Prieš prasidedant KINFO apdovanojimams, LRT atstovai užkalbino į ceremoniją atvykusį kino režisierių Maratą Sargsyaną. Jo pirmieji žodžiai buvo šie: „Apdovanojimas – kartu geras ir blogas dalykas“. Režisieriaus žodžiai tapo kaži kokie pranašiški pačios ceremonijos atžvilgiu – renginys buvo kartu ir geras, ir blogas.
KINFO apdovanojimų laureatai buvo renkami pagal internete surengtus balsavimus, kuriuose dalyvauti galėjo visi. Galbūt todėl kiekvieno apdovanojimo pretendentų tarpe nuolat cirkuliavo du filmai: „Ekskursantė“ (rež. Audrius Juzėnas) ir „Emigrantai“ (rež. Justinas Krišiūnas). Aišku, buvo ir „Streikas“, ir „Dzūkijos jautis“, bet pirmieji du filmai ir jų kūrybinės komandos, galima teigti, susišlavė didžiausią kiekį apdovanojimų. Tie du – arba yra vieni geriausių pastarojo laiko lietuviškų filmų, arba lietuvių kino žiūrovai yra neišrankūs. O gal mums atrodo labai aktuali buvimo ne savo šalyje tema? O gal mums tiesiog patinka raidė „E“? Bet kuriuo atveju, KINFO surengtas eksperimentas liko suprastas ir liaudies priimtas.
Nesusipratimu tapo pati apdovanojimų ceremonija. Renginio organizatoriai, tikiu, visam laikui įsirašė į savo atmintines – nepasitikėti technika. Nors esmė net ne pasitikėjime technika – renginio metu vedėjai buvo absoliučiai priklausomi nuo kino salės aparatų, todėl nominacijų įteikimas tapo fiasko. Normalu, jog renginio scenarijaus išminčiai buvo įpareigoti disponuoti kino salės įrenginiais, nes būtų keista ir juokinga, jeigu didžiulis ekranas styrotų pilkas ir išjungtas. Tačiau trimatės animacijos, turėjusios pranešti nominacijos pavadinimą ir ją laimėjusį laureatą, ekrane pasirodydavo netikėčiausiomis akimirkomis.
Vedėjų Šarūno Gedvilo ir Indrės Kavaliauskaitės bandymai nepasimesti ir prisitaikyti prie vienur delsiančių, kitur suskubančių animacijų buvo skausmingi. Apskritai renginio vedimas buvo daromas, tam tikra prasme, „puse kojos“ – ramus ir savotiškai pasimetęs būdas tarpusavyje nesiderino su vietose plūstelėjusiomis hiperaktyviomis išraiškomis. O išmoktas tekstas buvo recituojamas it eilėraštis. Tikiuosi, kad klystu, bet a. a. aktoriui Vytautui Šapranauskui (laimėjusiam metų aktoriaus apdovanojimą) pagerbti skirta frazė „.. Ir jis ilgai išliks mūsų galvose..“ buvo perskaityta nuo lapo. Jeigu ne, tad ko buvo ieškoma žvilgčiojant į savo lapą – užuojautos ir gailesčio? Vedėjų pora leidosi gelbėjami džiazo grupės „Round Midnight“ (ji yra vienas iš tikrai gerų dalykų, įvykusį renginyje). Taigi, kas nutiko apdovanojimams – dievo pirštas ar neatidumo klaida? Nuo šiol organizatoriai taps pamaldesni ar atsakingesni? Klausimas lieka
Dar prieš įvykstant ceremonijai, afišose besipuikuojančiai „KINFO apdovanojimai 2014“ reklamai talkino vienas žodis – „pirmieji”. „Pirmieji tokie apdovanojimai Lietuvoje!“, supraski. Pirmieji šie apdovanojimai buvo daugiau ne Lietuvai, o patiems jų rengėjams. Nepaisant to, internetiniai kino apdovanojimai gali tapti smagia ir aktualia tradicija lietuviško kino pasaulyje. Organizacija KINFO parodė ne tik tai, kad turi kur tobulėti, bet kad ir iš užribio ima stuksentis į vieną aktualiausių pramogų pasaulio sferų – apdovanojimų ceremonijas. Jų progreso liudininkais taps tie patys žmonės, kurie galėjo dalyvauti ir neseniai vykusiuose interneto balsavimuose – visi norintys.
