Rūta Padvelskytė – grimo meistrė, dirbusi prie užsienio TV serialų ir filmų „Jekaterina Didžioji“, „Černobylis“, „Clark“, „Agentas Hamiltonas“, „Lea“, „Sausis“ ir daugybės kitų. Apie ilgas valandas trunkantį pasiruošimą ir darbą spaudžiant 40 laipsnių šalčiui atviraujanti profesionalė prisipažįsta, kad kitaip gyvenimo nebeįsivaizduoja. „Po tiek metų, atvykusi į filmavimo aikštelę, aš vis dar kaskart pagalvoju, kad mano darbas yra nuostabus. Tik jis tikrai skirtas ne visiems,“ – prisipažįsta R. Padvelskytė. Daugiau apie grimo meistrės darbą kino aikštelėje ji pasakoja Vilniaus kino biurui.
– Rūta, ar buvo kokia nors konkreti akimirka ar gyvenimo laikotarpis, kai supratote, kad jums įdomu kurti žmogaus įvaizdį ir grimą?
– Vieno konkretaus laikotarpio nebuvo, tačiau vaikystėje su pussesere žaisdavome grožio saloną ir jau tuomet jaučiau kažkokią kibirkštėlę. Visgi nei aš, nei artimieji rimtai į šį pomėgį nežiūrėjome – tais laikais mano aplinkoje grimo meistro darbas neatrodė tinkama profesija. Planavau studijuoti mediciną ir sekti savo tėvų pėdomis, bet nutiko taip, kad į norimą universitetą nepavyko įstoti. Norėjau perstoti kitais metais, bet per tą laiką viskas apsivertė aukštyn kojomis – Anglijoje susiradau kelias grimo bakalauro programas ir išvažiavau studijuoti.
– Kuo skiriasi makiažo kūrimas kinui ir, pavyzdžiui, mados pristatymams ar renginiams?
– Paprastai renginiuose žmones stengiesi papuošti, pamatyti bei paryškinti gražiausius jų bruožus. Todėl renginio makiažo krepšelyje niekada nerasi purškiamo prakaito ar dirbtinio kraujo. O kine veikėją pavaizduoti tenka ir sumuštą, ir pavargusį, ir verkusį, ir ką tik bėgusį.
– Gal prisimenate savo pirmąjį kino projektą? Ar buvo daug jaudulio ir nežinomybės?
– Tikrai nesijaučiau savimi užtikrinta. Visko išmokau dirbdama, nes kinas yra visai kita dimensija, kitas pasaulis, kurio negali suprasti čia nepabuvojęs. Pirmasis mano projektas buvo filmas „Instrument of War” ir, kiek pamenu, mane stebino paprasčiausi dalykai – nuo ilgų darbo valandų iki to, kad kine dirbantys žmonės tampa artima šeima. Viskas atrodė keista ir neįprasta.
Žmonės įsivaizduoja, kad kino aikštelėje yra labai daug glamūro, bet išties yra tekę ir purve braidyti, ir dirbti už poliarinio rato spaudžiant 40 laipsnių šalčiui. Tąkart labai norėjosi greičiau grįžti namo. O dabar suprantu, kad vien pabūti tokioje filmavimo aikštelėje – nepaprastas prisiminimas ir patirtis.
– Kaip atrodo jūsų diena filmavimo aikštelėje?
– Grimeriai dirba su visu aktoriaus kūnu – ten, kur matosi plika oda. Didelę mūsų darbo dalį sudaro ne įprastas grimas, bet įvairių sumušimų, bėgančio kraujo, gyjančių žaizdų kūrimas. Sykį esu dirbusi prie grimo, kuriam sukurti prireikė net 8 valandų. Artimiausiai kino aikštelėje bendraujame su kostiumų departamentu, nes aktoriaus apranga gali duoti tam tikrą toną – ji kuria personažo įvaizdį.
Jei filmavimas didelis, tuomet grimerių aikštelėje būna daugiau. Prisimenu, kaip filmuojant TV serialą „Jekaterina Didžioji“, mane stebino labai ilgos darbo valandos, nes kone kiekvieną dieną grimuodavome po kelis šimtus masinių scenų aktorių. Kad paruoštume grimą rytinėms scenoms, keldavomės 2–3 valandą nakties. Būna ir taip, kad daug laiko ruošiesi, viskas sudėliota ir suplanuota, o režisierius paskutinę akimirką sugalvoja pakeisti personažo įvaizdį, vadinasi, turi skubiai rasti tinkamą sprendimą.
– Grimą kūrėte labai skirtingiems TV serialams ir filmams – nuo kostiuminės dramos iki detektyvo ar dramos juostų. Kokiems filmams grimą kurti sunkiausia?
– Darbas yra darbas ir nėra didelio skirtumo ar klijuoti barzdą aktoriui su istoriniu, ar su šių dienų kostiumu – juk technika išlieka ta pati. Tikriausiai, mažiausiai mano mėgstamas žanras – kostiuminės, istorinės dramos. Man patinka šiuolaikiniai filmai, ypač su daug specialiųjų efektų, taip pat juostos, kurių veiksmas orientuotas į ateitį. Tai įdomu, nes tenka sugalvoti kažką naujo, jautiesi taip, lyg kurtum madas ateities kartoms.
– Koks projektas buvo pats įsimintiniausias ir kodėl?
– Labai didelį įspūdį paliko TV serialas „Černobylis“. Kino aikštelėje asistavau žymiems užsienio meistrams, apie kuriuos vadovėliuose skaičiau besimokydama grimo meno. Iš jų labai daug išmokau – negalėjau net susapnuoti, kad pavyks pamatyti tokio aukšto lygio pasiruošimą iš arti. Atvažiavusi į kiekvieną „Černobylio“ filmavimo vietą negalėdavau patikėti, kad esu viso to dalis – stebino įspūdingi statiniai, scenografija, komandos dydis, pasaulinio garso profesionalai.
Pats smagiausias TV serialas, prie kurio teko prisidėti, ko gero, buvo „Heavy Trip“ – labai šiltas, labai geros energijos kupinas projektas su nuostabia komanda ir aktoriais, su kuriais dar iš šiandien palaikome ryšius. Beje, filmuojant teko labai daug ko išmokti: sudalyvauti didžiausiame metalo festivalyje ir net pagyventi metalistų bendruomenėje. Buvo streso, sunkių užduočių ir sąlygų, daug kelionių, tačiau atmosfera viską atpirko.
– Kaip jums atrodo – kokias savybes reikia turėti, kam pasiryžti, norint dirbti grimo meistru/e kino industrijoje?
– Manau, kad vienas svarbiausių dalykų – nebijoti jaustis nepatogiai, nes kino aikštelėje žmogus komfortabiliai bei šiltai jaučiasi retai. Naktinės pamainos, šaltis, vėjas – daug kas ir mane pradžioje gąsdino šiuo „blogiu“. Iš pradžių tai tikrai baugino, tačiau bendra atmosfera viską atpirko. Todėl reikia turėti noro ir drąsos – kino pasaulis žmogui turi būti įdomus. Po tiek metų, atvykusi į filmavimo aikštelę, aš vis dar pagalvoju, kad mano darbas yra nuostabus. Tik jis tikrai skirtas ne visiems.
– Dėkoju už pokalbį.
Interviu parengė Ieva Klimaitė / Vilniaus kino biuras.