Šaltinis – queens-politics.com
Šią savaitę mano gyvenime atsirado naujas vyras. Elegantiškas, su juoda arba rusva skrybėle, gražiai pasipuošęs ir truputį senamadiškas. Praeiviai gatvėje su juo sveikinosi ir visaip varstė smalsiais žvilgsniais. Bet tada jis tik nusišypsojo ir uždainavo. Beje, jis dar gražiai šoka bei vaidina kino filmuose. Tikruose. Tokiuose, kuriuos rodo kino teatruose. Nuoširdus ir jausmingas. Ir lietus jam nebaisus. Tačiau, kaip sakoma, tikras džiaugsmas yra tuomet, kai juo pasidalini, tad susipažinkite su Franku Sinatra. Tiesa, jis pakankamai užsiėmęs – daug keliauja garso įrašų pilnomis lentynomis ir viešumoje paprastai pasirodo tik per Šv. Kalėdas, atnešdamas jaukumą daugumai namų, o kadangi vasara – irgi atostogų metas, jis sutiko pasidalinti tuo, ką moka geriausiai – savo dainomis.
- Frank Sinatra – New York, New York
Kai pirmą kartą susitikome prie mano apšiurusios laiptinės durų, jis tiesiog kažkur skubėjo nešinas didžiuliu sakvojažu (taip, nepabijosiu šio žodžio, nes jis čia geriausiai būtent ir tinka) ir sakė esąs iš Niujorko. Pasakojo apie prašmatnius vakarėlius, niekad nemiegantį miestą, ryškias šviesas, greitą gyvenimo tempą, o pasakojimą iliustravo svajingais džiazo ritmais. Galvoju, meluoja. Dar sakė, kad pažįsta režisierių Martiną Skorsesę ir kad ši daina apie Niujorką yra teminė 1977 metų filmo „New York, New York“ daina. Visiškai neįtikėtina, bet kartu ir nuostabu.
- Frank Sinatra – That‘s life
Aš toliau stebiuosi, o jis tiesiog šūkteli – „That‘s life“ – toks gyvenimas. Aišku, visi taip sako. Matyt belieka patikėti šia neįprasta pažintimi. O kūrinys „That‘s life“ atsirado čia irgi ne šiaip sau – tai filmo apie gangsterius „Bronkso istorijos“ (A Bronx Tale, 1993) garso takelis. Tai gal tuomet mano naujasis draugas dar ir pavojingas?
- Frank Sinatra – Fly me to the Moon
Tačiau baimės nelieka, nes netrukus jis ima pasakoti apie pramoginę televizijos laidą „The Frank Sinatra Show“, kurioje pats vaidino ir praleido vienus geriausių savo gyvenimo metų. Cituodamas vieną populiariausių laidos dainų, Frankas paklausia manęs kelio į mėnulį, o jei kartais būtų galimybė – tiesiog paprašo jį ten nuskraidinti. Mat būtent ten nepažįstamasis praeivis ir traukė. Dar pažada, kad bus smagu. Ne, matyt, nėra jis pavojingas, greičiau, pamišęs, pamanau. Taip, tikriausiai taip ir bus. Nuslėpdama, kad skraidyti nelabai moku, tiesiog paklausiu, ką gi jis ten veiks? Atsakymas visiškai atmestinas – nežinau, apžiūrėsiu žvaigždes, planetas, kokį filmą pažiūrėsiu. Kažin, kokius filmus jis mėgsta. Sprendžiant iš jo išvaizdos, jam turėtų patikti seni, bet geri… Šiuolaikinių naujovių siūlyti jam tikrai nesiruošiu, nes tuo metu ir taip esu pakankamai užsiėmusi regzdama mintį, kaip patogiau tą mėnulį pasiekti.
- Frank Sinatra – Love and marriage
Pakeliui vis dėlto paklausiu, kokius jis filmus mėgsta. Daug negalvodamas pamini tik vieną amerikiečių serialą „Vedęs ir turi vaikų“ (Love and Marriage, 1987-1997). Sako, kad siužetas ganėtinai linksmas, o serialo užsklandoje skamba būtent jo atliekama daina. Atrėžiu, kad labai jau susireikšminęs, bet jam tai nė motais, matyt, ne pirmas toks pareiškimas. Jis tik smagiai pasiūlo kartu pažiūrėti keletą serialo serijų, o pagrindinę dainą pažada atlikti gyvai. Sutinku.
- Frank Sinatra – Let It Snow! Let It Snow! Let It Snow!
Nepamenu, kaip tą kartą grįžome namo, bet tikrai niekada nepamiršiu mūsų dramatiško išsiskyrimo. Negali juk viskas tęstis amžinai – garsūs žmonės per daug užsiėmę… Iš to džiaugsmo, kad vis tik pagelbėjau praeiviui, net nepastebėjau, kaip jis kelias ilgas minutes kuitėsi savo lagamine, o paskui ir kišenėse. Atsitokėjau tik tada, kai jis iš kažin kur išsitraukė sniegą primenančių konfeti ar kažko panašaus, kas būtent taip ir atrodė, sviedė į orą ir uždainavo kažą panašaus į „Tegul sninga“, kažką, kas paprastai skamba kiekviename filme apie Šv. Kalėdas, ir išnyko iš akių, pažadėdamas grįžti per Šv. Kalėdas. Išnyko taip, kaip būna tik filmuose, kiek šabloniškai, net vienu metu pagalvojau, kad gana banaliai. Bet tas sniegas buvo tikrai gražus, ir visai nebuvo šalta. Matyt, jis žinojo, kad man nepatinka šaltis. Tad taip ir likau stovėti prie savo laiptinės durų, ten, kur ir sutikau šį nepažįstamąjį, tik dabar jau nebeliko jokių jo buvimo ženklų – net tas sniegas kažkur dingo. Svarstydama, ar tai tebuvo mano vaizduotė, o gal rimti psichikos sutrikimai, žvilgtelėjau į naktyje blizgantį mėnulį ir įžengiau į namus. Tai štai kaip būna kartais tame gyvenime.