Šaltinis – studiosystemnews.com
Mes, paprasti mirtingieji, naujus metus dažniausiai pradedame keldami sau naujus tikslus bei užverdami praeičiai duris, tačiau ši taisyklė tikrai negalioja filmų industrijai. Sausis, vasaris, kovas – tai metas, kai atsigręžiama atgal, susumuojami nuveikti darbai ir išsidalinami apdovanojimai. Tai savotiškas derliaus nuėmimo metas. Tiesa, šis derlius imamas pasidabinus šnarančiomis prabangiomis suknelėmis bei nepriekaištingai nugulusiais kostiumais, apsiginklavus akinamo baltumo šypsenomis ir sklandžiai dėliojamais padėkos žodžiais. Sausį buvo išdalinti „Auksiniai gaubliai“, vasarį visi užgniaužę kvapą laukė Britų kino ir televizijos meno akademijos apdovanojimų (BAFTA). Beliko sulaukti svarbiausiais ir prestižiškiausiais laikomų Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimų („Oskarų“). Tuomet galėsime ramiai atsikvėpti ir oficialiai skelbti naujus kino metus. Laukti liko visai nedaug, bet kol dar kino mylėtojų širdys neramiai plaka belaukiant „Oskarų“ apdovanojimų, siūlome pasižvalgyti po praėjusius metus ir patyrinėti, kurių filmų garso takeliai buvo įvertinti ir pripažinti geriausiais.
Reikia pastebėti, jog apdovanojimuose garso takelis nėra laikoma prestižiškiausia kategorija. Šios kategorijos laimėtojai visada atsiduria kur nors publikuojamo pilno nominuotųjų ir apdovanotųjų sąrašo pabaigoje, šalia kitų, techninius filmo parametrus vertinančių kategorijų. Aišku, ši situacija suprantama: jei žiūrovas, išėjęs iš kino salės, pirmiausiai pasako – buvo labai geras garso takelis, turbūt tai nėra didžiulis komplimentas filmui. Teisybės dėlei reikėtų paminėti, jog ir filmų kostiumų dailininkai prisipažįsta, jog geriausias jų darbo įvertinimas – kai žiūrovas net nepastebi kostiumų. Paradoksali situacija, ar ne?
Ne visi kino apdovanojimai turi filmo garso takelį vertinančią kategoriją. Štai ir šmaikščiosios „Auksinės avietės“, vadinamieji anti-oskarai, nesivargina įvardinti blogiausio garso takelio. O gaila – gyvenimas per trumpas ne tik tam, kad žiūrėtume blogus filmus, bet ir tam, kad klausytume prastos muzikos. Kitas aspektas – apdovanojimuose dažniausiai vertinama originalus, būtent konkrečiam filmui sukurtas garso takelis. Ta pati taisyklė galioja ir Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimuose renkamai geriausiai originaliai dainai. Būtent todėl net tokios dainos kaip Whitney Houston „I Will Always Love You“, virpinusi širdis filme „Asmens sargybinis“ (The Bodyguard, 1992) ar filme „Pavojingi protai“ (Dangerous Minds, 1995) nuskambėjusi ir hitu tapusi Coolio daina „Gangsta’s Paradise“, negalėjo pretenduoti į „Oskarą“. Atsimenate tokią?
Taigi, ne visi kino salėse nevalingai trypčioti kojomis priverčiantys muzikos kūrėjai gali pretenduoti į vieną ar kitą statulėlę. Na, bet „Kino garsų“ rubrika ir yra skirta tam, kad muzika, skambanti filmuose, sulauktų pelnytos šlovės valandėlės. Juk geras garso takelis gali prisidėti prie filmo žiūrėjimo teikiamo malonumo, pravirkdyti, sukelti ekstazę ir, kai kuriais atvejais, tiesiog „išgelbėti“ šiaip jau vidutinišką juostą.
Tad grįžkime prie praėjusių metų derliaus. Kritikų ir žiūrovų puikiai įvertinta išlikimo drama „Gravitacija“ (Gravity, 2013) pagyrimų sulaukė ne tik dėl įspūdingos kinematografijos, bet ir dėl garso takelio. Steveno Price`o filmui sukurta muzika buvo nominuota „Auksinių gaublių“ apdovanojimuose, bet nusileido Alexo Eberto „Viskas prarasta“ („All Is Lost“, 2013). Tačiau laurus nuskynė BAFTA apdovanojimuose. Neretai būtent šie apdovanojimai vadinami „Oskarų“ pranašais. Ar ši prielaida pasitvirtins ir Stevenas Price`as gaus išsvajotąją statulėlę, sužinosime jau kitą savaitę, o kol kas klausome ir medituojame.
Išties net nereikia būti muzikos ekspertu, kad įvertintum kompozitoriaus darbą. „Gravitacijos“ muzika grėsminga ir gili. Įtampa keliama subtiliais niuansais, o vaizdo ir garso harmonija vietomis tiesiog užgniaužia kvapą.
Dar vienas ryškus apdovanojimų maratono favoritas – Spike`o Jonze „Ji“ (Her, 2013), nukelianti mus į netolimą ateitį, kurioje žmonės dirba profesionaliais laiškų rašytojais, dėvi senamadiškas kelnes aukštu liemeniu, nešioja „gykiškus“ akinius ir draugauja su savo operacinėmis sistemomis. Futuristinė filmo atmosfera šilta, jauki ir labai romantiška. Prie jos sukūrimo neabejotinai prisidėjo kanadiečių indie roko grupės „Arcade fire“ nario Williamo Butlerio ir Oweno Palletto kurtas garso takelis, pretenduojantis į „Oskaro“ statulėlę.
Paklausykime dainos, nuskambėjusios scenoje paplūdimyje. Jei užsimerksite ir įsijausite, pajusite švelniai ant jūsų veidų tirpstančius saulės spindulius, gaivų, druskos prisodrintą orą, po truputį užpildantį plaučius, ir tą be galo keistą prie jūros apimantį pilnatvės ir begalio ilgesio jausmą.
Ech… net nesinorėjo iš ten grįžti. Bet dar šį tą norisi aptarti. Yra ir daugiau gerų naujienų „Ji“ fronte. Karen O (roko grupės „Yeah Yeah Yeahs“ vokalistė) filmui sukurta daina pretenduoja į atskirą „Oskaro“ statulėlę už geriausią originalią dainą. „The Moon Song“ filme duetu atlieka Joaquin Phoenix ir Scarlett Johansson, o mes paklausykime studijinės Karen O dainos versijos.
Beje, kažkuo šios dainos stilistika ir tematika priminė taip pat „Oskaro“ statulėlę už originalią dainą gavusį, legendiniu tapusį kūrinį – „Moon river“, pirmą kartą nuskambėjusį iš elegantiškosios Audrey Hepburn lūpų filme „Pusryčiai pas Tifani“ (Breakfast at Tiffany’s, 1961). Sklando gandas, jog ši daina nepatiko vienam iš „Paramount“ studijos vadovų ir tam, kad išsaugotų dainą filme, Audrey teko panaudoti net ir ganėtinai stiprią leksiką. Sunku įsivaizduoti žaviąją ledi besisvaidančią žaibais, bet galime tik džiaugtis, jog jos balsas buvo išgirstas. Pasiklausykime ir mes.
O kad jau pradėjome žvalgytis atgal, ar žinote, kokia buvo pirmąją „Oskaro“ statulėlę gavusi daina? Ilgai nekamuosiu: „The Continental“ (The Gay Divorcee, 1934). Muzika – Cono Conrado, tekstas – Herbo Magidsono. Ši daina šiandien niekaip negalėtų gauti „Oskaro“ statulėlės visų pirma dėl to, jog filmas buvo pastatytas adaptavus Brodvėjaus spektaklį. Reikalavimas, jog daina būtų sukurta būtent filmui, nustatytas tik 1941 metais. Iki tol galėjo pretenduoti bet kokia filme nuskambėjusi daina. Pasiilgusieji senojo Holivudo „glamūriško“ žavesio, paklausykite!
Na, o pabaigai, kad atsisveikintume su šypsenomis veiduose, siunčiu jums, brangūs kino ir muzikos mylėtojai, dainą iš pirmuosiuose Bolivudo filmų apdovanojimuose įvertintos romantinės komedijos „Visko nutinka“ (Kuch Kuch Hota Hai, 1998). Deja, šių apdovanojimų tradicija nutrūko 2007 metais. O gaila, nes kartu su mums įprastomis kategorijomis, juose būta ir tokių smagių nominacijų kaip „Geriausias niekšas“. Galima tik įsivaizduoti: „And the Oscar for the Best Villain Goes to…“
Tad klausome, šypsomės ir susitinkame kitą savaitę!
