Šaltinis – theaceblackblog.com
Šios savaitės „Kino garsai“ skirti ne tik paklausyti, bet ir pažiūrėti. Šį kartą siūlau trumpai pasižvalgyti po vienus šauniausių muzikinių momentų kino istorijoje. Tikrai neketinu sudarinėti geriausiųjų penketuko ar kitaip vertinti šių scenų, nes jų yra begalės ir kiekvienas kinomanas turi bent kelias mėgstamiausias. Šios savaitės įraše pateikiu tiesiog tas, kurios man paliko įspūdį bei kurias įvertino kiti kino mėgėjai, gerbėjai ar žinovai. Jeigu kas norėsite pasidalinti savo sąrašėliu – visada labai laukiame!
Pirmiausiai noriu paminėti dvi filmų įžangines scenas, kurios jau nuo pirmų sekundžių kuria magišką atmosferą ir įtraukia į filmo istoriją. Pirmoji scena kupina užburiančios naktinio miesto ramybės, antroji – jaudinančio didmiesčio šurmulio.
Pradėkime jau nuo visiems gerai žinomos ir jau kartą „Kino garsuose“ minėtos juostos „Važiuok“ (Drive, 2011).
Štai jau pačioje filmo pradžioje skamba viena populiariausių filmo garso takelio dainų, prancūzų atlikėjo Kavinsky kūrinys „Nightcall“. Drauge su naktinėmis Los Andželo šviesomis bei lėtu pasivažinėjimu vis tik tamsokomis miesto gatvėmis, muzika tiesiog įkvepia. Norisi ir pačiam sėsti už vairo ir tiesiog važiuoti, apatiškai ignoruojant bet kokią realaus pasaulio emociją ar žalą.
Antroji pradžios scena, verta šiek tiek dėmesio, yra Woody Alleno filmo „Manhetenas“ (Manhattan, 1979) įžanginė scena.
Galima teigti, jog daugumoje Woody Alleno filmų randama nemažai muzikalių momentų, ypač filmuose apie miestus. Bet šį kartą norėčiau paminėti tai, nuo ko maždaug viskas prasidėjo. „Manhetenas“ – tai vienas pirmųjų režisieriaus filmų, kuriame vystėsi miestų reprezentacinio kino koncepcija bei Woody Alleno kinematografinis charakteris. Čia vėlgi muzika, miesto vaizdai bei pasakotojo balsas puikiai apibūdina mūsų narkotikų, garsios muzikos, televizijos, nusikaltimų, šiukšlių perpildytą visuomenę. Išdidžiai visa tai pristato ir fone skambantis amerikiečių kompozitoriaus George`o Gershwino kūrinys „Rhapsody in blue“.
Toliau muzikinę kelionę tęsia hipiškasis „Didysis Lebovskis“ (The Big Lebowski, 1998).
Filmas kokį šimtą kartų rodytas per lietuviškos televizijos kanalus, matyt, jau tapęs ir savotiška klasika, tačiau niekada taip ir neatkreipęs mano dėmesio. Matyt, viskam yra laikas. Tad šiandien metas paminėti vieną iš filmo scenų, kuri išsiskiria savo muzikalumu, spalvingumu. Tai siurrealistinė muzikinė scena, vaizduojanti filmo herojų išgalvotą filmą „Gutterballs“, kurią sukurti įkvėpė meilė boulingo žaidimui bei pornografiniams filmams. Muzikinio numerio metu skambanti daina – amerikiečių atlikėjo Kenny Rodgers kūrinys „Just Dropped In“. Tikrai neblogas.
Dar viena jau klasika tapusi muzikinė scena aptinkama ir juostoje „Nerūpetingas keliautojas“ (Easy Rider, 1969).
Čia skambant amerikiečių roko grupės „Steppenwolf“ legendiniam kūriniui „Born to be wild“ atskleidžiami to laikotarpio laisvės be šėlionių stereotipai. Įdomu, ką žmonės rinktųsi šiandien, norėdami išlaisvinti savo „vidinį gyvulį“.
Kalbant apie šauniausius muzikinius kino momentus, nevalia pamiršti ir dainų lietuje. Taip, taip, kalbu apie amerikiečių muzikinę komediją „Dainuojantys lietuje“ (Singin in the rain, 1952) ir būtent tą sceną, kai pagrindinis herojus dainuoja lietuje. Manau, daug komentarų čia ir nereikia. Būna juk, kad ir lietus nebaisus, kai viskas sekasi.
Dalelę idiliškos jaunystės ir beribių svajonių atspindi juosta „Vasaros karaliai“ (The Kings of Summer, 2013) ir amerikiečių indie roko grupės „MGMT“ kūrinys „The Youth“. Tiesiog gražu pažiūrėti, gražu paklausyti ir truputį pasvajoti.
Dar viena minėtina, svarbi muzikinė scena – trijų muzikinių kūrinių junginys „Another Brick in the Wall“ iš roko operos „Pink Floyd. Siena“ (Pink Floyd – The Wall, 1982). Čia svarbiausia antroji šio triptiko dalis, prasidedanti maždaug nuo trečiosios minutės.
Įdomu, kad kūrinio atlikime dalyvavo dvidešimt trys Londono „Islington Green“ mokyklos choro (angl. Islington Green School Choir) mokiniai. Pagal Didžiosios Britanijos įstatymus, kiekvienas žmogus, prisidėjęs prie komercinės sėkmės sulaukusios dainos įrašo, turi teisę gauti autorinį mokestį, tačiau moksleiviai iš mokyklos choro negavo nieko…
Pabaigai – mano pati mėgstamiausia visų laikų filmų scena, filmo „Kovos klubas“ (Fight Club, 1999) finalinė scena ir, be abejo, nuostabi amerikiečių alternatyvaus roko grupės „The Pixies“ daina „Where is my mind“.
Kūrinys, kuris ilgai ieškojo savo vietos „Kino garsų“ rubrikoje ir pagaliau ją rado, iškilmingai vainikuodamas šaunių muzikinių kino scenų popuri. Nesakau, kad tai pabaiga, nesakau, kad daugiau tokių scenų nebus. Tikėtina, kad gal pasirodys ir atroji šio įrašo dalis, o gal ir trečioji, tačiau dabar mes bendraujame labai keistu mano gyvenimo laikotarpiu, tad niekada negali žinoti. Viso.