fbpx
Kino istorija

Kinas tarpukario Lietuvoje (XVI): Vokietijos filmai Lietuvoje

Atvirukas „Klaipėda – prie Akmenos kranto“ – XX a. I pusė – Lietuvos jūrų muziejus

Jeigu trečio-ketvirto dešimtmečio sandūroje netyčia atsidurtumėte viename iš Kauno kino teatrų – didelė tikimybė, jog žiūrėtumėte vokišką filmą. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Vokietijos filmai dominavo Lietuvos kino teatruose ir sudarydavo daugiau nei pusę (o kartais net 70%) visų rodomų filmų.

Nieko nuostabaus. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo perbraižytas pasaulinis kino industrijos žemėlapis. Senieji kino centrai – Paryžius ir Roma – užleido vietą dviem naujai iškilusiems Holivudams – originaliajam Holivudui JAV ir „Europos Holivudu“ vadintam Berlynui. Pastarasis buvo Lietuvos kaimynystėje, tad jo produkcija ir pasiekdavo šalies ekranus. Tačiau netrukus atsirado ir nemažai šia produkcija nepatenkintų žmonių.

„Lietuvos kinus užplūdę vokiečių filmos, dažniausiai pasižymi be skonio liuksusine prabanga, riebiu seksualizmu ir echtmiesčioniškai filisteriška dvasia“, –  dar 1927 metais rašoma žurnale „Židinys“;

Adolfas Hitleris Klaipėdoje – 1939 m. – United States Holocaust Memorial Museum

„Ypač didelę žalą neša nenatūralūs vokiečių filmai, visokie tušti farsai ir operetės, kur vaizduojami supuvę didmiesčio buržuazijos įpročiai ir tuo būdu mokoma paviršutiniškai, pro pirštus žiūrėti į gyvenimą. Ir paskui, žiūrėk, toji miesčioniškų filmų pasėta pikta sėkla jaunimo tarpe ima kerotis žemiausios rūšies piktžolėmis! Ištvirkimas, tinginiavimas, lengvamaniškumas, visokios aferos ir kitos nedorybės – štai tųjų ekrano paveikslų vaisiai!“ – 1932-aisiais kartoja „Naujoji Romuva“.  

Iš tiesų Vokietija tuo metu Lietuvai pasiūlydavo tikrai įspūdingų, meniškų, kino klasika šiandien laikomų kūrinių. Ko vertas vien Fritzo Lango mokslinės fantastikos šedevras „Metropolis“ (1927), kurio premjera 1927-ųjų spalį įvyko iš karto dviejuose Kauno kino teatruose – „Odeon“  ir „Palas“, griežiant „dideliam simfonijos orkestrui“.

Tiesa, grandiozinę filmo ateities viziją gerokai menkino tarpukario Lietuvos kino realybė – į šalį atvežta filmo kopija buvo tokia sudėvėta, jog ją teko ne kartą lipdyti seanso metu: „Dekoratyvinė filmos pusė nesukelia priekaištų. Čia tikrai gauni įspūdžio, kad turi prieš savo Kapitalo-Molocko šventovę, ryjančią žmonių prakaitą, kraują, gyvybę. Humanistiškas filmos siužetas geriausių artistų išpildyme turi nemažos auklėjančios reikšmės. Todėl šią filmą patartina visiems pasižiūrėti. Tik gaila, kad dvylikos dalių filmą mūsų kino padalino į dvi serijas, kas mažina įspūdžio pilnumą. Be to, galima buvo įsigyti Kauno publikai ne tokią sudraskytą juostą. Dabar, spalių 11 d., demonstruojant filmą teko ją apie dešimt kartų lipdyti“, – skundėsi žiūrovai.

George Birman – rinkiminė propaganda Klaipėdoje 1938 m. gruodį – United States Holocaust Memorial Museum

Tačiau tarp vertingų filmų, dar šiandien prisimenamų, buvo ir daug gana lėkštos, menkavertės produkcijos – kalnai operečių ar greitą praturtėjimą ir laimę rodančių komedijų. Tokie filmai, iškalbingais pavadinimais, kaip „Pinigai gatvėje“ („Geld auf der Straße“) ar „Vėl viskas bus gerai“ („Es wird schon wieder besser“, 1932), buvo būtina optimizmo dozė  milžiniškas pokario reparacijas mokantiems, neregėtą pinigų infliaciją ir ekonominę krizę patiriantiems vokiečiams. O taip pat ir kino studijoms, mat pretenzingasis „Metropolis“ kone nuvarė jį stačiusią studiją į bankrotą ir niekuomet neatsipirko, o šiandien pamiršti pigūs farsai ir operetės nešė neblogą pelną.

Bet Vokietijoje jau brendo jėga, kuri turėjo ištraukti šalį iš ilgametės krizės. Ta jėga laikytas Adolfas Hitleris ir jo vedami nacionalsocialistai. Vokiškų filmų antplūdžiu šalyje nepatenkinti lietuviai tikėjosi, jog pastarojo atėjimas į valdžią Vokietijoje 1933-aisiais išspręs ir šią problemą.

„Faktas lieka faktu, kad naujieji 1933-4 m. sezono vokiškieji filmai bus perdėm hitleriškai-nacijonalistinio pobūdžio. <…> Lietuvos vyriausybė, be abejo, naujųjų vokiškų filmų (bent be mažų išimčių) negalės leisti importuoti…“ – pranašavo kino kritikas Vytautas Alseika; „ <…> patys vokiečiai padeda mums nusikratyti savo jau įkyrėjusiais filmais ir padaryti galą mūsų krašto germanizacijai per ekraną“, – skelbė spauda.

Dekoracijos UFA studijos paviljone – 1920 m. – Bundesarchiv

Dar prieš naciams ateinant į valdžią, Lietuvoje jau buvo sunerimta dėl vokiškų filmų militaristinių tendencijų ir propagandos. Kaip teigė V. Alseika, „1930-1932 m. Vokietija gamino visą eilę garsinių filminių operečių, dažnai militarinio turinio. Šios filmos Lietuvoje turėjo labai didelį pasisekimą“; „Ufos“ koncernui vadovauja vokiečių nacionalistų vadas Hugenbergas, kuris viską padarytų, kad galėtų Kaizerį grąžinti į sostą. <…> Kiek pamenu, veik visos Kaune ėjusios ir einančios, o taipogi ir eisimos „Ufos“ filmos uoliai propaguoja ir idealina militarizmą“, – 1932-aisiais teigė „Lietuvos žinių“ autorius.

1927-ųjų didžiausią Vokietijos kino studiją „UFA“ įsigijęs Vokietijos žiniasklaidos magnatas Alfredas Hugenbergas iš tiesų neslėpė savo nacionalistinių pažiūrų – buvo Vokietijos Nacionalinės liaudies partijos (Deutschnationale Volkspartei) lyderis; simpatizavo nacionalsocialistams ir Adolfui Hitleriui. Šiam atėjus į valdžią, pirmajame jo ministrų kabinete užėmė Finansų ir Žemės ūkio ministro postus. Tiesa, netrukus naciai nebeturėjo iš jo naudos ir jis buvo pašalintas iš valdžios.

Tuo metu Vokietijos ekranuose pasirodydavo ir tikrai militaristinių filmų, kai kurie jų pasiekdavo ir Lietuvą. Štai 1933-ųjų pradžioje šalyje rodytas filmas „Tannenbergo kautynės“ („Tannenberg“, 1932). Šis filmas demonstravo pirmosiomis Pirmojo pasaulinio karo dienomis vykusį Tannenbergo mūšį, kuriame Vokietijos kariai sutriuškino Rusijos pajėgas. Tačiau šalyje demonstruoti ir Vokietijoje kurti pacifistiniai, karą smerkiantys filmai, tokie kaip „Mirties broliai“ („Niemandsland“, 1931), pasakojęs apie penkių skirtingų tautybių karių, buvusių priešininkų, susibičiuliavimą Pirmojo pasaulinio karo apkasuose, žymus režisieriaus G. W. Pabst kūrinys „Juodasis auksas“ („Kameradschaft“, 1931), kuriame rodyta vokiečių ir prancūzų šachtininkų vienybė pavojaus akivaizdoje. Pastarieji filmai gana gerai vertinti Lietuvoje.

Alfredas Hugenbergas – 1933 m. – Wikimedia commons

Tačiau, žvelgiant į trečio-ketvirto dešimtmečio sandūroje Lietuvoje rodytų filmų apžvalgas ir lyginant jas su pačiais filmais, galima pastebėti, jog „militaristinių“ ir „propagandinių“ filmų etiketes lietuvių apžvalgininkai klijuodavo net tiems Vokietijos filmams, kurie tokie nebuvo.

Štai militarizmu Lietuvoje kaltintas net populiariausias 1931-ųjų metų Vokietijos filmas „Kongresas šoka“ („Der Kongreß tanzt“, 1931), nors kitų šalių kino kritikai tokių tendencijų tikrai nepastebėjo. Greičiau atvirkščiai, romantiška komedija apie meilę pasmerkė karą, parodydama, kaip jis išskiria įsimylėjusias širdis.

Panašiai kaip ir lenkiškų filmų demonstravimo atveju (apie tai praėjusioje ciklo dalyje) tokią reakciją lėmė politinės aplinkybės. Nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos vis didesnę galią Vokietijos politikoje įgaunantys radikalūs nacionalistai neslėpė savo revanšistinių tikslų Klaipėdos (vokiškai – Memelio) krašto, kuris atiteko Lietuvai po sėkmingai inscenizuoto sukilimo 1923-aisiais, atžvilgiu.

Filmas „Auksas“ taip pat kaltintas ryškiomis propagandinėmis tendencijomis – 1934 m. – Lietuvos žinios

Krašte vyravo stiprios, gerokai stipresnės nei lietuviškos, provokiškos nuotaikos, tad Vokietijos propaganda čia galėjo rasti tinkamą dirvą skleistis. Bijota, jog vokiški filmai gali skatinti sukilti krašto gyventojus prieš Lietuvos valdžią, „militarizuoti“ juos, mat Klaipėdos krašte jie rodyti dar dažniau nei likusioje Lietuvoje. Klaipėdos krašto kino teatrai neretai juos gaudavo geresnėmis, pigesnėmis sąlygomis nei Kauno kino teatrų savininkai, todėl visur ir įžvelgtas vokiškas militarizmas.

Baimė dėl tokių filmų įtakos nebuvo visai nepagrįsta. Klaipėdos kraštas įėjo į Lietuvą autonominiais pagrindais, tad vietiniai krašto organai iš esmės turėjo teisę spręsti, kas gali būti rodoma jo kino teatruose. Teoriškai čia galėjo būti rodoma net akivaizdi vokiška propaganda, ir Kaunas prieš tai būtų buvęs bejėgis. Ketvirtojo dešimtmečio Klaipėdoje iš tiesų net legaliai spausdina ir platinta prieš Antaną Smetoną nukreipta spauda, konfiskuoti ją Kauno pareigūnai galėdavo tik jei ji atsidurdavo už Klaipėdos krašto ribų.

Tačiau 1932-ais centralizuojant kino filmų cenzūrą paskelbtas Kino filmų cenzūros įstatymas ir muitų įstatų pakeitimai buvo taip suktai suformuluoti, jog cenzoriai Kaune iš esmės sprendė ir tai, ką matys Klaipėdos gyventojai.

Filmo „Metropolis“ reklama – 1927 m. – 7 Meno dienos

1932 m. metų rugpjūtį, vos įsigaliojus kino filmų cenzūros įstatymui, tuometinis Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis sulaukė provokiškos Klaipėdos krašto Direktorijos protesto. Jame buvo teigiama, jog kino filmų cenzūra yra policinis reikalas, todėl ji priklauso vietinių Klaipėdos krašto organų kompetencijai. Cenzūros įstatymas neva pažeidžiąs Klaipėdos krašto statutą, nes muitinės, siųsdamos kino filmus į Vidaus Reikalų Ministeriją ir išleisdamos iš jos tik Ministerijai sutikus, pasisavina Klaipėdos krašto autonominių organų kompetenciją. Atsakydamas į visus Klaipėdos krašto įstaigų protestus Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis pavadino juos paprasčiausiu „nesusipratimu“, nes „Filmų cenzūros įstatymu ir muitinių įstatų pakeitimu reguliuojamas ne filmų rodymas kino teatruose, ir jų priežiūra, bet tik filmų įvežimas, kuris, kaip ir visas įvežimas, priklauso Centro valdžios kompetencijai“.

Kauno valdininkai negalėjo spręsti, ką gali žiūrėti Klaipėdos krašto gyventojai, jie patys turėjo cenzūruoti (arba ne) savo kino ekranus, tačiau jie galėjo spręsti, ką galima įvežti į kraštą! Oficialiai visi Kauno kino filmų cenzoriams neįtikę filmai, ar jų dalys, niekada neišeidavo už muitinės ribų ir neįvažiuodavo į Lietuvos teritoriją. Cenzūruotos kino filmų dalys buvo užrakinamos seife ir „muitinę“ palikdavo tik filmus išvežant iš Lietuvos.

Tuo tarpu tik muitinės ribas kirtę Klaipėdos kraštui skirti kino filmai atitekdavo autonominių krašto organų žiniai, o pastarieji galėdavo laisvai drausti, cenzūruoti ir karpyti gautus filmus. Kadangi prieš tai su jais jau buvo pasidarbavusi Didžiosios Lietuvos cenzūra, visi į Klaipėdos kraštą patenkantys filmai, Kauno valdininkų nuomone, nebeturėjo kelti jokio pavojaus Lietuvai.

Bet koks filmas, kuriame matoma uniforma, galėjo būti apšauktas propagandinių – filmo „Kongresas šoka“ kadras – 1931 m. – Film archiv Austria

Šiais įstatymais Kauno valdžia sužaidė puikią šachmatų partiją su Klaipėdos autonomine valdžia ir taip iš jų pavogė kino filmų cenzūros krašte monopolį. Tad ir tai, jog Hitleriui paėmus valdžią vokiečiai kurs labiau propagandinius filmus, negąsdino – kuo labiau jie bus propagandiniai, tuo daugiau argumentų bus neįleisti jų į Lietuvą.

A. Hitleriui paėmus vadžią Vokietijos kino produkcija drastiškai nepasikeitė. Žinoma, iš kino industrijos išstumti visi žydai, seniau kurti pacifistiniai filmai uždrausti rodyti, o militaristiniai (kad ir tas pat „Tannenberg“) pakartotinai išleisti į ekranus. Naciai kūrė ir atvirai propagandinių filmų, kuriuose buvo pilna svastikų, fakelų ir kitas šalis menkinančių pareiškimų. Tačiau šių filmų jie net nesiruošė eksportuoti į užsienį – jie nepatiko likusio pasaulio žiūrovams, blogino tarptautinį šalies įvaizdį ir nenešė pelno.

Užsieniui ir toliau siųsti pramoginiai filmai, tiesa, dabar dažnai turėję kokią giliau paslėptą propagandinę mintį. Lietuvos kritikams beliko konstatuoti, jog „Propagandos ministeris Goebelsas, pradėjęs eiti savo pareigas, užsimojo padaryti galą „tuštiems“ filmams, nepakankamai auklėjantiems visuomenę ir panaudoti kiną naujai politinei ideologijai skleisti. Tačiau materialiniai sumetimai neleido vyriausybei tų užmojų įvykinti, ir dabar „Ufoj“ sukami filmai maža kuo tesiskiria nuo anksčiau buvusiųjų“. O Lietuvoje rodomi vokiški filmai vėl kaltinti savo prastu turiniu ir idėjų trūkumu: „Vokiečiai matyt pajuto, kad užsienis jų „naujų idėjų“ persunktų filmų nelabai mėgsta ir pageidauja, todėl pradėjo statyti be jokių idėjų šabloniškas, banalias filmas, visai plokščio turinio. Ir jau ne vieną tokią filmą Kaune esam matę“, – rašyta spaudoje.   

Filmo „Metropolis“ plakatas

Tai nereiškė, jog Lietuvos cenzoriai visai neturėjo ką veikti. Jei nemaža dalis vokiškų vaidybinių filmų lengvai praslysdavo pro cenzorių akis, tai Vokietijos gyvenimą vaizduojančias kino kronikas neretai patrumpindavo cenzorių žirklės. Siekiant išlaikyti rimtį Klaipėdos krašte iš kino kronikų dingdavo bet kokie A. Hitlerį ar Vokietijos kariuomenę vaizduojantys siužetai, pvz.: „Naujasis Vokietijos kabinetas. Valstybės prezidentui Hindenburgui ir Reicho kancleriui Hitleriui Berlyne keliamos triukšmingos ovacijos“, ar „Kielyje [Kylyje – A. D.] buvo nuleistas į vandenį pirmas vokiečių lėktuvnešis, pavadintas „Graf Zeppelin“. Tuo tarpų cenzorių visai nedomino, pavyzdžiui, fašistinę Italiją šlovinantys vaizdai, kaip „150000 fašistų entuzijastiškai sveikina Mussolini, 11 metų „žygio į Romą“ metinės švenčiamos…“ – į šią šalį net lygiuotasi Lietuvoje.

Pasitaikydavo ir problemų. Štai 1937 m. Lietuvą pasiekė kino kronikos, vaizduojančios Benito Mussolini kelionę į Vokietiją. Lietuviams norėta parodyti Italijos lyderį, tačiau nenorėta Klaipėdos krašte rodyti A. Hitlerio. Cenzoriai leido rodyti filmą Lietuvoje ir uždraudė  jį rodyti tik Klaipėdos krašte. O tai jau buvo aiški savivalė, krašto autonomijos pažeidimas!

„Direktorija kaip filmų cenzūrai Klaipėdos Krašte kompetentinga įstaiga, nemato jokių abejojimų leisti rodyti Klaipėdos Krašte tuodu filmu, kuriuodu parodo atvaizdų iš Lietuvai draugingų valstybių vadų susitikimo. Filmų Cenzūros Kaune padarytu sprendimu Direktorijos leidimas šiuos filmus rodyti praktiškai padarytus negalimu. Filmų Cenzūra Kaune šiuo uždraudimu pasisavino teises, kurios sulig Klaipėdos Krašto Statutu priklauso autonominėms įstaigoms. <…> Pone Gubernatoriau, prašomas daryti žygių, kad Filmų Cenzūros uždraudimas būtų panaikintas ir tokio pobūdžio atsitikimai nesikartotų“, – skundėsi provokiškos Klaipėdos įstaigos. Cenzūrai liko tik pripažinti klaidą ir užtikrinti, jog ji nepasikartotų. Jei nenorėjo kažko rodyti Klaipėdoje, turėjo nerodyti to ir likusioje Lietuvoje.

Hitleris ir Goebbelsas lanko UFA kino studija – 1935 m. – Bundesarchiv

Situacija pasikeitė tik 1939 m. kovą, tuomet Vokietija aneksavo Klaipėdos kraštą. Lietuva pralaimėjo kovą ne tik dėl teritorijos, bet ir propagandinę kovą dėl krašto gyventojų sielų – dauguma klaipėdiečių su džiaugsmu sutiko Vokietijos kariuomenę. Užėmus kraštą nelabai liko ko slėpti ir nuo likusių Lietuvos gyventojų – tik tuomet Lietuvos kino ekranuose rodomose kino kronikose atsirado A. Hitlerio atvaizdas, Vokietijos kariuomenę vaizduojantys siužetai.

Tiesa, kovą dėl likusios Lietuvos kino ekranų Vokietija jau buvo pralaimėjusi, nuo ketvirtojo dešimtmečio vidurio jie jau nebuvo pagrindiniai šalyje demonstruoti kino kūriniai, juos nukonkuravo amerikietiška – Holivudo – produkcija. Apie ją – kitoje ciklo „Kinas tarpukario Lietuvoje“ dalyje.  

Straipsnis publikuojamas gavus Lietuvos Kino Centro paramą.

LKC
Komentarai