Fotografė Vytautė Ribokaitė
Teatro grimas, kino grimas, televizijos grimas… Kiekvienas iš jų turi savo specifiką. Patyrusio grimuotojo akis gali atskirti, ar jis padarytas vokiečių, skandinavų ar britų specialistų. Vokiečiams svarbi tvarka, skandinavams – natūralumas. Grimo subtilybes KINFO.LT atskleidžia grimo dailininke (angl. key make-up artist, hair&makeup designer) daugiau nei dvidešimt metų kine dirbanti Eglė Mikalauskaitė-Gricienė.
Pokalbis vyksta pasiruošimo istoriniam virtualios realybės projektui metu. Jo autorius – medijų menininkas Deimantas Narkevičius.
Egle, kaip prasidėjo jūsų karjera kino projektuose?
Dirbti kine neplanavau, atėjau visai netikėtai. Po mokyklos norėjau studijuoti dizainą Vilniaus dailės akademijoje. Kadangi per vėlai susigriebiau ir nenorėjau metų praleisti veltui, susiradau mokyklą, kurioje mokė kostiumų ir teatrinio grimo dizaino. Kostiumai nedomino, tačiau grimo disciplinas – piešimą, tapybą ir kitas – dėstė nemažai dėstytojų iš akademijos, tad nusprendžiau pamėginti.
Studijų metu pradėjote grimuoti filmų aktorius? Ar vėliau?
Kai studijavau antrame kurse, pavyko pakliūti į paskutinius serialo apie Robiną Hudą filmavimus. Tai, ką pamačiau, man patiko, nuo tada užsikabinau ir pamiršau apie dizaino studijas.
Tačiau į mokslus visgi sugrįžote – pasirinkote universitetines istorijos studijas ir jas baigėte. Kodėl?
Artimieji ir draugai juokėsi, kam studijuoju istoriją, jei turiu mylimą darbą. Tačiau studijose daug ko išmokau – pavyzdžiui, apie šaltinius, kur ieškoti reikiamos informacijos, ir t. t. Grimas ir istorija yra susiję. Kurdama personažo grimą analizuoju istorinius laikotarpius, ieškau nuotraukų ir kitokios vaizdinės medžiagos.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Galbūt jūsų baigiamasis darbas buvo susijęs su grimu ar jo istorija?
Savo baigiamajam darbui kūriau XIV amžiaus Kernavės rekonstrukcijas. Piešiau eskizus, tad taip tai buvo susiję su mano darbu.
Kokia pagrindinė grimo dailininko užduotis?
Grimo dailininkas privalo matyti visumą, t. y. ir plaukus, o jei reikia – geba sukurti specialiųjų efektų grimą (žaizdas, sumušimus ir pan. – aut. past.). Šis žmogus turi išanalizuoti veidą, pamatyti aktoriaus trūkumus ir privalumus, sukurti personažą, tipažą. Taigi grimuotojo darbas – ne tik grimavimas. Tik pabaigęs mokslus juo netapsi, nes žinios ir įgūdžiai ateina su praktika.
Papasakokite apie grimą plačiau – kaip jis skirstomas, koks gali būti?
Grimą galima skirstyti į keletą rūšių: teatro, kino, televizijos ir vizažisto grimas. Kiekviena sritis turi savitą specifiką.
Televizijos grimas labai priklauso nuo apšvietimo, jis panašesnis į vizažistų darbus – akių išpiešimas, šešėliavimas, veido grimo pagrindas. Pastarasis reikalingas, kad veido oda neblizgėtų. Gyvai išvydus žmogaus, matyto televizijos ekrane, veidą, matyti pagrindo sluoksnis, bet ne odos tekstūra. Trūksta subtilumo.
Sakoma, kad teatre grimas turi matytis iš penktos žiūrovų eilės, todėl daromas išraiškingais potėpiais. Be abejo, šiuolaikiniame teatre gali būti įvairiai. Operos ir baleto teatro atlikėjų grimas dar kitoks – ten kiekvienas veidas yra nupiešiamas. Ir vyrams, ir moterims.
Kino grimas atrodo natūraliai – toks, koks matomas plika akimi. Jei matyti, kad kažkas ne taip, tai matysis ir kino ekrane. Tad esminiai personažo išvaizdos pokyčiai privalo būti subtilūs. Šiais laikais grime naudojamos tokios technologijos kaip prostetikai ar vizualiniai efektai. Ir Lietuvoje mes jau naudojame prostetikus, kuriuos pagaminti ir priklijuoti reikia įgūdžių.
Gal patikslintumėte, kas yra prostetikai (angl. prosthetics)?
Prostetikai gaminami iš silikono, iš jų sukuriamos žaizdos, plikės, jais personažai „sendinami“. Kitaip tariant, prostetikai yra tai, kas iš esmės pakeičia žmogaus išvaizdą.
Kirpėjai, kiti grožio industrijos specialistai dažnai būna tarsi psichologai – išklauso, paguodžia, nuramina… Ar pritartumėte, kad kino grimuotojai – ne išimtis?
Taip, kartais būna tokių situacijų. Pavyzdžiui, viename projekte antrą filmavimo dieną aktorė buvo labai įsitempusi ir apsiverkė. Tame projekte jie turėjo išmokti ilgus tekstus. Matyt, reikėjo išsikrauti.
Tiesiog reikia būti žmogumi – suprasti ir išklausyti. Nesu tikra, ar tai galima vadinti psichologija. Manau, aktoriui reikia suteikti saugumo jausmą, kad jis gerai jaustųsi ir manimi pasitikėtų. Mano kredo – po padaryto grimo aktorius turi būti geros nuotaikos. Nereikėtų jam užkrauti savų ar aikštelėje iškilusių problemų. Nugrimuotas aktorius privalo būti pasiruošęs atlikti savo darbą.
Su kuo iš kūrybinės grupės artimiausiai bendradarbiauja grimo dailininkas?
Grimo dailininkas labai glaudžiai dirba su kostiumų dailininku. Privalau susiderinti, pavyzdžiui, ar aktorius dėvės skrybėlę, ar ne. Grimas vienoks, o kostiumas kitoks – taip negali būti.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Naujos grimo technologijos tikriausiai atkeliauja su tarptautiniais projektais, kuriuose dirba specialistai iš kitų šalių, ar ne?
Taip, tačiau nebūtinai. Kiekvienas grimuotojas turi savo darbo specifiką. Visi dirbame skirtingai. Pastebėjau, kad britai, vokiečiai ir skandinavai skiriasi, prancūzai ir ispanai tarpusavyje panašesni, amerikiečių grimas irgi kitoks. Pavyzdžiui, britų atliktą grimą ekrane iškart pastebiu.
Jis ryškesnis?
Pagrindo sluoksnis ryškesnis, išraiškingesnis – tokia jų grimo mokykla. Man labai patinka skandinavų atliekamas grimas, jis atrodo natūraliai. Jų specialistai paklausūs net ir Holivude.
Vokiečių grimas ne toks ryškus, tačiau jame svarbi tvarka, estetika. Mano manymu, išlindusi sruoga nėra blogai, nes ekrane tai atrodo gyvai. Juk jei žmogus vaikšto lauke, jo plaukai nėra visai tiesūs, dėl vėjo jie juda.
Ar kine galima pamatyti negrimuotų veidų?
Aktoriaus veidas gali būti nenugrimuotas, tačiau plaukai sušukuoti. Todėl negalima sakyti, kad aktorius yra 100 proc. negrimuotas. Tai priklauso nuo to, kaip suvokiame grimą. Jį vertinu kaip visumą, t. y. kaip žmogus atrodo. Jei liekame prie šios minties, tuomet negrimuotų žmonių kine nėra.
Skandinavų grimuotojai vyrų veidų išvis negrimuoja. Jei oda puiki, kam dėti sluoksnį, kuris ją tiesiog maskuoja?
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kaip atrodo grimo dailininko pasiruošimas kino projektui? Papasakokite eigą.
Pirmiausia gaunu scenarijų, jį išanalizuoju, surenku vaizdinę medžiagą, vadinamą „mood board“. Po to susitinku su režisieriumi, pasitariu su kostiumų dailininku. Paprašau, kad atsiųstų atrinktų aktorių nuotraukas. Kiekvieno aktoriaus bruožai ir plaukai skirtingi, todėl, jei reikia, pagal nuotraukas papildomai ieškau idėjų. Ne visi režisieriai gali įsivaizduoti, kaip atrodys nugrimuotas personažas, tad kartais jiems reikia parodyti panašią nuotrauką. Taip lengviau paaiškinti, ką aš įsivaizduoju.
Tada kviečiuosi aktorius, vyksta grimo bandymai. Vėliau siunčiu keleto grimo variantų nuotraukas režisieriui, su juo atsirenkame. Parodau jas kostiumų dailininkui, pažiūrime, kaip grimas atrodo su kostiumais. Kartais turime keletą jo variantų pagal scenas, nes herojaus išvaizda filmo eigoje keičiasi. Išsirinkus tinkamų variantų nuotraukas, sudarau tęstinumo lenteles ir kiekvienam aktoriui paruošiu grimo maišelius. Vėliau darbo procesas tęsiamas filmavimo aikštelėje.
Kuri darbo dalis jums pati įdomiausia?
Patinka viskas, bet įgydama vis daugiau patirties, manau, kad kūrybinis procesas yra įdomiausias. Kartais pavyksta atrasti netradicinių sprendimų, sukurti visai netikėtų personažų ar ženkliai pakeisti lietuvių aktorių, kuriuos dažnai matome ekrane, išvaizdą. Tai suteikia džiaugsmą.
Kino aikštelėje darbo valandos išskirtinai ilgos – pamaina trunka 12-ka valandų. Galbūt grimo dailininkų darbo laikas kitoks?
Apibendrinus kino dailininkai, kostiumų dailininkai ir grimo specialistai dirba ilgiausiai. Darbą visuomet pradedame anksčiau nei visa grupė, nes kai didžioji komandos dalis atvažiuoja dirbti, aktoriai jau turi būti paruošti. Taigi mano darbas prasideda anksčiau ir baigiasi vėliau.
Po filmavimų aktoriams reikia padėti nusivalyti grimą, jei jie turėjo pridėtinių plaukų ar dėvėjo perukus, reikia juos nuimti, o jei buvo naudojami prostetikai, juos nuklijuoti. Tada turime pasiruošti kitai dienai – išvalyti įrankius, sutvarkyti priemones ir panašiai.
Cikle „Už kadro“ kino industrijos specialistai pasakoja apie savo specialybę. Kiekvieną mėnesį pasirodo naujas pokalbis. Rugpjūtį skaitykite interviu su kino filmų vertėja.
