KINFO kalbina Kino stovyklos dalyvius

Šį kartą KINFO nusprendė paklausinėti žmonių, dalyvavusių „Meno avilio“ ir „ŽemAt“ organizuotoje kino stovykloje, nuomonės apie Lietuvos senųjų kino filmų svarbą šiuolaikiniam kinui.
Buvo klausiama trijų dalykų:
1. Kokį lietuvių filmą laikote svarbiausiu Lietuvos kino istorijoje ir kodėl?
2. Ar verta žiūrėti senuosius lietuvių filmus?
3. Ar jaučiama senųjų filmų įtaka šiuolaikiniams lietuvių kino kūrėjams?

Goda:

1. Labiausiai man įstrigęs filmas yra „Barzakh“. Aišku, nežinau ar aš jį galiu laikyti svarbiausiu kino istorijoje. Jis man paliko didžiulį įspūdį, negalvojau, kad dokumentinis ar apskritai filmas mane gali taip paveikti, tai filmas, netelpantis į jokius rėmus. Žmogus paėmė kamerą ne todėl, kad norėjo būti režisierius iš didžiosios R, o tiesiog dėl to, kad neturėjo kito būdo, kaip papasakoti šią istoriją. Tiesa, bekalbėdama prisiminiau dar vieną filmą, tai „Jausmai“. Žiūrėdama jį, niekada nepagalvojau, kad žiūriu lietuvišką kiną, puikus, aukšto lygio filmas.
2. O tikrai taip! Tai kad ir tuos pačius „Jausmus“. Vakar mes darėme „Herkaus Manto“ peržiūrą ir ginčijomės, jaunoji karta sakė, kad filmas per ilgas, jis nervina, tuo tarpu vyresniesiems žiūrovams filmas buvo toks mielas, kad jie tiesiog negalėjo jo kritikuoti. Aš pati labai nemėgstu dabartinio lietuvių kino, išskyrus aišku dokumentinį, kuris yra be galo geras. Nors ir su tokia nuostata, kartais lietuvių kinas sugeba mane teigiamai nustebinti. Kai aš žiūriu kokį blogą dabartinį lietuvių filmą, tada noriu vėl įsijungti „Riešutų duoną“ ir būti nudžiuginta mūsų senojo kino.
3. Man, kaip žiūrovei, labai sunku atsakyti į šitą klausimą. Dėl tęstinumo, manau, reiktų daryti tyrimą. Kas mane erzina šiuolaikiniame kine – tai aktorių vaidyba. Žiūrėdama filmus, aš galvojau, kad tai yra nacionalinio kino bruožas, t.y. mes nemokame vaidinti. Bet taip aš niekada negalvojau apie Adomaitį ar Budraitį, žiūriu filmus su jais ir man viskas atrodo gerai. Aš matau didžiulį kokybinį skirtumą tarp senųjų ir šiuolaikinių filmų. Galbūt dabar mes neturime nei pinigų, nei bazės. Tiesioginio tęstinumo aš nematau.

   

Gediminas ir Jūratė:

1. J.: Aš atsakysiu taip: ne koks svarbiausias, o koks man yra labiausiai patikęs filmas, kalbantis apie Lietuvos istoriją – tai „Vaikai iš Amerikos viešbučio“.

G.: O man įstrigęs yra „Velnio nuotaka“. Nežinau, ar jis yra svarbiausias, jis svarbus tuo, kad paliečia tokią temą kaip mitologiją. Ir šiaip filmas linksmas. Tai pirmas lietuviškas filmas, kurį aš rekomenduočiau pasižiūrėti užsieniečiams.

2. G.: Senuosius filmus verta pamatyti, nes jie pristato istoriją, skatina domėtis tuo kontekstu, kuriame jie buvo sukurti. Taip pat jie perteikia vaizdinį, t.y. vaizduoja realią aplinką. Kaip tu manai, Jūrate?

J.: Sutinku. Kaip pavyzdį galima paimti ir „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, kuriame pristatomas Kalantos susideginimas. Atrodo, kad filmas kalba ne apie tai, bet užgriebia patį kontekstą.

3. G.: Aš manau, kad nebūna taip, kad kinas imtų ir užmirštų praeitį ir pradėtų viską nuo nulio. Filmai modifikuojasi, vystosi. Lietuviai tikrai nepradėjo kurti visiškai naujo, kitokio kino be sovietinių filmų palikimo.

J.: Apskritai, mene taip nebūna.

Roberta:

1. Svarbiausiu? Sunku man būtų pasakyti, galbūt atsakysiu taip. Man palikę didžiausią įspūdį filmai yra Žebriūno „Gražuolė“ ir „Paskutinė atostogų diena“, taip pat Banionio „Vaikai iš Amerikos viešbučio“.
2. Svarbu pamatyti senuosius filmus tam, kad žinotume ir suprastume savo istoriją. Nors paskutiniu metu mes ir labai norime būti kosmopolitiški, būti europietiški, bet mes neturėtume pabėgti nuo to su kuo mes užaugome. Mūsų pasaulėžiūra yra kitokia nei žmonių iš kitų šalių. Man labai patinka poetinis lietuvių kinas ir jį tikrai verta pažiūrėti.
3. Priklauso nuo to, kas tie režisieriai. Jauni režisieriai bando kurti moderniai ir europietiškai, bet yra ir režisierių, kuriančių poetinę dokumentiką, pavyzdžiui kaip Stonys. Skirtingi režisieriai, skirtingi ir požiūriai, vieni pasitelkia senuosius filmus, o kiti tuo tarpu bando būti moderniais.

 

Vilma:

1. Labai sunku įvardinti, reikia būti mačius visus filmus, atlikti studiją ir tada galima būtų įvardinti. Ir tai atsakymas, nebūtinai būtų tikslus. Yra keletas filmų, kurie man labai patinka. Visi Žebriūno filmai, Žalakevičiaus „Vienos dienos kronika“ ir  Aramino filmai. Pastarieji labai išsiskiria iš viso konteksto. Visų pirma, jo filmai apie jauną žmogų yra tokie lengvi.
2. Būtinai reikia žiūrėti senuosius lietuvių filmus. Dauguma turi tokią nuomonę, kad lietuvių kino iš viso nebuvo. Viena iš priežasčių yra ta, kad senųjų filmų prieinamumas yra labai sudėtingas ir labai mažai kas yra matęs tuos filmus. Reikia būti stipriai motyvuotam žmogui, kad atkastum tuos filmus. Yra svarbu sugriauti šį stereotipą.
3. Manau, kad senieji filmai padarė ir vis dar daro įtaką šiuolaikiniam Lietuvos kinui. Žmonės, kurie studijuoja kiną ir turi ambiciją tapti režisieriais, bet kokiu atveju domisi tuo, kas buvo prieš tai. Domisi ne tik pasaulio kino istorija, bet tikrai žiūri ir mūsų kino klasikus. Ir vienaip ar kitaip yra jų įtakojami. Kiek tiesiogiai, kiek stipriai yra sunku pasakyti.

 

Jūratė:

1. Pirmiausias man į galvą šovęs filmas yra „Niekas nenorėjo mirti“, nes jis tiesiog geras. Tas žodis „svarbiausias” iškart priskiria stereotipą, o aš esu daug girdėjus, kad būtent šis filmas yra toks. O jei galvoti apie tai, kas man yra svarbiausi filmai – tai „Jausmai“ ir Puipos „Moteris ir keturi jos vyrai“, o jei galvočiau apie kitą barikadų pusę  – tai būtų Barto „Laisvė“.
2. Senuosius filmus ne tik, kad verta žiūrėti, bet yra būtina. Dėl šių filmų neprieinamumo ir formuojasi nuomonė, kad nebuvo senojo lietuviško kino. Nesi matęs, nežinai, kažkur seniai seniai girdėjęs, bet atrodo, kad nespalvotas kinas yra nuobodus – tai yra stereotipas. Senuosiuose filmuose yra tokių fantastiškų dalykų. Mane vis stebina tie filmai – bet tai matai, kokie nerealūs aktoriai vaidina, arba kaip skamba lietuviškas tekstas. Šiais laikais dažnai išgirstame kaltinimų, kad mokykla rengia teatrališkus aktorius, lietuviškas dialogas yra kažkoks siaubas, bet žiūri šešiasdešimtųjų metų filmą ir lietuviškas žodis skamba puikiai. Bet kalba gi nepasikeitė. Manau, kad iš dalies šiais laikais egzistuoja tradicijos praradimas, aktorinių tradicijų pasikeitimas ir pats filmo darymas pasikeitė. Senuosiuose filmuose yra atleidžiami tokie dalykai, kaip sinchronizacijos nebuvimas, arba montažo trūkumai, bet naujuose filmuose sinchronizavimas nėra atleistinas. Būtina žiūrėti tuos filmus, bet baisu tai, kad senieji filmai yra sunkiai prieinami.
3. Aš nežinau ar tiesiogiai jaučiasi, bet realiai senųjų režisierių įtaka tikrai yra. Dabartiniai režisieriai yra matę senuosius filmus, ar dalyvavę filmų kūrime, arba jiems kažkas dėstė. Tai yra neatskiriamas dalykas. Jei net nejaučia vizualiai, tai bent jau konceptualiai tai tikrai. Vis tiek čia mūsų šalis, mūsų istorija. Ar tiesiogiai ta įtaka jaučiasi? Kiekvienas filmas yra labai skirtingas. Skirtingi autoriai buvo įtakoti skirtingų režisierių, taip pat režisierius pats niekada neprisipažins, kad jis yra įtakotas kieno nors. Bet ateis kino kritikas ir susies režisieriaus kūrybą su begale kontekstų ir filmų. Bet kokį režisierių tas istorinis, kultūrinis auklėjimas įtakoja.

Lina:

1.  Šis klausimas yra labai sudėtingas. Mano nuomonė yra grįsta kontekstais, ar kalba eina apie sovietinį, ar apie devintą dešimtmetį, ar jau apie XX amžių. Vieno „pačio pačiausio“ filmo nėra, nes jis nesugebės nurodyti specifikos. Yra daug neblogų kokybiškų filmų: jei kalbėtume apie septintą dešimtmetį  – tai Žalakevičiaus „Vienos dienos kronika“, „Jausmai“; apie aštuntą dešimtmetį – tai svarbus tokie filmai, kaip Puipos „Moteris ir keturi jos vyrai“, tiek Almanto Grikevičiaus „Faktas“; jei kalbame apie paskutinį dešimtmetį – tai svarbus yra kino studijos „Kinema“ fenomenas ir eilė dokumentinių ir vaidybinių filmų. Viskas priklauso nuo to, kaip žiūrėsime, ar iš meninės raiškos, ar iš formų laužymo, ar temos, ar režisūrinių sprendimų. Yra labai daug atskaitos taškų.
2. Ar verta žiūrėti senuosius filmus yra kiekvieno iš mūsų sąmoningumo klausimas. Ar verta skaityti lietuvišką literatūrą, ar verta domėtis lietuviška kultūra? Tai yra sąmoningumo klausimas: kas gi buvo iki to? Viena iš problemų yra sovietinės patirties nurašymas, galbūt tai yra savotiškas gėdijimasis jos, arba sakymas, kad to nebuvo. Aš manau, kad žmonės tuo metu irgi gyveno, kūrė, aišku galiojant kitiems principams. Bet iš esmės, nieko gėdingo tame nėra, taip tiesiog buvo. Reikia suvokti, kad viskas prasideda ne čia ir dabar. Domėjimasis ištakomis priduoda brandos. Mano vienas mokytojas yra pasakęs: „Praeities žinojimas leidžia nebūti naiviu.“ Praeities išmanymas mažiau leidžia būti manipuliuojamam.
3. Tiesioginės kartų diskusijos kinematografinėje raiškoje nėra daug. Apie tęstinumą galima kalbėti tik dokumentikoje. Dokumentikoje tęstinumas, ypač Henriko Šablevičiaus įtaka, yra nenuginčijamas. Vakar pristatydamas filmą, Mantas Kvedaravičius minėjo, kad montuojant filmą, jis žiūrėjo Audriaus Stonio ir kitų dokumentinių filmų režisierių darbus. Dokumentiniame kine įtakos atsiskleidžia ryškiausiai. Vaidybiniame kine tai įvardinti sunkiau.

   

Sandra:

1. Lengviau gal būtų galima įvardinti žanrą – tai dokumentika, poetinė dokumentika, kuomet yra naudojama archyvinė medžiaga. Kaip gerai buvo pasakyta per Stonio filmą, kad nepamirštume prisiminti, todėl reikia žiūrėti dokumentiką. O kurti, kurti, kurti ir nežiūrėti, kas buvo prieš tai yra didelis apsileidimas. O pasirinkti vieną filmą sunku. Man asmeniškai patinka Verbos kūryba. Dar galėčiau išskirti vieną trumpametražį filmą „Nerutina“.
2. Tai verta žiūrėti senuosius filmus! Per tai galima pamatyti, kaip anksčiau buvo konstruojamas kadras, kokios egzistavo vertybės. Verta dėl to, kad gali lyginti, kaip keičiasi filmo kūrimo būdai. Tai yra ne tik kultūros, istorijos pažinimas, bet ir pirmosios kino mokyklos pažinimas.
3. Dabar aš labai atitolus nuo lietuviško kino, bet kiek mačiau prieš metus, aš manau, kad jaunam režisieriui senieji filmai didelės įtakos neturi. Bet pavyzdžiui tokiems režisieriams, kurie kuria jau ne vienerius metus, o kelis dešimtmečius, pavyzdžiui tokiam, kaip Stoniui, senieji filmai tikrai yra padarę įtaką. Jie atsigręžia į praeitį, o tie kur jauni ir kurių daug, viliuosi, kad jie dar tik atras senuosius filmus ateityje.

 

Kalbino – Jurgita Rainytė.
Foto – Jorigė Kuzmaitė.