fbpx
Pokalbiai

Kino dailininkas Ramūnas Rastauskas: „Kine daiktai gyvena savo gyvenimą“

Kino dailininkas Ramūnas Rastauskas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Yra toks kino departamentas, kuris atsakingas už daugybę daiktų. To departamento komandos žinioje – nuo dantų krapštukų iki automobilių, nuo laukinių gyvūnų iki maisto ir gėrimų ant stalo. Tačiau tai – tik paviršutiniškas kino rekvizito dailininko (angl. props master, property master) darbo aprašymas. Kur kas išsamiau apie šią specialybę papasakojo tokį darbą daug metų dirbantis Ramūnas Rastauskas. Scenografo specialybę Vilniaus dailės akademijoje (VDA) įgijęs kino profesionalas pirmąkart kino aikštelėje apsilankė 2000-aisiais. Tam pakako vieno skambučio. Nors pripažįsta – kinas jį viliojo kur kas anksčiau.  

Ramūnai, VDA studijavote scenografiją. Ar rinkotės kino kryptį? Ar galbūt tada tokios galimybės dar nebuvo?

Tada skirstymo dar nebuvo, scenografiją pabaigiau pas Adomą Jacovskį. Iš tikrųjų tuo metu į teatrą buvo sunku patekti, nes kiekvienas turėjo savo vyriausiąjį dailininką. Tačiau kai kurie kolegos prasimušė. Vieno spektaklio scenografiją pradėjau kurti nuo pat pradžios, bet jo nepastatė.

Likimas taip pasisuko, kad kolegė kostiumų dailininkė pakvietė į filmą – paklausė, ar norėčiau padirbėti kostiumų departamente. Į kiną patekau vienu skambučiu. Tai buvo iškart po studijų, 2000-aisiais. Filmas buvo apie partizanus, vadinosi „Vienui vieni“. Man rodos, pasirodė 2004 metais. Teko siūti sagas ir antpečius, tačiau tai buvo… Kinas iš tikrųjų yra magija.

Kodėl nusprendėte studijuoti scenografiją?

Kai mokiausi J. Naujalio meno mokykloje, domėjausi kinu. Būdami šešiolikos su kolega pasiskirstėme – vienas bus aktorius, kitas – režisierius. Žaidėme kiną – nusipirkome 8 mm kino kamerą, aš netgi norėjau važiuoti į VGIK (Valstybinis visos Rusijos valstybinis S. A. Gerasimovo kinematografijos universitetas Maskvoje, jame studijavo režisieriai Andrejus Tarkovskis, Sergejus Paradžanovas ir kiti – aut. past.) studijuoti režisūrą. Tas draugas – Dainius Gavenonis – aišku, tapo geru aktoriumi.

Mokydamasis galvojau, kaip būti arčiau kino. Scenografija atrodė geriausias pasirinkimas. Vėliau vis tiek atsidūriau kino aikštelėje. Labai malonu.

Kino dailininkas Ramūnas Rastauskas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Ir taip iškart po projekto „Vienui vieni“ tęsėte darbus kine?

Darbas filme „Vienui vieni“ buvo tarsi bandymas. Vėliau kitas kolega, su kuriuo susipažinau senojoje kino studijoje Antakalnio pabaigoje, pasikvietė padėti su rekvizitais. Amerikiečių projektas, kažkas neįtikėtino. Tai buvo kovinis filmas… Net nežinau kaip apibūdinti – iššūkis. Dabar labai juokingai atrodo. VHS formatu platinamas, apie superherojų. Palaipsniui atsirasdavo projektai – tarptautiniai, lietuviški ir tekdavo kasdien važinėti į Lietuvos kino studiją.

Dailės departamente darbuojatės dvidešimt metų. Dirbdavote rekvizito dailininku, tačiau pastaruoju metu buvote atsakingas už viso dailės departamento darbą, išbandėte vyriausiojo kino dailininko (angl. production designer) kėdę. Papasakokite plačiau apie šias dvi pozicijas.

Production designer yra dailės departamento galva, vadovas, vyriausiasis dailininkas. Šis žmogus yra režisieriaus kūrybos įgyvendinimo įrankis, jis iš dalies vadovauja rekvizito dailininkui, diktuoja sąlygas visai komandai ir nurodo kolegoms, ką reikia surasti. Vis dėlto, dažniausiai geras rekvizito dailininkas, gavęs scenarijų, pats sau susikuria propsų sąrašą. Scenarijuje būna surašyti labai aiškūs daiktai – tušinukas, krepšys, akiniai, žiedas… Tačiau reikia įskaityti ir tai, kas yra tarp eilučių, nes kine daiktai gyvena savo gyvenimą.

Gal galėtumėte duoti pavyzdį?

Tarkime, jei filmo istorija vyksta ilgą laiką, vienas daiktas išgyvena daugybę skirtingų etapų. Ta pati užrašinė atrodo vienaip, kai į ją tik pradedama rašyti, kitaip, kai rašymas įpusėjo, o galbūt vėliau ji bus sulaistyta, pavyzdžiui, krauju.

Kino dailininkas Ramūnas Rastauskas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

O kaip apibūdintumėte už rekvizitą (propsus) atsakingo žmogaus darbą?

Prop master – rekvizito departamento vadovas. Jų darbas apima daiktus, kurie yra arčiausiai aktoriaus. Pavyzdžiui, tuos, kurie padėti ant šio stalo –  telefonas, diktofonas, gėlės. Jei atskristų paukštelis, tai irgi būtų šio specialisto komandos sritis. Nuo krapštuko iki lėktuvo. Tai – atsakingas darbas.

Ar jums pačiam yra tekę dirbti su gyvūnais?

Taip, dirbti su gyvūnais ypač sudėtinga ir dažniausiai finansiškai brangus malonumas. Man yra tekę užsiimti tokiais laukiniais gyvūnais kaip vilkas ar meška. Sudėtinga, bet visąlaik surandi išeitį. Tarkime, vilką vaidina jo klonas – šuo, turintis tokias pačias gintarines akis. Meškai nufilmuoti daromi tam tikri voljerai ir statoma kamera, atskira specifika. Tokiais atvejais pagelbsti gyvūnų dresuotojai. Taigi kine daug melo, tačiau teisingo.

Kaip ir kur jūs ieškote filmavimams reikalingų daiktų? Važiuojate į turgus, nuomojatės, o gal dažnai tenka rekvizitą gaminti savomis rankomis?

Visi išvardyti variantai aprėpia rekvizito paiešką. Jei būtų tobulas sandėlis, ateitum į jį ir rastum, ko reikia. Lentynėlėse sistemingai sudėlioti daiktai šiame darbe labai praverčia. Sandėlių Lietuvoje yra tik keletas. Rimo Gailiaus sandėlis yra važiuojant Mickūnų link. Dar vienas kolega turi sandėlį arčiau Vilniaus, taip pat yra kompanijos „Artbox“ sandėliai.

Pirmiausia patikrinu, kas yra sandėliuose, nes ten nuvažiuoti ir išsinuomoti rekvizitą yra patogiausia ir paprasčiausia. Po to prasideda pirkimai, gamyba, paieškos plečiamos į užsienį. Būna ir beviltiškų situacijų, kai nerandi reikiamo daikto…

Kino dailininkas Ramūnas Rastauskas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Gal buvo nutikusi įdomi istorija, kai kurio nors daikto labai ilgai ieškojote, daug privargote? 

Per serialo „Černobylis“ buvo viena situacija. Ta rakštis – Legasovo diktofonas. Sovietinis, didesnio tipo. Vienas buvo rastas, o kito paieškos buvo klaikios… Vos ne iš Rusijos atsivežėme. Tas vienintelis sugedo, tad būtinai reikėjo pakaitalo.

Rekvizito dailininkai atsakingi ne tik už daiktus, tarkim, lėkštes, bet ir rūpinasi jų turiniu. Spėju, jie turi prisiderinti prie aktoriaus asmeninės mitybos?

Taip. Jei aktorius veganas, ieškome tokio tipo maisto, kurį jis valgo. Pavyzdžiui, Woody Harrelsonas (2008 metais pasirodžiusio filmo „Transsiberija“ žvaigždė – aut. past.) buvo itin griežtas veganas, o gal ir žaliavalgis. Kolegos specializuotoje parduotuvėje ieškojo jam tinkamų mišinių, sriubų. Ir rado.

Istoriniams filmams ruošti maistą atrodo dar sunkiau, nes reikia specifinių žinių apie to laikotarpio produktus ir patiekalus.

Be abejo. Jei tai yra caro puota, atsižvelgi į to meto meniu, kas tada buvo populiaru. Kolegoms yra tekę lėkti ir užsakinėti keptų eršketų. Tada per filmavimus rūpinomės, kad jie nesugestų, kad kas nors jiems neatsitiktų. Kita tema – valgymo scenos. Tai turbūt yra sudėtingiausia tų, kurie dirba aikštelėje (angl. props on set), darbo dalis.

Pamenu, Nidoje filmavome vokiečių projektą. Viena iš scenų – visi valgo sriubą. Turėdavome po kiekvieno dublio plauti 12 asmenų indus arba turėti švarių pakeitimams. Taip pat sriubos reikėjo turėti pasiruošus labai daug. Tokiais atvejais samdome šefą, kuris pagelbėtų, nes fiziškai sunku suspėti.

Anksčiau maisto dalis buvo neišvystyta, naudodavomės savo žiniomis ir resursais. Būdavo labai sunku. Tačiau visi mokosi. Kadangi, galima sakyti, neturėjome kino mokyklos, visa mūsų karta mokėsi žiūrėdami ir eksperimentuodami. Jaunesnės kartos jau turi žinių bagažą, yra, kas juos pamokytų.

Kino dailininkas Ramūnas Rastauskas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Ar dažnai filmuose pastebite klaidų, susijusių su scenografija, rekvizitu?

Dažnai. Jų pasitaiko net dideliuose filmuose, pavadinimų neminėsiu. Pamatęs stebiuosi – kaip taip galėjo? Tos klaidos kelia šypseną, tai nėra gero kūrinio peikimas.

Kaip suprantu, mėgstate žiūrėti filmus? Nors tikriausiai būtų keista, jei nemėgtumėte…

Taip, namuose ir festivaliuose apie filmus kalbamės su kolegomis. Tačiau būna periodai, kai nežiūriu filmų. Dabar per šį karantiną filmų pažiūrėjau minimaliai, nes galvoje buvo kitos mintys. Kiti kolegos tą tik ir darė – žiūrėjo serialus ir filmus.

Ilsėjotės?

Atvirkščiai, gal tai veikiau buvo nerimas. Šiandienos įvykiai klostosi keistai. O juk metų pradžioje kine buvo pikas, vyko labai daug projektų. Buvo net sunku prisikviesti kolegas dirbti. Ir staiga visa tai nukirto… Įdomu, kaip viskas pasikeis.

O kiek įprastai projektų būdavo, kaip dažnai jie vykdavo? Įsivaizduoju, kad kartais pertrauka tarp darbų būdavo labai maža.

Kartais jie persipina – ruošiesi naujam projektui kitą baigdamas. Tokia praktika man nepatinka, bet būna visko. Kartais būna ir ilgos pertraukos – lauki mėnesį ar du. Turi scenarijų, bet nieko nevyksta.

Kino dailininkas Ramūnas Rastauskas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Ar Lietuvoje netrūksta kino rekvizito dailininkų?

Matau trūkumą. Ypač metų pradžioje, kai buvo pikas. Dailės departamente trūksta žmonių. Ypač gerai pasiruošusių žmonių. Galbūt po Jurgos (kino dailininkė Jurgita Gerdvilaitė VDA dėsto kino ir medijų scenografiją – aut. past.) kurso atsiras daugiau.

2000-aisiais, kai aš pradėjau dirbti kine, žmonės ateidavo neturėdami meninio išsilavinimo. Manau, kad kino dailininkai turi būti susipažinę su dailės istorija, tai yra prioritetas. Žinoma, gyvenimas irgi pamoko. Turiu puikių kolegų, todėl jei turiu galimybę, stengiuosi pasirinkti tą pačią komandą. Kine komanda labai svarbi, esi priklausomas nuo kitų žmonių. Grubus palyginimas – jei tam tikrą valandą, tarkime, neatveši dantų krapštukų į aikštelę, sugrius visa pamaina.

Dėl karantino sustojo Irmos Pužauskaitės filmo „Devintas žingsnis“, kuriame vadovaujate dailės departamentui, darbai. Kokioje stadijoje buvo šis projektas iki karantino paskelbimo?

Buvome praktiškai pasiruošę, iki filmavimų buvo likusios 2-3 savaitės. Turėjome viską – filmavimo vietas, kostiumus. Dabar, kiek žinau, dirbti pradėsime rudenį, rugsėjo viduryje.

R. Rastauskas tapo trečiuoju pokalbių ciklo „Už kadro“ pašnekovu. Kovą apie scenarijaus tęstinumo profesionalo darbą pasakojo montažo režisierė Ignė Narbutaitė, balandį kalbėjomės su specialiųjų efektų kūrėju. Birželį skaitykite interviu su garso režisiere Iveta Macevičiūte.

Komentarai

Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.