Celsijus rodė.
Ir kūnas kaip parakas dega.
Tartum po paklode
Velniai susikūrė sau pragarą.
Iš sienos išlindo žirafas.
Išsišiepė kertės.
Apsivertė lubos.
Prasidėjo kinematografas.“
Kazys Binkis ištrauka iš eilėraščio „C400“ (1921)
XX a. trečiojo dešt. pradžios lietuvių literatūroje kino paminėjimai buvo itin reti. Tad aukščiau cituojamas Kazio Binkio eilėraštis greičiau buvo išimtis, o ne taisyklė. Tokių išimčių pasitaikydavo ir daugiau. Štai 1911-aisiais JAV išleistame Kazio Puidos romane „Žemės giesmė“ kinas iškilo bene populiariausiu literatūriniu tropu – personažo atsiminimų ir vaizduotės srautą rašytojas sutapatino su prieš akimis slenkančia kino juosta: „Vaidentuvė, lyg kinematografas, sukėlė praeities paveikslus, nupūtė laiko dulkes ir ištraukė iš užmaršos sandėlio gyvus jausmus, svajojimus ir troškimus…“ Visai tikėtina, jog tai pirmasis šio tropo panaudojimas lietuvių literatūroje (šio straipsnio autoriui nepavyko rasti ankstesnių pavyzdžių). Visgi tokios išimtys 1921-aisias dar būtų sutilpusios ant dviejų rankų pirštų, tačiau kinui sparčiai plintant visuomenėje, jis netruko užkariauti ir rašytojų vaizduotes.
Nenuostabu, jog vieni pirmųjų dažniau kiną minėti savo kūryboje pradėjo tradicinę lietuvių poeziją aukštyn kojomis pastatę avangardinio „Keturių vėjų“ ratelio nariai. Vietoje tradicinių lietuvių poezijoje gamtos, protėvių didybės vaizdinių pastarieji ėmėsi garbinti modernizmo apraiškas, tarp jų ir kiną. Keturvėjininkas Juozas Tysliava ragino lietuvius pamiršti, kas sena, ir naują, nepriklausomą Lietuvos valstybę statyti ant modernių pamatų:
„Lietuvi, mano mylimas lietuvi,
užaugęs pievose ir girių dūburiuos,
kviečiu tave dabar į naują būvį,
kur radio pavasariai tau vyturiuos…
Tau duosiu gatvę, ilgą, kaip paradas:
Kinematografas (dešimtoji mūza) vakarais tave čia palydės.
Lietuvi, užsimiršk, ką giriose praradęs,
žmonijos girioje tau naujas amžius pražydės.“
Juozas Tysliava „Lietuvi“ (1925)
Atrodo, jog į šį kvietimą, bent iš dalies, buvo atsiliepta. Jei Kazio Binkio eilėraštyje kinas dar naudotas kaip fantasmagoriškų, karštinės sukeltų vaizdinių sinonimas, tai nuo trečiojo dešimtmečio vidurio lietuvių literatūroje jis iškilo ženkliai realesniais pavidalais.
Štai 1925-aisiais publikuotose Augustino Griciaus feljetonuose jau gana vaizdingai aprašomas pats kino teatras – vienur jis tapo ilgapirščių vagišių veiklos vieta, kitur – draudžiamų aistrų centras. Augustino Griciaus pasakojime apsukrus vyras susidraugauja su naiviais gražių ponių sutuoktiniais, o šie patiki jam pasirūpinti jų žmonų laisvalaikiu, nuvesti jas į kiną ar panašiai. Suprantama, apsukruolis tuo pasinaudoja…
Būtent kino teatro kaip meilės ir aistros, o ne apšvarinimo vietos motyvas gana dažnai kartojosi lietuvių literatūros kūriniuose. Tai liudijo tarpukario Lietuvos kino teatrų naudai… Beje, kino salėje tarpukariu tikrai galėdavo rastis romanai. Pavyzdžiui, „netyčinį“ pasimatymą kino teatre apturėjo būsimas Lietuvos kariuomenės vadas, generolas Stasys Raštikis. Vieną kartą, prieš prasidedant kino seansui, kino salėje jis atsisėdo šalia savo būsimos žmonos Elenos, nors ši jau buvo baigusi žiūrėti filmą, tačiau pastebėjusi šalia atsisėdusį Stasį Raštikį (tuo metu jie jau buvo kritę vienas kitam į akį) pasiliko antram seansui. Tarpukario Lietuvos kino teatruose vietos nebuvo žymimos, nusipirkus bilietą ir patekus į kino salę joje buvo galima išsėdėti net kelis to paties filmo seansus…
Ilgainiui lietuvių literatūroje kino teatras tapo vieta ir kitiems herojų potyriams ar jų būdo bruožams atskleisti. Štai Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Krizė“ (1937) pasinaudoja prabangiu kino teatru ir jame demonstruojamais užsienio filmais kontrastui su ekonominės krizės nustekentomis „klaikiomis ir liūdnomis“ Kauno gatvėmis sudaryti; Petronėlės Orinaitės romane „Paslėpta žaizda“ (1934) konfliktas dėl keliavimo į kino teatrą (vienai ar su vyru, į kokį filmą?) tampa priemone įtampai vyro ir žmonos santykiuose atskleisti; Petro Cvirkos romane „Žemė maitintoja“ (1935) apsilankymas kino teatre panaudojamas niekuomet ten nebuvusios, negaluojančios kaimietės Monikos prastai fizinei būklei atskleisti – judantys vaizdai jai tik dar labiau susuka galvą, supykina ir savo pirmojo seanso ji nebaigia žiūrėti;
Trečio-ketvirto dešimtmečio sandūroje publikuoti literatūriniai kūriniai jau gana sparčiai atspindėjo kino pasaulyje vykusias permainas. Štai 1928-aisias publikuoto Jurgio Savickio apsakymo „Paskutinis rapsodas“ veikėjas apsakymo pabaigoje įsidarbina Kauno kino teatre „pijaninu skambinti“. Tokia specialybė dar buvo dažna to meto Lietuvoje, pirmasis garsinis filmas čia buvo parodytas tik 1929-aisiais. O po ketverių metų, 1932-aisias, publikuoto Liudo Dovydėno apsakymo „Vakare“ personažai jau diskutuoja garsinio kino klausimais:
„– Ar tamsta mėgsti kiną?
– Taip. Tonfilmos [garsiniai filmai – A. D.] man nepatinka, toli dar joms iki švaraus ir tobulo muzikos perdavimo.
– Tonfilmų nemėgstu, ten visu per ilgai dainuoja, artistai žiovauja, mat begales dainų nori sudainuoti“.
Na, o 1934 m. išleisto brolių Tomdykų (Alfonso ir Jono Burčikų) romano „Didmiesčio simfonija“ („Milijonų vaitojimai“) (1934) pagrindiniu veikėju tapo Niujorko kino teatro muzikantas, netekęs darbo dėl garsinio kino. Tuo metu nebylūs filmai ir Lietuvoje jau buvo gana reti – jie rodyti tik mažesniuose provincijos kino teatruose.
Neliko nuošalyje ir kiti kino klausimai. Štai Vytauto Prano Bičiūno satyrinėje operetėje „Ponia Barbė“ (1933) išjuoktos nesenos Lietuvos kino realijos – šalyje kurtos kino studijos ir jų „kepti“ aktoriai, operetėje trinantys darbo biržos duris; ar vos prieš metus įkurta kino cenzūra, kurios cenzorius operetėje gali vienintelis mėgautis ilgesniais personažų bučinius. Tuo tarpu Petro Grušo romane „Karjeristai“ (1935) ar Vytauto Sirijos Giros eilėraštyje „Mano pilkas gyvenimas“ (1935) minima ir nauja profesija – kino recenzentas, tokia specialybė trečiojo dešimtmečio pabaigos Lietuvoje apskritai dar net neegzistavo…
Literatūros kūrinių puslapiuose skaitytojas vis dažniau galėjo sutikti ir jam pažįstamus kino ekranų veidus. Štai Antanas Venclova savo apsakymo „Miesčionys“ (1930) veikėjos bruožus apibūdino gretindamas ją su vengrų kilmės Holivudo žvaigžde, pirmąja moterimi-vampyre (ang. „vamp“) Lya De Putti: „Iš minkšto kailiuko juodavo dvi akys su juodais antakiais. Burna apvali, lyg kino žvaigždės Lijos de Puti.“
Kaip ir realiame pasaulyje, literatūrinių kūrinių herojai netruko pradėti ginčytis, pamilti ar stačiai išprotėti dėl Holivudo kino žvaigždžių. Pavyzdžiui, Augustino Griciaus feljetone „Taiki šeima“ (1933) jauni įsimylėjėliai iš pavydo vienas kitam prikaišiojo per didelį žavėjimąsi kino žvaigždėmis: vyrui kliuvo dėl perdėm aistringų žvilgsnių į aktorės Anny Ondra atvaizdą, jo žmonai mesti kaltinimai dėl akių varvinimo į Ramono Novarro plakatą. O Kazo Inčiūros romano „Ant ežerėlio rymojau“ (1930) personažas taip beprotiškai pamilo aktorę Clara Bow, jog emigravo iš Lietuvos į JAV, kad čia pats taptų aktoriumi, ir, galiausiai, sutiktų savo svajonių moterį.
Neabejingi kino pasauliui ir jo žvaigždėms neretai likdavo ir patys rašytojai. Tarpukario Lietuvoje eilėraščių forma publikuotas ne vienas meilės prisipažinimas Holivudui. Šie kūriniai jau demonstravo pirmųjų sinefilų atsiradimą šalyje. Bene ryškiausius tokius kūrinius paliko poeto Liudo Giros sūnus Vytautas Sirijos Gira. Jo eilėraščiu „Šešėliai nuo ekrano“ iš to paties pavadinimo ketvirtosios autoriaus poezijos knygos (1937) ir baigiame šį straipsnį:
„Ten, drobėje, šešėlių karalystėj,
Gyvenimas šaunesnis, negu čia.
Norėčiau aš tenai kada užklysti
Ir pagyventi bent valandą, vogčia.
Vaškinės moters! Tokios puikios esat!
Gyvenime nėra tokių, tikrai…
Ekranas gęsta. Matome vėl šviesą
Ir sakome nuliūdę: – baigėsi per greit.
Kaubojų miklūs šuoliai, slėpiningi rančo,
Žviegią ekspresai, ir fantomai žiaurūs,
Vaškinių moterų vaškinės trapios kančios,
Ir Čaplino lazda ir batas, visad kiauras.
O, Čapline, pabūk Vergilijum manuoju,
Leisk man kaip Dantei tarp šešėlių slankiot…
Žiūrėk, juk drobėj laukia mano mylimoji,
Ji šypsos man… Ištiesk man, Čarli, ranką!“
Vytautas Sirijos Gira „Šešėliai nuo ekrano“ (1937)
Kitoje straipsnių ciklo „Kinas tarpukario Lietuvoje“ dalyje skaitysime apie kino ir vaikų santykius tarpukariu.
Straipsnis publikuojamas gavus Lietuvos Kino Centro paramą
