Šaltinis – magnetmagazine.com
Vilnius -> Paryžius -> Roma -> Barselona -> Vilnius – trumpas Jūsų atostogų Europoje maršrutas. Viskas suplanuota, bilietai yra, lankytinos vietos žemėlapyje apibrauktos, tik reikia, kad įsimestumėte pora drabužių – moterims rekomenduočiau pasiimti kokią suknelę romantiškoms vakarienėms, vyrams – dailesnį švarką, gal bohemišką skrybėlę, bet ko tikrai nereikės, tai pūkinio žieminio palto, nes važiuosime ten, kur jau lengvas pavasaris. Numatoma kelionės trukmė – šešios dienos, kad spėtumėte iki kitų „Kino garsų“ sugrįžti, nes nežinia, kokius nuotykius pasiūlys jie. Praleisti nesinorėtų.
Šios kelionės tema – „Kino pėdsakai“. Juk negalime nutolti nuo to, kas mus visus vienija. Gerai, kad yra toks režisierius kaip Woody Allenas, kuris sukūrė daug filmų apie pasaulio miestus – jo pėdomis šioje kelionėje ir seksime. Gaila, kad vienu kartu negalime aplankyti visų jo pavaizduotų miestų, bet tikėtina, kad greitu metu pasitaikys dar viena kelionė jau į tolimesnius kraštus. Bet pradėkime nuo savo žemyno.
Taigi, kaip viskas būtų, yra ir bus, kai įsėsite į „KINFO“ lėktuvą:
Į Paryžių skrisime vakarop, kad vietoje atsidurtumėme tiksliai apie vidurnaktį, taip, kaip ir norėtų filmo „Vidurnaktis Paryžiuje“ (Midnight in Paris, 2011) režisierius Woody. Oro uoste mus pasitiks pats prancūzų kompozitorius Francois Paris ir atliks savo kūrinį „Ballad du Paris“ iš filmo garso takelio. Reikia suprasti, baladė Paryžiui.
Su miestu susipažinsime jau laikrodžiams mušant dvyliktą – tiksliai pagal scenarijų. Šmirinėsime siauromis gatvelėmis, įsimaišysime į miesto šurmulį ir į šokius (čia būtų gerai, kad po ranka turėtumėt tą suknelę ir švarką), ieškosime stebuklų, juostos filmavimo vietų, ragausime vyną ir net nepastebėsime, kaip ateis rytas. Paryčiais, vos vilkdami kojas, matysime, kaip atsidaro tikrų prancūziškų bagečių kepyklėlės, kaip moteris garbanotais plaukai nervingai atrakina tortų ir pyragaičių konditerijos duris, kaip jaunas ir aukštas, kokių metro devyniasdešimties jaunuolis, tempia reklaminį stendą, ant kurio užrašyta „Coffee, tea or me“, ir pastato jį vidury šaligatvio šalia nedidelės kafeterijos ir dar, aišku, matysime, jausime, kaip kita, pavėlavusi moteris savo trečio aukšto balkone laistydama gėles dalį laistytuvo turinio šliūkšteli ir ant praeivių. Ne tyčiomis, žinoma, bet argi kam rūpi. Tikiuosi, jūs su skrybėle. Sočiai pasisėmę vidurnakčio gyvenimo, Jums numatytas poilsis viename iš miesto viešbutukų, tad eikite ir miegokite, nes rytas, na, toks ir rytas, vidurdienis, žadės naujų atradimų.
Čia trumpai apie tai, ką matysite mieste, o ekskursijų metu mums skambės amerikiečių džiazo atlikėjo Sidney Becheto kūriniai, tokie kaip „Si Tu Vois Ma Mère“, vėlgi iš minėtojo kino filmo garso takelio.
Labai ilgai būti Paryžiuje negalime, nes kelionės dienotvarkė įtempta. Jeigu jau taip labai patiko, galėsite sugrįžti kada kitą kartą, bet dabar sustoti negalime – prisėmę kibirus prancūziškos meilės vykstame į Romą žiūrėti, kur gi buvo filmuojamas „Į Romą su meile“ (To Rome with Love, 2012) filmas.
Dar būnant lėktuve imame dainuoti italų daininko Domenico Modugno kūrinį „Volare“ lygiai taip, kaip ir filme, nes itališkai „volare“ reiškia „skristi“. Taip įprasminame savo skrydį ir nekantriai pro langus dairomės, kokių nuotykių pasiūlys Italija. Viskas matyti čia.
Romoje, be abejo, privalėsime paragauti itališkų ledų, tada picos. Ar gal reikėtų atvirkščiai – na, čia jau kaip kas norės. Po tokių pietų pasižvalgysime aplinkui, bet…. o ne! Kas tas aukštas nepažįstamas tamsiaplaukis, kuris drumsčia mūsų komandos rimtį, mojuoja rankomis ir neva meilinasi poniai raudona suknele. Ne vietoj ir ne laiku jis čia, ir išvis, man atrodo, jis iš kito filmo. Bet gerai, tarkime, kad jis įneša vudialeniškos sumaišties. Tegul eina jis su mumis, negaila. Einame visi kartu, aplankome šį bei tą, bet galiausiai, tenka grupei duoti laisvo laiko – visi pernelyg skirtingi, pernelyg individualūs. Tik viliuosi, kad jiems viskas bus gerai, štai tamsiaplaukis jau kalbina merginą raudona suknele apie angliškų miestų grožį ir man tik gaila, kad ji nepastebi vietinės kultūros. Bet naktis dar ilga. Romoje numatyta tik viena nakvynė, nes matot, čia dedasi keisti dalykai, tad tikiuosi pasisvečiuosite, pasibūsite ir bus gana.
Rytą visus keleivius surenkame iš viešbučio, kuris, beje, šį kartą buvo tradicinei itališkai šeimai priklausantys nakvynės namai. Ryte iškepa kažkokių blynų, o vakarais, žmonės kalba, kad groja maždaug taip. Tradicinė itališka opera.
Galiausiai atėjo metas paskutiniam mūsų skrydžiui į šiltuosius kraštus. Viliuosi, kad Jūsų nedideliuose rankinio bagažo vienetuose dar liko laisvos vietos, neužgrūstos sūriais ar marcipanais, liko emocijų dar gausybei potyrių, o akys nepavargo nuo viduržemio spalvų. Ir aš tikrai labai džiaugiuosi, kad aukštas nepažįstamasis kažkur pradingo, bet moteris su raudona suknele, tiesa sakant, taip pat… tai nėra labai gerai. Bet ak, štai ir ji, jau be suknelės, persirengė, tyliai braukia ašarą. Dieve, koks jis nevykėlis. Iš kur ir atsirado. Vien tik dramos. Bijau, kad Ispanijoje jų daugiau nebūtų…
Barselonoje Woody Allenas filmavo „Viki Kristina Barselona“ (Vicky Christina Barcelona, 2008), kuris tapo vienu žinomiausių Woody filmų. Nenustembu, kai kažkas iš grupės savo išmaniajame telefone paleidžia kažką panašaus į teminę filmo dainą, atlikėjų Giulia y Los Tellarini kūrinį „Barcelona“.
Bet ne ne, čia ne tai, ko reikėtų klausytis Ispanijoje, pagrosiu Jums vėliau kai ką kitą. Bet dabar, nusileidus, darosi labai juokinga. Išeiname iš oro uosto, vienas kitas turistas pirštu vis baksnoja į tolumoje linguojančias palmes. Na gerai, tiek to, aš irgi taip darydavau… negražu juoktis. Netrukus specialiu autobusu vykstame į miesto centrą ir iš karto traukiame į savo prieglobstį. Čia Jums parinkau taip pat šį tą įdomesnio – visiškai neįdomu trankytis po vienodus viešbučius, juk filmo herojės Viki ir Kristina buvo avantiūristės, tad prašau, kelionės metu turime patirti tą patį. Kiekvienam keleiviui surandamas kambarys bute, kuriame jau gyvena ir kiti gyventojai: tiek vietiniai, tiek kiti turistai. Noriu, kad kelionės metu ne tik būtų apatiškai sekiojama man iš paskos, bet ir integruojamasi į realų gyvenimą ir į naują kultūrą. Svarbu, kad visi apartamentai miesto centre ir visai šalia vienas kito. Viskas. Visi turi namus, visi laimingi, visi grožisi ispaniškomis laiptinėmis. Pagal kelionės planą Barselonoje pasiliksime net tris naktis, kad galėtumėte pailsėti, atsigauti nuo rūpesčių – juk yra paplūdimys. O ta proga, jei jau lieka šiek tiek laiko, štai tas minėtas „teisingas“ kūrinys iš „Viki Kristina Barselona“, atliekamas Paco de Lucia – flamenko muzikos atstovo, tikro ispano ir su tikra ispaniška dvasia. Tai, ką būtinai reikia išgirsti tarptautinėse Barselonos džiunglėse, norint atrasti bent dalelę autentikos.
Nebijokite, viskas, kas svarbiausia, bus aplankyta, sangrijos butelis bus išgertas, naktinis gyvenimas ištyrinėtas, tik prašau, neišvykite iš miesto su nepažįstamu ispanu taip, kaip Viki ir Kristina. Arba bent jau praneškite, kad Jūsų nelaukti, nes kažkaip nežinau… vertėtų visus dalyvius sėkmingai grąžinti į Lietuvą, į darbus ar mokslo suolus.
Tai štai tokia kelionė po Europą. Jeigu atsibodo, tai ką tegaliu pasakyti, tad transatlantinė kelionė į Woody Alleno gimtinę nebus trumpesnė!