„Užvakar Šančiuose buvo padarytas kino „Saturno“ užpuolimas. Ten buvo demonstruojama filma „Dama juodai apsivilkus ir juodos rožės“, kur dalyvauja žinoma lenkų artistė Jadvyga Smosarska. // 9 val. vak. Nežinomi asmens, šaunamais ginklais ir lazdomis apsiginklavę, įsibrovė kino teatran ir, išgąsdinę tarnautojus, jie perpjovė telefono vielas. Po to, grasindami mechanikui revolveriu suardė aparato būdelę. Du aparatai visiškai sunaikinti. // Čia pat buvo sunaikinta elektros įtaisų, po to visame teatre užgeso elektra. Publikoj kilo panika, ji metėsi bėgti laukan. Prie durų pasidarė susigrūdimas ir maigymasis. Pasigirdo vaikų ir moterų vaitojimai. Bet piktadariai pastojo publikai kelią ir iš salės nieko neleido. // Sunaikinę kino, piktadariai ramiai pasitraukė. Į pranešimą apie užpuolimą, tuojau atvyko sustiprintas būrys policijos, bet piktadarių jau nebuvo. Tai mat ką daro „patriotai“, – apie 1928 m. lapkričio 14 d. įvykusį išpuolį Kaune rašė spauda.
Jeigu reikėtų vienu žodžiu apibūdinti Lenkijos filmų demonstravimą tarpukario Lietuvoje, tas žodis būtų „karas“. Beveik visą pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpį joje buvo karo padėtis, viena iš to priežasčių – kaimyninė Lenkija, tiksliau, jos teritoriniai siekiai Vilniaus krašte.
Klausimas „Kam priklauso Vilnius?“ buvo aktualus dar prieš Lietuvai paskelbiant Nepriklausomybę 1918-aisias. Po Nepriklausomybės atstatymo nesutarimai dėl šio klausimo atsakymo virto kariniu Lietuvos-Lenkijos konfliktu. Nors jis turėjo būti išspręstas diplomatiniais būdais, dalyvaujant tarptautiniams ekspertams, tačiau dar nespėjus įsigalioti Suvalkų sutarčiai, kuria Vilnius turėjo būti priskirtas Lietuvai, miestą ir apylinkes okupavo maištininku pasiskelbęs generolas Lucijanas Želigovskis – ano meto „žalių žmogeliukų“ atitikmuo, mat Lenkija tarėsi nieko nežinojusi apie „maištininko“ generolo planus.
Lietuva nepripažino Vilniaus Lenkijai, oficiali karo padėtis tarp dviejų valstybių truko iki 1927 m. gruodžio. Panaikinus ją Lietuvos kino ekranus pradėjo pasiekti ir anksčiau čia nerodyti lenkiški filmai.
Kaimyninei Lenkijai kino srityje sekėsi gerokai geriau nei Lietuvai. XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Lenkijos kino studijos kasmet į ekranus išleisdavo 10-12 pilnametražių vaidybinių filmų ir šis skaičius nuolatos augo. Štai 1937 m. šalies kino studijose sukurti net 37 vaidybiniai pilnametražiai kino filmai. Šie filmai buvo sąlyginai nebrangūs, buvo įdomūs ne tik Lietuvos lenkams, bet ir lietuviams, mat dažnai lietė bendras Abiejų Tautų Respublikos istorijos temas. Tad jie netrukus sulaukė Lietuvos kino teatrų savininkų dėmesio.
Karo padėties tar dviejų šalių nutraukimas anaiptol nereiškė, jog Lietuva atsisakė savo pretenzijų į Vilniaus kraštą. Štai 1928 m. gegužę įsigaliojusioje naujoje Lietuvos konstitucijoje atsirado anksčiau ten nebuvęs straipsnis, skelbęs, jog Lietuvos sotinė yra Vilnius, o kitur sostinė gali būti perkelta tik laikinai. Toks pats konstitucijos straipsnis pakartotas ir 1938-aisias, abu kartus Lenkija dėl jo pareiškė Lietuvai protestą.
Tuo tarpu visuomenė buvo mobilizuojama nepamiršti Vilniaus – kovoti už jį, rinkti aukas jo vadavimui ir t. t. Spaudoje ir viešojoje erdvėje nuolat augo propagandos Vilniaus klausimu kiekis. Ryškiausiai jis pasireiškė 1925-aisiais įkurtos „Vilniui vaduoti sąjungos“ veikloje.
Radikalizuotoje visuomenėje pasitaikė ir tiesioginių išpuolių prieš Lenkijos politiką ar kultūrą atstovaujančius simbolius, tarp jų ir kiną. Į ekrane demonstruojamus lenkiškus filmus neretai skriejo supuvę kiaušiniai ar rašalinės, na o, radikaliausiu atveju, pasitaikydavo ir plataus kino teatrų nusiaubimo – tokio, kaip straipsnio pradžioje aprašytas kino teatro „Saturn“ Kaune užpuolimas.
Spaudos teigimu kino teatras „Saturn“ patyrė 17000 litų nuostolį. Iškalbinga, jog tą patį vakarą, kai įvyko kino teatro užpuolimas, Lietuvos universiteto didžiojo salėje vyko protestas prieš „lenkų padarytas Lvove ukrainiečių skerdynes“. Lietuvos spauda jau savaitę trimitavo apie tai, kaip lenkų nacionalistai nusiaubė ukrainietiškas kultūros įstaigas Lvove – spaudoje publikuotos nusiaubtų įstaigų fotografijos su išdaužytais langais ir sulaužytais baldais. Pasirodo, lietuvių nacionalistai, sugebėjo ne ką blogiau. Na, o tai, jog kino teatro „Saturn“ savininkas buvo tikras lietuvis – tik smulkmena.
Kino teatro „Saturn“ byla nebuvo vienintelė. Vos po kelių mėnesių, 1929 m. vasarį, skelbta: „Apie 30 ginkluotų piktadarių vakar vakare apie 5 val. įsiveržė į kino teatrą „Paladium“ Žaliame kalne. Visi smurtininkai turėjo revolverius, kirvius, peilius bei lazdas. // Pirmiausia užėmė kasą, paskui aparatų skyrių, šaukdami: „Rankas aukštyn“. Ėjusią filmą „Tai apie ką negalime kalbėti“, kurioje dalyvavo svarbiausioje rolėje lenkų artistė Smosarska, padegė. Kilo gaisras, kuriam likviduoti iššauktas visas gaisrininkų būrys. // Aparatą, kaip sako policijos žinios, taip pat visai sudaužė. Langai ir durys liko be stiklų. // Išeidami šaudė publikos link, kad nevytų. Nuostolių padaryta apie 15.000 litų“.
Išpuoliai prieš lenkiškus kino filmus rodančius kino teatrus tapo pretekstu valstybei apskritai uždrausti Lenkijos kino filmų demonstravimą šalyje, žinoma, vien tik galvojant apie visuomenės sveikatą ir gerovę. 1929 m. birželį Vidaus reikalų ministerija uždraudė šalyje rodyti lenkiškus filmus – demonstruoti ne ilgiau nei dvejus metus šie filmai kone dešimtmečiui dingo iš ekranų. Na… bent jau oficialiai.
Akylesni žiūrovai galėjo pastebėti, jog Lietuvoje, nors ir negausiai, tačiau vis dar pasirodydavo lenkiškų filmų, tik jie – gerokai pakeitę savo išvaizdą. „Triumfe demonstruojamas nebylys filmas Ponas Tadas, skurtas pagal to paties vardo A. Mickevičiaus poemą. Vaidybiniu atžvilgiu filmas silpnas. Mums lietuviams jis žiūrėtinas tik dėl savo lietuviško turinio. Filme vaidinančių artistų pavardės neskelbiamos“, – 1932-aisias rašyta žurnale „Naujoji Romuva“.
Kodėl viešai neskelbtos šio filmo artistų ir kūrėjų pavardės, juk cenzūrai pateiktuose dokumentuose nurodyta, jog filmas kurtas Prancūzijos kino studijos „Cinema-roman“ ir yra „žinomo režisieriaus Erbje“ pastatymas? Neskelbta, matyt, todėl, jog visa tai buvo laužta iš piršto, statė filmą ne tolimoje Prancūzijoje, o čia pat esančioje Varšuvoje ir režisavo jį ne koks mistinis Erbje, bet kino istorijoje puikiai prisimenamas lenkas Ryszard Ordyński.
Kino teatrų savininkai ir filmų platintojai ne tik klastodavo filmų dokumentus, nevengdavo keisti – karpyti, naudoti kitos muzikos, rinktis užsienio įgarsinimą – ir pačių lenkiškų filmų. „Užklydusio lenkų filmo tačiau dažniausiai negali pažinti. Reikia būti specu, kad iš artistų ir dar kai kurių nežymių dalykėlių galima būtų suvokti, kieno gamybos yra filmas. Dėl to, kad lenkų filmą stengiamasi taip užmaskuoti, taip užtušuoti jo lenkiškumas, kad labai dažnai po tokios operacijos filmas nustoja visko, kas jame yra gražaus. <…> Pavyzdžių daug. Didelio pasisekimo turįs (ir tikrai gražus) filmas „Saulė teka, nusileidžia“ yra lenkų filmas, tačiau tik jį pamačius tegalima tą spręsti. Jadvyga Smosarska yra per daug gerai žinoma. Ir staiga iš lenkiško garsinio filmo „Na Sybir“ padaromas rusų filmas „Saulė teka, nusileidžia“. Ir kaip padaromas! Naudojama tam reikalui plokštelės su rusų dainomis, melodijom… Faktas – filmas nuketėjo… // Dar blogiau su kitais filmais. Prisimenu mūsų ekranuos ėjusią „Dzikurską“, kur buvo tikra košė: vienas vardas lenkiškas, kitas vokiškas, dar kitas – amerikoniškas“, – 1932-aisiais skundėsi žurnalistas Juras Arnas Šaltlenis.
Autorius buvo nepatenkintas pertekliniais lenkiškų filmų draudimais, mat nors lenkiški filmai drausti, tačiau, pavyzdžiui, į lietuvių kalbą išversti lenkų autorių romanai laisviausiai pardavinėti ir skelbti spaudoje. Juolab jog autorius matė ir lenkiškų kūrinių aktualumą Lietuvai: „Jų filmų repertuare esama daug pažįstamų ir brangių ir mums, lietuviams, veikalų. Prisiminkime, kad tarp kitų lenkai yra nufilmavę Radzevičiūtės „Dievaitį“ ir „Pilkąsias dulkes“, kurie lietuviams daug artimesni už visus kitus veikalus. Man teko matyti „Dievaitį“ ir aš stebėjausi jo lietuviškumu“.
Tačiau toks požiūris buvo retas to meto Lietuvoje ir netruko sulaukti atsako, V. Milius atsakyme Jurui A. Šalteniui rašė: „Antras faktas, kurį p. Šalt. su džiaugsmu pabrėžia begindamas lenkiškus filmus – tai jų lietuviškumas. Šioje vietoje galima jau kiek ir pasijuokti… Mes visi puikiai žinome, kad lenkų vyriausybė leidžia lietuvių kalba laikraščius ir kad net pats maršalas Pilsudskis ne kartą yra pasakęs, kad girdi, jis esąs lietuvis! Norėčiau žinoti, ką Tamsta, p. Šalt., apie visus šiuos „lietuviškumus“ pasakytum?“
Lenkiški filmai buvo nepageidautini vien dėl to, jog jie yra lenkiški. Knygos matytos kaip ne tokia paveiki „lenkiškos propagandos“ sklaidos priemonė: „Ir štai dabar, kada mūsų tauta, nuo tos lenkinimo ligos baigia gyti, įsileisime naujas tos ligos bacilas – lenkiškus filmus! Juk geresnio įrankio propagandai kaip garsinis filmas (negarsinių dabar niekas negamina) nėra“, – tame pačiame atsakyme teigė autorius.
Lenkiškus kino filmus į Lietuvos ekranus vėl sugrąžino politiniai pokyčiai. 1938 m. kovo 17-ą Lenkija įteikė Lietuvai ultimatumą, kuriuo reikalavo užmegzti diplomatinius santykius tarp dviejų šalių. Lietuva ultimatumą priėmė. Po metų į Lietuvą vėl pradėjo plaukti ir lenkiški filmai.
Vienas pirmųjų šalies ekranuose pasirodė filmas „Barbora Radvilaitė“ („Barbara Radziwiłłówna“, 1936), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko žymioji Jadwiga Smosarska, būtent filmų su ja demonstravimu metu anksčiau buvo užpulti kino teatrai „Saturn“ ir „Palladium“.
Tiesa, spaudos teigimu filmas sulaukė „didelio ir nematyto pasisekimo“. Žinoma, tai lėmė lietuviška filmo tema ir tai, jog jis (kritikų teigimu) „…palyginti, objektyviai ir meniškai vaizdavo su Lietuvos praeitimi susietus įvykius“. Filmu mėgavosi net smetoninės Lietuvos žvalgybos šulai, štai Valstybės saugumo departamento Ypatingojo skyriaus viršininkas Albinas Čiuoderis, žiūrėjęs filmą su žmona, teigė: „Vilniaus karališki palociai, meilės intriga, graži Radvilaitė, jaunas kuklus Kazimieras – viskas gražu. Ypatingai geras dainininkas ir gražus artistas mudu žavi“. Filme vaidinant jis atpažino net savo pažįstamą lietuvį (kokį, tiesa, paslaptis…), kadaise išvykusį į Lenkiją – ir pasakyk, kad Lenkijos filmai nėra artimi Lietuvai!
Tačiau buvo manančių ir kitaip. Tas pats Valstybės saugumo departamentas jau 1939 m. kovą pastebėjo, jog „Pradėjus „Forumo“ kine demonstruoti lenkų filmą „Barborą Radvilaitę“, studentų tarpe plačiai imta kalbėti, kad šią filmą reikia boikotuoti, o patį kino teatrą apdaužyti. Tai būsianti savotiška demonstracija prieš lenkus“. Lenkiškiems filmams vis dažiau pasirodant Lietuvos ekranuose (vien 1939 m. Lietuvoje parodyti 45 lenkiški filmai), tokie žodžiai tapo veiksmais, ir vėl viskas prasidėjo iš naujo…
Štai 1939 m. kovo 17 d. Ukmergės kino teatro savininkui iškabinus lenkišką filmą reklamuojantį plakatą su lenkiškais užrašais prie kino teatro kilo didžiulė demonstracija: „Toks skelbimas visuomenėje sukėlė pasipiktinimą, o valstybinės gimnazijos mokiniai paruošė plakatus, kuriuose ragino boikotuoti Sabulio kiną. // Kovo 17 d. apie 20 val. prie kino susirinko mokytojų seminarijos, gimnazijos, amatų mokyklos persirengę mokiniai ir šiaip žmonių, kurių tarpe buvo daug žydų. Minia ėmė triukšmauti ir iš kino vitrinos išplėšė reklaminius lapelius. Policija minią išsklaidė, tačiau po kiek laiko vėl susirinko apie 500 žmonių. Besklaidant minią kažkas policijos vachmistrui sudavė į ausį.“.
1939 m. gegužės 9-osios naktį buvo išdaužyti Kauno kino teatro Lyra langai, degutu ištepliotas ten demonstruoto lenkiško filmo plakatas ir t. t., ir t. t.
Lenkiškų filmų klausimas, nepasitenkinimas jais, galutinai buvo baigtas tik 1940 m. rugpjūtį. Tuomet Lietuva jau buvo okupuota ir aneksuota SSRS, tad kino ekranuose sukosi tik sovietiniai filmai.
Kitoje ciklo „Kinas tarpukario Lietuvoje“ dalyje pažvelgsime, kaip šalyje sekėsi dar vienos Lietuvos kaimynės – Vokietijos – kino produkcijai.
Straipsnis publikuojamas gavus Lietuvos Kino Centro paramą.
