„Prisimenu, filmas buvo apie kompozitoriaus Štrauso gyvenimą. Mums, nelegaliems žiūrovams, – o mūsų buvo daug – taip patiko Štrauso valsai, kad pradėjome kolektyviai pritarti. Matyt, mechanikui įgriso publikos „muzikalumas“, ir jis uždegė šviesą salėje. Bandėm slėptis, bet šaukštai popiet: netoli sėdėta mokytojo. Kitą dieną šį filmą rodė mokiniams, bet drausmė lieka drausme – gavau rimtą įspėjimą“, – taip vieno austrų miuziklo seansą Kėdainiuose prisiminė tuomet moksleiviu buvęs Liudas Dambrauskas.
Šiandien šie atsiminimai reikalauja papildomų paaiškinimų. Tarpukariu cenzūra spręsdavo, kurie filmai gali būti rodomi nepilnamečiams, o kurie ne. Tačiau be jos savo balsą apie demonstruojamus kino filmus neretai tardavo ir mokyklos. Dažna mokykla drausdavo savo moksleiviams žiūrėti tuos filmus, kurių tinkamumo jaunimui nebuvo patvirtinę patys mokyklos atstovai. Būtent į tokį, mokyklos dar „neaprobuotą“, filmą ir patenka Liudas Dambrauskas su savo bendraklasiais. Mokytojai, ypač mažesniuose miestuose, kur būdavo tik vienas ar du kino teatrai, prižiūrėdavo, jog jų vadovaujami moksleiviai nepatektų į mokyklos neleistus filmus. Šį kartą moksleiviams nepasisekė – jie taip įsijautė į filmą, jog pradėjo dainuoti, publika (ar mechanikas) neapsikentė, užsidegė šviesa ir jaunieji kino „nelegalai“ buvo pagauti.
Tokios griežtos priežiūros mokyklų atstovai ėmėsi iš įsitikinimo, jog kinas yra didžiausias jaunimo tvirkintojas. O toks įsitikinimas nebuvo retas tarp tarpukario Lietuvos mokytojų ir intelektualų: „Nueikite vakare mieste prie kinų, prie apšviestų šokių salių, restoranų langų – visur pamatysit būrius smalsių gatvės vaikų. Tai pramogų ieškąs vaikų elementas. Tokių pramogų ieškodami vaikai suardo savo nervus, savo nenusistovėjusį moralumą. Tai ruošiamas toksai elementas, su kuriuo sunku bus susitvarkyti mokykloje, tai ruošiamas pagaliau ateities kriminalinis elementas“, – 1930-aisiais teigta žurnale „Mokykla ir gyvenimas“.
Kitur svaidytasi net dar rimtesniais teiginiais. Štai kunigas Martynas Jonaitis 1931-aisiais drąsiai teigė, jog „[k]riminologai jau nustatė, kad apie 80% nepilnamečių nusikaltimų, įvyksta per kinematografus. Pastebėta statistikoje, kad besiplečiant kinematografams, proporcingai auga ir nusikaltimų skaičius. Šeimų tragedijos, nesutikimai, saužudybės, beveik visada turi ryšį su kinematografu“.
Teiginys, jog dėl 80% nepilnamečių nusikaltimų kaltas kinas, plačiai paplito Lietuvoje. „Taigi, reikia pritarti M. Jonaičiui <…> kad reikia mums kinematografų veikimą sutvarkyti griežtu įstatymu. Kinų žalingumo votis jau pritvinko ir ima pūliuoti…. <…> Dėl kinų kaltės nepilnamečių nusikaltėlių priskaitoma 80%!“, – tais pačiais metais kartota žurnale „Židinys“. „Jaunuolių nusikaltėlių dauguma išėjo kino mokyklą“, – atsiliepta žurnale „Naujoji Romuva“. „Kino – didžiausias jaunimo tvirkintojas“, – net 1935-aisiais rašyta katalikų laikraštyje „Rytas“. Kitame katalikų leidinyje, „Šaltinis“, 1936-aisiais taip pat aidėjo: „Juk aiškiai yra žinoma, kad jaunimas pirmuosius nusikaltimus padaro, nusižiūrėjęs į filmose matytus vaizdus ir įvykius“. Ir t. t.
Reikia pastebėti, jog kunigas Martynas Jonaitis tikrai šį tą išmanė apie vaikų nusikaltimų priežastis. Kunigas buvo pirmosios, 1926-ais Kalnaberžėje įkurtos nepilnamečių nusikaltėlių kolonijos Lietuvoje vadovas. 1930-aisiais jis publikavo knygą „Kriminalinės pedagogikos pradmenys“, kurioje, remdamasis Kalnaberžės auklėtinių istorijomis, bandė nustatyti, kas skatina jaunuolius nusikalsti. Paradoksalu, jog skambių teiginių, kad kinas kaltas dėl 80% nepilnamečių nusikaltimų, šioje knygoje nebuvo. Nors ir nustatyta, jog dažniau nusikalsta miestuose gyvenantys vaikai, tačiau jų nusikaltimų priežastys aiškintos daug įtikinamiau – dažniau prasikalsti linkę neturtingi, tėvų neturintys ar asocialiose šeimose augantys vaikai. Taigi ne kinas, o nepriteklius ir socialinės globos stoka buvo pagrindinės vaikų nusikaltimų priežastys.
Panašu, jog į skambius teiginius apie kiną ir nusikalstamumą kunigas sudėjo savo paties nepasitenkinimą kinematografu. Blaiviai nusikaltimų priežastys aiškinantys teiginiai buvo pamiršti 1931-aisiasi jo išleistoje brošiūroje „Apie kinematografą“. Daliai visuomenės toks paaiškinimas buvo parankus. Panašiai būna ir šiandien, kai dėl sunkių problemų (pavyzdžiui, smurtinių nusikaltimų JAV mokymo įstaigose) kaltė suverčiama kokiems kompiuteriniams žaidimas, taip leidžiant ignoruoti tikrąsias problemų priežastis, kurių sprendimas reikalautų didelio darbo ir pastangų.
Tačiau tarpukario Lietuvoje pasitaikydavo ir balsų, ginančių vaikų teisę žiūrėti jiems patinkančius filmus: „Keistas kai kurių gimnazijų ir šiaip mokyklų administracijų mostas – drausti moksleiviams lankyti kiną. Draudimas argumentuojamas gana nevykusiai dviem būdais: mokiniai, lankydami kiną, neišmoksta pamokų ir antra – filmai demoralizuoja mokinius. Na, gerbiamieji pedagogai! Taikote, kaip pirštu į dangų!“ – 1932-aisiais žurnale „Kino naujienos“ rašė Juras Arnas Šaltenis.
Autorius teigė, jog argumentas, kad vaikai lankydami kiną neišmoks pamokų, yra nelogiškas, nes vaikai, ypač vyresnių klasių moksleiviai, puikai sugeba organizuoti savo laiką ir, jei jie norės, jie tas pamokas išmoks, o jei nenorės, tai draudimas lankyti kinus jų tam tikrai nepaskatins, anaiptol, vietoj kino jie gali pasirinkti net ką blogesnio – slaptus „robaksus“ (šokius), kortas ar net degtinę! Tuo tarpu kino teatrai demoralizuoti jaunimą vargiai gali, nes visa, kas ten rodoma, jaunimui ir taip seniai pažįstama.
Nepėsti likdavo ir patys jaunieji kino lankytojai, jie taip pat kovodavo už savo teises. „Neseniai Raseinių „Ramovės“ kino-teatre teatre buvo skelbta dviguba programa: „Nelemtas likimas į Sibirą nuvarę“ ir filmas apie Indiją 5 v., kaip paprastai, – mokinių seansas. Pradžioj rodė 5 veiksmų filmą apie Indiją – labai įdomus ir gražus kultūrinis paveikslas. Deja, tepamatėm tik tris veiksmus. Taigi – „skanaus po truputį“. // Antras filmas, minėtasis „Nelemtas likimas į Sibirą nuvarė“. Vos pradėjo leisti, taip ir ėmė ekrane šokinėti spalvos, čia balta, čia juoda, čia vėl scena, ir vėl juoda… Žiūrovai pradėjo ne juokais „džiaugtis“, trypti… Vienas „Ramovės“ kontrolierius į tai šitaip reagavo: „Tylėkit! Piemenys! Čia ne karčiama!“. Tiesa! Kino ne karčiama, bet ir moksleiviai ne piemenys! Pagaliau, kontrolieriaus pykčio auka tapo 5-6 m. vaikiukas, kurį jis, visa gerkle bliaunantį, išstūmė iš salės. Po to jis pradėjo moksleiviams grasinti pranešiąs gimnazijai, dvejetukais ir kt… Ir filmo tebuvo tik 7 veiksmai vietoj dvylikos. Vadinasi toks buvo moksleivių kino seansas!“, – skundą žurnale „Kino naujienos“ pasirašė „Moksleivis“.
Raseinių kino teatrui jis grasino boikotu: „Taip! Raseiniuose tėra tik vienas kino, gana rimtas faktas, ir kino – ne karčiama, bet jei ir toliau bus manoma, kad moksleiviai piemenys, tai gerb. „Ramovės“ Administracija, moksleiviai „boikoto“ sąvoką supranta per gerai“.
Kaip matyti iš šio pasakojimo, jaunimas neretai kino teatre triukšmaudavo ne vien iš pasitenkinimo filmu – pritardami jame skambančiai (pavyzdžiui, Štrauso) muzikai, bet ir nepatenkinti prastu vaizdu, trūkinėjančia kino juosta ar kitais, tarpukariu dažnai pasitaikydavusiais kino negalavimais. Vaikų (ir ne tik jų) keliamu triukšmu dažnai piktindavosi vyresni kino teatrų lankytojai, reikalaudami, jog vaikams būtų leidžiami tik į specialius, jiems skirtus kino seansus.
Tokiai minčiai, iš esmės, neprieštaravo ir daugelis tarpukario Lietuvos pedagogų. Neretai teigta, jog kino filmai gali būti ir naudingi, tačiau tik tokie filmai, kurie yra vertingi, parinkti ir patikrinti mokytojų. Trečiojo dešimtmečio viduryje šiuo klausimu net turėta rimtų planų. Štai Lietuvos atstovas, Juozas Vokietaitis, 1927-aisiais net dalyvavo pirmojoje Tarptautinėje Europos edukacinių filmų konferencijoje Bazelyje. Čia skaitytame pranešime „Apie mokyklų filmų stovį Lietuvoje“ jis apverkė gana prastą materialinę Lietuvos mokyklų būklę, teigdamas, jog „<…> tiktai labai nedidelis skaičius aukštesniųjų, specialinių ir pradžios mokyklų turi savo kino aparatus ir jais naudojasi mokslo reikalui“. Visgi Juozas Vokietaitis nurodė, jog Lietuvos vyriausybė planuoja įsigyti 20 kilnojamų kino aparatų, kurie važinėtų po šalį ir demonstruotų filmus mokyklose.
Deja, šie planai nebuvo įgyvendinti, o po kurio laiko ir į tarptautines konferencijas mokslinių filmų klausimais mesta važinėti. Kino aparatas tarpukario Lietuvos mokykloje buvo retenybė. Tiesa, į jas retkarčiais užklysdavo koks keliaujantis kino filmų demonstruotojas, tačiau tai jis darydavo privačia iniciatyva (žinoma, rodomi filmai turėjo būti suderinti su mokyklų administracija). Štai dar 1926-aisias Švietimo ministrui rašė Statys Didžpinigaitis prašydamas leidimo mokyklose rodyti magijos triukus ir kino filmus: „Magijos eksperimentus mokinausi Amerikoje Naujorke, o kino filmas leisti mokinausi Lietuvoje. Savo programa mokyklose palengvinsiu mokytis mokiniams einamos mokslo programa“, – rašė jis. O ketvirtojo dešimtmečio viduryje šalyje net veikė specialus kino teatras „Mokinių pasaulis“, kuris tuo ir vertėsi, jog keliavo po Lietuvos mokyklas ir ten rodydavo filmus.
Visgi trūkstant kino aparatų ir specializuotų kino filmų, vaikai dažniausiai filmus žiūrėdavo ne mokyklose, o miestų kino teatruose. Spaudoje nuolat skųstasi specialių kino seansų vaikams trūkumu, tačiau ir esamais seansais dažnai būdavo nepasitenkinama, mat jų repertuaras rinktas iš tų juostų kurias gaudavo kino teatrų savininkai.
„Vakar „Odeon“ kine dieną buvo specialus seansas vaikams. // Rengėjai pagailėjo, matyt, desėtko kito litų pranešti apie tą seansą per laikraščius ar bent plakatą žmoniškesnį iškabinti, todėl ir publikos (vaikų ir suaugusių) buvo vos 1/3 salės. // Vaidinimas prasidėjo ne „½3“ val., kaip skelbime pažymėta, bet jau po trijų. Kaip ir paprastai daugumoje mūsų kinematografų. // Programoje buvo numatyta baletas ir 4 veiksmų komedija. Komedijos buvo bent trys. Pirmosios dvi komedijos beprasmingumo ir kvailumo atžvilgiu vargiai ar turi konkurentų. Be to, turinys visai netinkamas vaikams. Buvo girdėti tokių klausimų: „Mama, kodėl jis nori tą panelę pabučiuoti ir bijo?“, arba „Kas tai yra „jis turi meilužę“?“, – 1929-aisiasi skundėsi Mikas Ilgūnas; „Alytus. Rugs. 25 d. iškilmėms pažymėti Alytaus pedagogai pavaišino globojamą jaunimą „Tarzano“ ir kitokiomis „meilės dramomis“ „Kapitolyje“. // Dėl rodomų nepadorių vaizdų ne vien jaunučiai moksleiviai, bet ir suaugusieji raudo. Nepiktinkite bent jaunimo!“, – 1932-aisiais piktintasi žurnale „Šaltinis“.
Tuo tarpu jaunimas toliau sėkmingai patekdavo į jiems draudžiamus kino seansus. Dar 1920-aisias paskelbta, jog jaunimas iki 17-os metų neleidžiamas į „romantinio“ pobūdžio filmus. Ilgainiui draudimas dar sugriežtėjo – jaunimas iki 17-os metų apskritai negalėjo lankytis kine be tėvų ar globėjų (išskyrus specialius seansus vaikams). Tačiau praktikoje viskas atrodė kitaip: „Mokyklinio amžiaus vaikams maždaug iki 17 metų pas mus yra draudžiama lankyti vieniems be tėvų kino teatrus. <…> Bet nors ir draudimas tebeveikia, tačiau į tai beveik nieks neatkreipia dėmesio. Nei valdžios įstaigos, nei patys kino savininkai, nei, pagaliau, visuomenė, nieks tuo kaip reik nesirūpina“, – 1932-aisiais teigta spaudoje.
Akivaizdu, jog tokia padėtis susiklostė dėl perdėm griežto, nelogiško draudimo. 1932-ųjų pabaigoje, šalyje centralizavus kino cenzūrą, padėties pagerėjo. Cenzūra peržiūrėdavo kiekvieną filmą ir nuspręsdavo, ar jis tinkamas žiūrėti visiems, ar nuo 17-os metų. Tačiau ir čia pasitaikydavo nesklandumų. Štai, atrodo būtent paaugliams skirtas filmas „Lobių sala“ („Treasure Island“, 1934) neleistas žiūrėti jaunimui iki 17-os metų, mat cenzoriams jis pasirodė perdėm smurtinis. O ir vyresni galėjo matyti tik cenzūros iškarpyta filmo versiją, iš kurios dingo žiauresnės piratų kautynių ir kitos scenos.
Antra vertus, net kino filmų cenzūros atstovai pripažino, jog visuomenėje neretai skambantys pasipiktinimai vaikams rodomais filmais yra perdėti ir daugiau pasako ne apie tarpukario Lietuvos vaikus, jų žiūrimus filmus, o apie kino įtaka vaikams nuolat besipiktinančių žmonių charakterį: „Dabar nebėra tokių filmų, dėl kurių, gal būt, buvo prasmės anuo laiku kelti balsą. Kriminalinių ir tuščio nuotykiavimo filmų skaičius privestas iki minimumo. // Šių dienų jaunuomenė, ypatingai miesto, daugiausia blogybių išmoksta ne kine, bet iš draugų, gatvėje, šiaip laisvalaikiu, palikta viena be priežiūros“, – 1937-aisias teigta Vidaus Reikalų Ministerijos pranešime spaudai. Visgi vaikų ir kino filmų klausimas buvo ir išliko aktualia, taip ir vykusiai neišspręsta problema visą tarpukario laikotarpį.
Kitame ciklo „Kinas tarpukario Lietuvoje“ straipsnyje pažvelgsime į kino ir šiek tiek vyresnių „vaikų“ santykius. Rašysime apie kiną ir Lietuvos kariuomenę.
Straipsnis publikuojamas gavus Lietuvos Kino Centro paramą
