1931 m. spalį Lietuvos kino teatruose pasirodžiusio pirmojo pilnametražio lietuviško vaidybinio filmo „Onytė ir Jonukas“ autoriai žadėjo netrukus imtis naujo projekto, tačiau to nepadarė (plačiau skaityti čia). Antra vertus, prieš tai Kauno darbininkai, pastatę trumpą vaidybinį filmą „Sužieduotinis per prievartą“ (plačiau čia), taip pat žadėjo kurti naują filmą, tačiau pažado neištesėjo. Viskas baigėsi ne taip ir blogai – vietoje jų („Sužieduotinis per prievartą“ autorių), filmą sukūrė kiti („Onytės ir Jonuko“ kūrėjai) – dargi ilgesnį, didesnį ir brangesnį nei jų pirmtakai. Atrodė, jog toks scenarijus seks ir po filmo „Onytė ir Jonukas“ premjeros.
„Iš „Lietfilmas“ steigėjų teko sužinoti, kad pirmoji lietuviška šviesgarsinė filma bus sukama apie Kražių skerdynes. Tos filmos režisieriumi būsiąs neseniai iš Holywoodo grįžęs p. Vaičkus. Kražių skerdynės bus pirmiausia sukamos dėl to, kad Kražių įvykiai turi labai gražios medžiagos mūsų istorijoj. Ši filma, manoma, praskins kelią visoms kitoms filmoms. Ji kaštuos apie 300.000 litų“, – 1932 m. vasarį skelbta laikraštyje „Rytas“. Laikraštyje aprašyti užmojai tikrai atrodė didingai, juk neseniai ekranuose pasirodęs „Onytė ir Jonukas“ kainavo tik kiek daugiau nei 20000 litų, o čia visi 300000! O ir filmas bus ne tylusis, bet jau garsinis!
Naujo, lietuviško istorinio superfilmo priešakyje stovėjo Juozas Vaičkus (1885-1935). Jo vardas buvo gerai pažįstamas lietuvių kultūrininkams. Būtent J. Vaičkus 1916-aisiais įkūrė pirmąją lietuvių teatro studiją, išugdė pirmą nepriklausomos Lietuvos teatro profesionalų kartą. Vėliau iškeliavo už Atlanto, į JAV, ir čia, paties teigimu, mokėsi kino meno, vaidino ir kūrė kino filmus, o 1931-ųjų pabaigoje grįžo į Lietuvą.
„Kaip jau anksčiau mūsų buvo pranešta, iš filmo sostinės – Hollywoodo grįžo mūsų dramos tėvas ir žinomas teatralas p. J. Vaičkus, kurs pusantrų metų bėgyje studijavo gars. filmus garsioj tonfilmo Akademijoj, Hollywoode, kur dėsto žymiausi producėntai, režisieriai ir aktoriai. Turime pabrėžti, jog p. Vaičkus pats dalyvavo penkiuose ne anglų kalba filmuose ir, be to, pats pastatė iš olandų gyvenimo filmą „Duch Kermess“. Apie jo pastatymą atsiliepė kuo palankiausiai Hollywoodo ne tik anglų, bet ispanų, prancūzų, vokiečių ir kt. laikraščiai“, – 1931 m. spalį rašyta žurnale „Kino naujienos“.
Pradžia atrodė įkvepianti. 1932 m. balandžio 9-tą Žemės ūkio rūmų salėje J. Vaičkaus iniciatyva sušauktas „Lietuvos garsinio filmo kūrėjų susirinkimas“, kuriame dalyvavo apie 90 Lietuvos visuomenininkų, tarp jų Juozas Tumas-Vaižgantas, Zigmas Žemaitis, Antanas Sodeika, Pranas Klimaitis, Steponas Kolupaila, Feliksas Damijonaitis ir kiti. Svarstyta, kiek gali kainuoti, kaip būtų galima finansuoti garsinį vaidybinį lietuvių filmą, ar jis gali būti pelningas. Pasidalinta užduotimis – kam kuo reiktų pasidomėti, jog filmo gamyba eitųsi sklandžiai.
Tačiau diskusijose kilo ir abejonių, ar Lietuva yra pasirengusi didelio, garsinio, istorinio epo, kaip žadėtos „Kražių skerdynės“, statyboms. Rašytojas Juozapas Albinas Herbačiauskas ragino pradėti nuo nedidelių žingsnių, dokumentinių-kultūrinių filmų, o tik vėliau imtis didžiulių projektų. Daugelio neįtikino ir V. Rickaus-Rickevičiaus pranešimas, kuriame teigta, jog tautinio vaidybinio filmo demonstracijos vien Lietuvių kolonijose JAV gali atnešti 200000-300000 litų pajamų (pranešėjo teigimu, Lietuvoje filmas galėtų surinkti apie 40000 litų). Tačiau bendrai susirinkimas vertintas teigiamai: „Netenka abejoti, kad p. Vaičkaus numatytu filmu „Kražių skerdynės“ gerėsis net visas pasaulis“, – kitą dieną po susirinkimo rašyta „Kino naujienose“.
Gerokai kritiškiau visuomenėje sutikta J. Vaičkaus iniciatyva kurti jo vadovaujamą aktorių studiją, kuri paruoš būsimo lietuviško epinio filmo aktorius. Lietuviai dar gerai prisiminė tokių „studijų“ bumą šalyje 1926-1927-aisiais, kai iš filmų žvaigždėmis norinčių tapti jaunuolių apsukruoliai viliojo nemažus pinigus, tačiau jokių rezultatų neparodė (plačiau). Juolab jog mokslų J. Vaičkaus kino studijoje kaina taipogi nebuvo menka – 50 litų per mėnesį.
„Dabar, pirmai pradžiai, jis įsteigė studiją kino artistams gaminti. <…> Juk ne juokas, jei jauna moteris, provincijoj palikusi šeimyną – vyrą ir vaikus (faktas!) – bėga į p. Vaičkaus studiją mokslų į „kino žvaigždes“ eiti! Tokių sapnagaudžių, deja, pasirodė keli šimtai. // Ir p. Vaičkus savo studijoje iš tų nelaimingų žmonių už jų pačių pinigus gamina tikrus dvasinius invalidus <…> Čia bene ir bus pats neigiamiausias p. Vaičkaus darbo rezultatas“, – praėjus keliems mėnesiams po studijos įkūrimo rašyta valstybės oficioze „Lietuvos aidas“.
Iš tiesų, J. Vaičkaus planams buvo būtina valstybės parama. „Juk V[alstybės]. Teatrui asignuojama, kaip man teko girdėti, netoli 3 mil. litų. Man rodos, to biudžeto dalį reikėtų skirti lietuviškų tonfilmų kūrybos užmezgimui“, – 1931 m. gruodį interviu teigė J. Vaičkus. Tačiau valstybė remti J. Vaičkaus iniciatyvos neskubėjo.
„Laikraščiai pažymėjo, kad p. Vaičkus Lietuvoje organizuoja judamų paveikslų studiją ir jau renka artistus. Ašai nežinau kiek p. Vaičkus turėjo žinių apie tą industriją, bet tų žinių jisai Hollywoode negavo. Čia būdamas jisai labai skurdo, jokio užsiėmimo prie studijų negavo, taip kad pagaliau prisiėjo labdaringoms įstaigoms jį maitinti, (Catholic Charities) jį čia maitino. Tad, jei einasi apie jo patyrimą paveikslų darymo srity Hollywoode, tai tokio patyrimo jisai čia neįgavo ir jo finansuotojai turėtų šiek tiek apie tai žinoti prima negu didesnę sumą pinigų tam reikalui išleis“, – 1932 m. birželį Lietuvos Užsienio reikalų ministerijai Kaune rašė Lietuvos generalinis konsulas JAV Povilas Žadeikis.
Perspėdamas nepasitikėti Vaičkaus „pasiekimais“ kino srityje, kartu konsulas siūlė įvertinti J. Vaičkaus indėlį Lietuvos teatro istorijai ir skirti jam valstybinę pensiją. Informaciją konsulas prašė laikyti konfidencialiai, nors ji pasiekė kitas ministerijas, tačiau spaudoje nepasirodė.
J. Vaičkaus patirtimi ypač suabejota praėjus metams po jo kino studijos įkūrimo, 1933 m. birželį, kai studijos aktoriai gyvai pasirodė publikai. Jau prieš tai J. Vaičkus spaudoje skundėsi, jog studija dirba nuostolingai, gynėsi, jog aktorių jis finansiškai tikrai neišnaudoja, o altruistiškai rengia būsimus Lietuvos kino industrijos kadrus. Tačiau pirmas aktorių pasirodymas susilaukė kritikos lavinos.
„Hollywoode tikrai taip nevaidina. Gal banditiškose komedijose, kur padugnių karaliai savo baisiais akių išvertimais ir vaikus gąsdinančiais susiraukimais sujaudina jautrios sielos žiūrovus veikdami nervus. Bet čia buvo tragedija. Ir publika juokėsi tais momentais, kai neva Pietro Caruso [vaidintas paties J. Vaičkaus – A. D.] tragiškiausiame susijaudinime atsidurdavo. <…> Tragediją baigęs J. Vaičkus užkulisyje vėl užtraukė makaronišką serenadą ir vėl priminė, kad Lietuva žemės ūkio ir pienininkystės šalis“, – apie pasirodymą rašė Pulgis Andriušis.
Autoriui kilo abejonių ir dėl Vaičkaus patirties Holivude: „Ką J. Vaičkus veikė Hollywoode mums visiems yra paslaptis, nes gi nė viena filma su jo pasirodymu dar nepasiekė Kauno ekrano. Kad Žilinskas [Valstybės teatro Kaune režisierius, aktorius Andrius Oleka-Žilinskas – A. D.] vaidino sovietų filmose – žinome labai gerai: matėme, gerėjomės. Bet jis tyliai suvaidino Hamletą nė žodžio neprataręs apie sovietų Hollywoodą.“
J. Vaičkaus veiklą JAV tyrusiam žurnalistui Raimundui Mariui Lapui taip pat nepavyko rasti filmų, kuriuose vaidino J. Vaičkus, net paties J. Vaičkaus minėtas filmas iš olandų gyvenimo „Duch Kermess“ pasirodė esąs ne filmas, o teatro pastatymas.
Netrukus po pirmojo gyvo pasirodymo J. Vaičkaus kino aktorių studija užvėrė duris. Nepaisant to, lietuvių teatro pionierius nepasidavė – aktyviai keliavo po provinciją, skaitė paskaitas apie lietuviško filmo kūrimo svarbą, kūrė komitetus tokiam filmui kurti. Spaudoje vis dažniau linksniuoti kiti jo projektų pavadinimai – neva „Kražių skerdynės“ per didelis projektas, jį tenka atidėti ateičiai.
Tačiau pats J. Vaičkus ir jo kino svajonės spaudoje dažniau figūravo kaip pajuokos objektas. Juokai baigėsi tik jam netikėtai mirus 1935 m. balandį (režisieriui tebuvo 49-eri), tuomet jis paskelbtas „Lietuviškos filmos pionieriumi“ pradėta rūpintis jo atminimo įamžinimu.
Kitas didesnis lietuviško filmo užmojis – 1937-aisiais teatro režisieriaus Boriso Dauguviečio bandytas kurti filmas „Birutės daina“. Pastarasis taip pat turėjo imtis patriotiškų, Lietuvos istorijos temų. Iš straipsnių ir pranešimų spaudoje galima rekonstruoti dalinį filmo scenarijų.
Filmo herojaus, Jurgio, tėvas – knygnešys. Jo paveikslu, tremtimi ir žūtimi Sibire turėjo būti demonstruojamas lietuvių pasipriešinimas cariniam režimui, savos kultūros puoselėjimas. Pagrindinis filmo herojus Jurgis filme turėjo būti rodomas nuo mažumės, žiūrovas turėjo matyti, kaip Jurgis vaikystėje klausosi pasakojimų apie Vytautą ir Kęstutį, todėl paaugęs stoja savanoriu kariauti Lietuvos nepriklausomybės kovose. Jurgis įsimyli paprastą Lietuvos kaimo mergaitę Birutę. Filme vaizduojant jos aplinką parodomas „Nepriklausomos Lietuvos ūkininkas su savo darbais, pramogom, papročiais, menu, gamta ir kt.“. Tačiau Jurgis neskuba jos vesti, pirma nori baigti mokslus Vienoje. Ten jis yra viliojamas lenkų bajoraitės Irenos. Suprantama, Irenos „giminės [lenkai – A. D.] veikė prieš Lietuvą“. Tačiau Jurgis sugeba įveikti lenkų bajoraitės apžavus. Moderniame Kaune, sužavėtas Kipro Petrausko dainų, jis prisimena kaime likusią Birutę. Filmo pabaigoje du įsimylėjėliai susijungia ir gyvena laimingi per amžius.
Spaudoje B. Dauguvietis skelbė, jog veik visą, ar net visą, filmą finansuos ne lietuviai, bet austrų kino kompanija „Ekranfilm“ (veikiausiai „Ekran-film“ – A. D.), austrams neva tereikia lietuviško scenarijaus, aktorių ir galimybių filmuoti Lietuvoje. Nors panašu, jog realybėje tikėtasi ir nemažos Lietuvos vyriausybės paramos. Aktyviau apie vykdomus filmavimo darbus prakalbta tik 1938 m. vasarį-balandį, o būtent tų metų kovą Vokietija įvykdė Austrijos anšliusą – neteisėtai prijungė Austriją prie Vokietijos. Dėl to, neva, sustojo ir filmo kūrybos darbai. Nors klausimas, ar pagrįstai lietuviai dėjo viltis į austrų kino gamintojus, lieka atviras. Mat nei „Ekran-film“, nei lietuvių spaudoje „žymiausiu Vienos operatoriumi“ vadintas Tajeris, nei filmą režisuoti turėjęs Aleksandras Gorskis ryškesnių pėdsakų kino istorijoje, atrodo, nepaliko…
Lietuvoje būta ir daugiau užmojų kurti kino filmus: „Eglė žalčių karalienė“, „Gediminas“, „Vytautas Didysis ir mes“, „Tėvas“, „Tai bent meilė“ – tai tik keli neįgyvendinti lietuviškų filmų scenarijai, kuriuos 1937-aisiais suskaičiavo žurnalo „Mūsų menas“ bendradarbis. Dauguma šių projektų tebuvo svajonės arba sapnas. Būtent tokio vardo filmas – „Storulio sapnas“ – buvo ir vienintelis lietuviškas meninis kino filmas, tarpukario Lietuvoje pasirodęs po „Onytės ir Jonuko“ premjeros.
1938-ųjų pabaigoje pasirodžiusį trumpametražį lėlinės animacijos filmą kūrė dailininkas, vitražistas, profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje įkūrėjas Stasys Ušinskas (1905-1974). Filmas kurtas iš praktinių sumetimų: nors Stasio Ušinsko įkurtas marionečių teatras nemažai gastroliuodavo po Lietuvą, tačiau didesnio pelno neturėjo. Manyta, jog gal būtų pigiau nufilmuoti marionečių spektaklį ir po Lietuvą paleisti keliauti šio filmo kopiją, vietoje to, jog tampyti visą teatro trupę su lėlėmis ir dekoracijomis. Taip ir gimė „Storulio sapnas“.
Filmas Lietuvoje buvo sutiktas šiltai, teigta jog tai – „Pasigerėtina ir susidomėtina staigmena“ lietuvių žiūrovams. S. Ušinskio lėlės patraukė ir užsienio investuotojų dėmesį – menininkas gavo užsakymą sukurti filmą pagal Hanso Christiano Andersono pasaką vienai JAV kompanijai, tačiau prasidėjęs pasaulinis karas, Lietuvos okupacija, sujaukė šiuos planus.
Šiandien „Storulio sapnas“ laikomas vieninteliu žinomu išlikusiu tarpukario Lietuvoje kurtu meniniu filmu, simboliškai liudijančiu apie daugelį ano meto Lietuvos kino „sapnuotojų“.
Kitoje ciklo „Kinas tarpukario Lietuvoje“ dalyje pažvelgsime, kaip Lietuvoje sekėsi mūsų kaimynės – Latvijos – kino produkcijai.
Straipsnis publikuojamas gavus Lietuvos Kino Centro paramą.
