Šaltinis – independentcinema.files.wordpress.com
Šią savaitę „Kino garsuose“ lankosi dar viena kino festivalio „Sundance“ dalyvė, nuotykių komedija „Krištolinė fėja“ (Crystal Fairy, 2013). Juosta, kurią praminiau čilietiška visiems gerai žinomos komedijos „Kelyje po Europa“ (EuroTrip, 2004) versija. Čilietiška, nes veiksmas vyksta Čilėje, ir turi tam tikrą pietietišką atspalvį. Tačiau viskas nėra vaizduojama taip komerciškai ar banaliai. Na, gal tik truputį.
Filme pasakojama istorija paprasta – jaunuoliai išsiruošia į kelionę, kurios tikslas yra surasti legendinį kaktusą, turintį paslaptingų haliucinogeninių savybių. Kelionė, kaip ir jos tikslas, tampa beprotiška, o viskas dar labiau pašlyja, kai prie vaikinų kompanijos prisijungia santūrumu nepasižyminti keistuolė Crystal. Būtent tada ir atsiskleidžia personažo svarba filmui – Crystal savo spalvinga asmenybe sukuria naujų siužeto vingių, provokuoja emocijas, verčia šyptelėti bei tampa svarbiausiu filmo akcentu.
Juosta nufilmuota gražiai, spalvos akiai malonios, jauku, šilta. Tačiau kartais aš esu prastoka filmų žiūrėtoja – imu ir užmiegu, kad ir koks būtų geras filmas. Bet štai „Krištolinės fėjos“ atveju situaciją išgelbėjo jo garso takelis. Ir labai džiugu, kad išgelbėjo, mat filmas galiausiai tikrai patiko.
Tad dabar ir pakalbėkime apie garso takelį, kuris, kaip ir pats filmas, yra ganėtinai alternatyvus. Na, turiu omenyje, kad populiarioji muzika lyg ir neskamba.
Nemažai kūrinių filmui padovanojo amerikiečių indie folko grupė „Edward Sharpe and the Magnetic Zeroes“. Būtent jų daina „Home“ ir pažadino mane iš miegų, nes jau ilgą laiką šis kūrinys buvo vienas mano mėgstamiausių. Ir „Kino garsuose“, matyt, jau lankosi antrą kartą.
Vėliau mano dėmesį prikaustė nuskambėjęs ir dar vienas puikus kūrinys – prancūzų-ispanų atlikėjo Manu Chao hitas „Bongo Bong“. Pamenu, kad kažkada, gal ir prieš kokius septynerius metus, visi labai norėjo klausytis Manu Chao alternatyvios, gal regį, o gal ir salsą primenančios kūrybos. Na, o iš tikro, tai šis kūrinys pasirodė dar 1998 metais, kaip viena iš atlikėjo pirmojo albumo „Clandestino“ dainų, matyt, tik į Lietuvą viskas, kaip įprasta, vėluodavo.
Akivaizdžiai filmo garso takelyje dominuoja „Edward Sharpe and the Magnetic Zeroes“. Ko gero, vien apie jų kūrinius galėčiau ir visus šios savaitės „Kino garsus“ parašyti, bet nebūtų įdomu. Pagalvojau, kad, jei jau filmas čilietiškas ir visaip kitaip pietietiškas, reikia įtraukti ir šiek tiek autentikos. Tad pristatau jums truputį ispaniško repo. Taip. Ir nėra čia ko bijoti, įsiklausius visai smagiai skamba. Tokia muzika dažnai yra neatsiejamas jaunystės bei vakarėlių komponentas, o iš dalies tai ir vaizduojama „Krištolinėje fėjoje“.
Šio ispaniško repo atlikėjas slepiasi po sceniniu slapyvardžiu Villanosam, yra kilęs iš Dominikos respublikos ir priklauso vadinamajam „pogrindžiui“, o pristatoma daina yra gana intriguojančiu pavadinimu „Blanca con culo“. Kam bus įdomu, išsiverskite, „Google translator“ gerai verčia į anglų kalbą.
Kažkurią filmo minutę pasigirdo ir iki skausmo pažįstami akordai. Smagus ritmas, aiškus vokalas. Pasirodo, čia juk groja „Basement Jaxx“. Na, ir aš jų nežinojau. Bet kūrinys „Do Your Thing“ skamba tikrai atpažįstamai. Šiek tiek informacijos. Kūrinio atlikėjai – anglų elektroninės-šokių muzikos duetas „Basement Jaxx“ išpopuliarėjo devyniasdešimtaisiais. Ir tiek užteks.
Kad per daug neįsismagintume, pabaigai, kaip jau įprasta, įkelsiu ramesnį kūrinį, vėl atliekamą gražiųjų „Edward Sharpe and the Magnetic Zeroes“. Kūrinys „Man on fire“ skamba ir filmo „Krištolinė fėja“ anonse, tad gal visai svarbu būtų jį paminėti, o ir pridedu tokią, neva, gyvai atliekamą dainos versiją, pažiūrėkite, gražus filmukas.
Daugiau ką pasakoti šį kartą nėra. Pažiūrėkite geriau filmą, pakeliaukite po gražius kraštus ir atitrūkite nuo kasdienių rūpesčių, nes visata mums kelia daug didesnių tikslų. Beje, radau, kad filmas patalpintas internete. Tik niekam nesakykite.