Kino festivalis „Pirmoji banga“ kviečia į 10 skirtingų pasimatymų su ankstyvuoju kinu (interviu)

Artėjant rudeniui į kino sales pradeda vilioti ne tik nauji ir dažnai kokybiškesni filmai, bet ir festivaliai. Po poros savaičių trečią kartą prasidės vienintelis šalyje ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“. Apie šiųmetę programą Kinfo.lt kamantinėja festivalio organizatorius Aleksą Gilaitį ir Dmitrijų Gluščevskij.

Festivalį abu rengiate trečią kartą. Kaip šįkart sekėsi?

Dmitrijus Gluščevskij (D.): Šiemet sekėsi geriau. Vien dėl to, kad programą pradėjome dėlioti labai anksti. Beveik tada, kai tik baigėme praeitą „bangą“. Metų pradžioje turėjome visą programą. Taigi streso buvo daug mažiau nei pernai. Procesas buvo daug brandesnis.

Naujų ankstyvųjų filmų atsiranda mažai. Aišku, atsiranda naujos restauracijos, bet iš principo yra stabilus sąrašas, iš kurio galima rinktis. Su Aleksu galime bet kada susėsti ir nuspręsti, ką tematiškai norime parodyti, kokius filmus mums labai svarbu atsivežti.

Aleksas Gilaitis (A.): Taip, filmų, kuriuos įrašėme į paraišką, praktiškai nekeitėme. Kadangi su archyvais ir platintojais pradėjome bendrauti labai anksti – su kuriais komunikacija vyksta mėnesių mėnesius – problemų nebuvo.

D: Vienintelis aštresnis klausimas – ar pavyks gauti aukštos kokybės kopijas. Kad dėl rodymo teisių susitarsime, tą žinojome 100 proc., tačiau kartais būna, kad vieni turi teises, kiti – filmų kopijas. Vis dėlto, galiausiai visas jas gavome gana aukštos kokybės. Pavyzdžiui, Sergejaus Eizenšteino filmą rodysime iš 35 mm juostos.

Kurio filmo paieškos tęsėsi ilgiau nei tikėjotės?

A: Ilgiausiai užtruko gauti „Vidurnakčio meilužius“. Dėl jų komunikuoti pradėjau prieš dvejus metus. Dėl „Beprotybės puslapio“  taip pat teko pavargti.

D: Lietuvoje kai kuriems filmams parodyti nėra techninių galimybių. Kai kuriuos rasti lengva, tačiau vėliau turime sukti galvą, kaip rasti formatą, kurį čia galėtume parodyti. Pavyzdžiui, Victoro Sjöströmo filmą „Nusikaltėlis ir jo žmona“ („Berg-Ejvind och hans hustru“, 1918) radome labai paprastai – Švedijos kino institutas jį yra restauravęs ir turi skaitmeninę kopiją, kurią duoda puikiomis sąlygomis. Tačiau šiai kopijai reikalingas 30 kadrų per sekundę skaitmeninis projektorius, imituojantis originalų 18 ar 20 kadrų per sekundę filmus, o tokius Lietuvoje turi tik multipleksai. Mums tai yra problema, filmus rodome „Skalvijoje“. Bet norėtųsi, kad techninio įgalumo klausimas Lietuvoje būtų kuo mažesnis ir festivaliai, norintys filmus rodyti ne šiuo metu standartiniu, o galbūt kiek senesniu ar neįprastesniu formatu, nesusidurtų su tokiomis problemomis.

Carlo Theodoro Dreyerio juosta „Žanos d‘Ark aistra“ ilgą laiką buvo laikyta sudegusia, tačiau 1985 m. buvo rasta Norvegijos psichiatrinės ligoninės sargo spintoje. Šiųmečio Japonijoje sukurto filmo „Beprotybės puslapis“ („Kurutta Ichipeiji“, 1926) kopija taip pat buvo laikoma dingusia. Papasakokite jo atsiradimo istoriją.  

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai-esė

D: Taip, tai yra vienintelis programos filmas, kuris buvo laikytas dingusiu, tačiau vėliau atsirado. Jo istorija dar kurioziškesnė nei filmo apie Žaną d’Ark. Kopija buvo rasta režisieriaus sandėlyje. Jis, kaip ir visi, 50 metų manė, kad filmas dingęs.

Antrojo pasaulinio karo metu Japonijoje buvo subombarduoti kino industrijos pastatai, todėl labai daug kino produkcijos, sukurtos iki tol, buvo sunaikinta. Kalbant apie nebylųjį kiną, galima sakyti, kad apie 98 proc. kino filmų neišliko. Šiam filmui pasisekė, nes jis buvo nepriklausoma produkcija, jokia studija į jį neinvestavo. Dėl to režisierius viską laikė pas save.

8-ojo deš. pabaigoje šį filmą radęs T. Kinugasa jį permontavo. Visi tyrinėtojai sako, kad vėlesnė versija skiriasi nuo pirminės – jos trukmė sutrumpėjo nuo 105 min iki 78 min. Tyrėjai spėja, kad naratyvinė stuktūra tapo labiau komplikuota, dėl to filmas sunkiau suprantamas. Dingimo laikotarpiu „Beprotybės puslapis“ apaugo mitais, koks modernus jis buvo anksčiau. Tad jį suradęs režisierius savo darbą tarsi dar labiau pastūmėjo avangardo link.

Festivalyje parodysite italų režisieriaus Augusto Genina filmą „Vidurnakčio meilužiai“ („Les amours de minuit“, 1931). Jį pristatote kaip užmiršto italų kino meistro šedevrą. Kuo vertinga šio režisieriaus kūryba? Kuo filmas svarbus?

A: A. Genina istorija labai panaši į kitų režisierių, kūrusių fašistiniu laikotarpiu Vokietijoje, Italijoje arba kitose karą pralaimėjusiose šalyse. Šis kino kūrėjas savo karjerą pradėjo labai ankstyvu nebylaus kino laikotarpiu ir greitai tapo garsiu ir vertinamu karo epų režisieriumi Italijoje – Venecijos kino festivalyje nuolat gaudavo apdovanojimus.

Laikotarpiu, iš kurio yra ir „Vidurnakčio meilužiai“, filmus jis kūrė Vokietijoje ir Prancūzijoje. Labai lengvai gavo galimybę dirbti su pačiais žymiausiais kino režisieriais ir aktoriais. Prieš „Vidurnakčio meilužius“ jis sukūrė filmą „Mis Europa“ („Prix de Beauté“, 1930) su Louise Brooks, kuri pasauliniu mastu buvo viena didžiausių žvaigždžių. Tai liudija, kad A. Genina buvo mylimas ne tik Italijoje. Po Antrojo pasaulinio karo jis buvo nurašytas kaip B. Mussolinio režisierius, todėl apie jo istoriją nedaug kas rašė ar kalbėjo.

D: „Vidurnakčio meilužiai“ yra vienas ankstyviausių film noir žanro filmų – kriminalinė istorija su moterimi centre, su iš vokiečių ekspresionizmo pasiskolinta stilistika. Visi sudedamieji elementai, kurie JAV pasirodė po dešimties metų, yra šiame filme.

A: Panašiai yra su filmu „Laimės vaikai“ („Glückskinder“, 1936). Jis sukurtas „nepatogioje“ šalyje, Vokietijoje, tuo metu, kai buvo Trečiojo reicho valdžia. Nors filmas yra labai amerikietiškas ir nuotaikingas, jo gan atsitiktinis kontekstas ir režisieriaus populiarumas, panašiai kaip ir „Vidurnakčio meilužių“ atveju, nulėmė, kad daugelį dešimtmečių filmas buvo nerodomas vien dėl to, kad jis buvo kurtas ir mėgiamas fašistinėje Vokietijoje.

Kuo dėmėsį patraukė „Širazas“ („Shiraz: a Romance of India“, 1928)? Kodėl nusprendėte jį įtraukti į programą?

A: Tai yra filmas, kurį šiemet pamačiau visai atsitiktinai. Lankiausi Albanijos kino archyve, kuriame yra 35 mm šio filmo kopija. Negana to, visai neseniai jis buvo restauruotas Britų kino instituto Indijos nepriklausomybės 70-mečio proga, tad archyvinio kino pasaulyje pastaruoju metu jis labai dažnai pastebimas.

Filmas mane sudomino, nes išlikusių nebylių indiškų filmų nėra daug. Kokybiško kino iki „Širazo“ ar apskritai trilogijos (trilogiją sudaro „The Light of Asia“ (1925), „Širazas“ ir „A Throw of Dice“ (1929) – aut. past.), kurią sukūrė Franzas Ostenas, nedaug. Dažniausiai jis pakankamai primityvus, dėl itin vėluojančios kino meno tradicijos šalyje. Indijos istoriją pasakojanti trilogija yra gigantiška tarptautinė Vokietijos, JK ir Indijos koprodukcija. Nors filmas buvo rodytas ir Indijoje, jis buvo skirtas Vakarų auditorijai.

Papasakokite apie grupę „Sangha“, kuri kuria garso takelį šiam filmui.

A: Pavadinimas „Sangha“ sanskrito kalba reiškia bendruomenę, kolektyvą. Grupės nariai – Rytis Girskas, Adomas Šimkūnas, Bernardas Janauskas ir Justina Kaminskaitė – ne kartą koncertavo kartu. Jie groja įvairiais indiškais instrumentais – styginiais instrumentais, tampūra ir sitaru, Pietų Azijoje populiaria skersine fleita, vadinama bansuriu, vienas grupės narys groja įvairių tipų būgneliais, tarp jų ir tabla. Kadangi filmas gana ilgas (trunka beveik dvi valandas – aut. past.) ir besikeičiantis, grupė naudos papildomus instrumentus, siekiant tiksliau perteikti scenų skirtumus.

„Širazo“ kompozitorė – garsi muzikantė Anoushka Shankar. Kaip „Sangha“ ruošiasi seansui? Ar rezultate jausis kompozitorės įtaka?

A: Kartu su grupe peržiūrėjome kopiją, kurioje skambėjo A. Shankar garso takelis. Neabejoju, kad dalis, t. y. melodiškumas ar segmentavimas, bus perimta iš šios atlikėjos. Jau egzistuojantis kokybiškas garso takelis muzikantams labai palengvina ruošimąsi. Po to jie improvizuoja pagal turimus instrumentus ir skonį. Ar kažką paimti iš garso takelio, ar ne – jų sprendimas.

Ar sunku rasti akompanuojančius muzikantus?

A: Atrasti muzikantus visuomet sunku, bet dėl jau anksčiau užmegzto bendradarbiavimo su pianistais Edgaru Sabilo, Viktoru Orestu Vagusevičiumi, Simona Zajančauskaite ir saksofonistu Matu Samulioniu, bendradarbiauti yra daug paprasčiau nei su naujais. 

D: „Sheep Got Waxed“ groja Kirtimų kultūros centro organizuojamose „Garsinėse peržiūrose“. Jau pernai galvojome, kad būtų faina atsivežti šį filmą („Beprotybės puslapis“ – aut. past.) ir kad groti jam turėtų „Sheep Got Waxed“. Kai jau buvome tikri dėl filmo, su jais pirmaisiais ir susisiekėme. Mums pasisekė, nes festivalio metu jų grafike buvo „skylė“.

Kasmet filmų seansus lydėdavo pristatymai. Ar šiemet jie bus?

D: Taip. Stengiamės rengti pristatymus, nes neatrodo tikslinga ankstyvąjį kiną tiesiog rodyti. Kai papasakoji, tuomet filmus žmonės žiūri kitaip. Tai veikia ir su naujais filmais, tačiau su senais – ypač.

Vieną filmą pristatinės prof. Natalija Arlauskaitė. Kadangi ji vertė S. Eizenšteino „Montažą“, jai pasiūlėme pristatyti šio autoriaus filmą „Aleksandras Neviškis“ („Александр Невский“, 1937). Victoro Sjöström​o filmą pristatys Skandinavijos kiną puikiai išmananti kino kritikė Neringa Kažukauskaitė. Dovilė Grigaliūnaitė pristatys „Beprotybės puslapį“. Tradiciškai  filmą pristatys Audrius Dambrauskas. Šiemet jis papasakos apie „Tarzaną – neliestųjų girių valdytoją“ („Tarzan the Ape Man“, 1932). Visus likusius taip pat pristatys kino teoretikai arba kiti susiję specialistai.

A: Šiemet turėsime svečių, ir vienas jų pristatys „Vidurnakčio meilužius“. Tai – specialiai į festivalį atvykstanti kino kuratorė Emilie Cauquy iš „Cinémathèque française“.

Filme „Nuomininkas: Londono paslaptis“ („The Lodger: A Story of the London Fog“, 1927) pasakojama vieno žymiausių pasaulyje žudikų Džeko Skerdiko istorija. Kokia ji yra? Kaip ja susidomėjo režisierius Alfredas Hitchcockas?

D: Kai Džekas Skerdikas 1888 m. Londone nužudė penkias prostitutes, niekas jo nerado. Iki šiol nėra žinoma, kas jis. Tai paskatino įvairių teorijų atsiradimą. Vieną pirmųjų versijų pradėjo skleisti anglų menininkas Walteris Sickertas, kuriam jo buto šeimininkė neva atskleidė, kad jo bute gyveno keistas jaunuolis, kuris ir buvo Džekas Skerdikas. Menininkas visiems pradėjo apie tai pasakoti su įvairiomis ir, nežinia, ar tikromis detalėmis. Šią istoriją sužinojo gana žymi rašytoja Marie Adelaide Belloc Lowndes. Pasakojimas ją taip paveikė, kad 1913 m. ji parašė romaną „Nuomininkas“. Romane žudikas vadinamas Keršytoju. Po kelių metų ši istorija buvo adaptuota teatro scenai. Spektaklį pamatęs A. Hitchcockas susižavėjo ir ėmėsi kūrybos. Jo filmas yra vienas pirmųjų darbų kine, inspiruotų Džeko Skerdiko istorijos.

„Nuomininkas: Londono paslaptis“ yra vienas paskutinių nebylių A. Hitchcocko filmų. Šį filmą jis sukūrė sugrįžęs iš Vokietijos, kur mokėsi iš ekspresionistų. Nors tai nėra jo debiutas, tačiau tiek autorius, tiek kritikai jį laiko pirmuoju hičkokišku filmu: trileris, jame atsiranda blondinės, pasirodo pats režisierius. Kai kurie „Nuomininke“ atranda kadrus, kurie pasikartoja vėlesniuose jo darbuose – „Svaigulys“ („Vertigo“, 1958) ir kituose.

Dėl kurio filmo daugiausiai diskutavote tarpusavyje?

A: Dėl prancūzų filmo „Mediniai kryžiai“ („Les croix de bois“, 1932), kuris yra vienas pirmųjų garsinių karo filmų. Kadangi dėl Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 100-mečio buvome nusprendę, kad vieną tokių filmų norime įtraukti į programą, žiūrėjome visus įmanomus. Daug nebuvo, atsirinkome keturis. Juos peržiūrėję, ilgai diskutavome, kuris geriausias.

Tarpukariu pasirodė ne vienas filmas apie Pirmąjį pasaulinį karą. Vokietijoje, Prancūzijoje ir JAV jie buvo melodramatiški ir siuntė pacifistinę žinią. Prieškariniame nebyliajame kine dažniausiai buvo rodomi propagandiniai karo filmai, raginę ginti savo šalį ir skatinę patriotizmą.

„Mediniai kryžiai“, palyginus su kitais filmais, išsiskiria romantizmu, poetišku pasakojimo būdu, nors jame panaudota ta pati karo medžiaga kaip ir kituose – jos kiekis buvo ribotas. Kadrai buvo ir tebėra sukrečiantys, netgi šokiruojantys.

D: Apie šį filmą sakoma, kad jis yra toks realistiškas ir įtaigus, kad 7-ajame deš. vienas Pirmojo pasaulinio karo veteranas jį pažiūrėjęs nusižudė.

„Mediniai kryžiai“ buvo lyginamas su filmu „Vakarų fronte nieko naujo“ („All Quiet on the Western Front“, 1930), ar ne?

D: Taip, nes pasirodė panašiu metu ir natūralu, kad abu buvo lyginami. Tačiau daugiausiai prancūziškojo filmo naudai. „The New York Times“ rašė, kad „Mediniai kryžiai“ buvo poetiškesnis, kameriškesnis ir artimesnis žiūrovui susitapatinti. Tarpukariu, kai Lietuvoje rodė šį filmą, vietinė spauda rašė tą patį.

Ačiū už pokalbį.

Satelitinis Europos šalių kino forumo „Scanorama“ renginys ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ vyks rugsėjo 6–9 dienomis Vilniaus kino centre „Skalvija“ ir rugsėjo 14–16 dienomis Kaune, kino centre „Romuva“. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras.

Festivalio programa: www.pirmojibanga.lt

Nuotraukų autorė: Vytautė Ribokaitė