„Skalvijos“ archyvas
Tik keli režisieriai kino istorijoje pasižymi tokiu įdėmiu ir giliu žvilgsniu į vidinį personažų būvį kaip prancūzų kino klasikas Ericas Rohmeras (1920-2010). Galbūt dėl to, kad kaip sykį teigė režisierius, jį kur kas labiau domina mintys, kurios sukasi jo personažų galvose, nei tai, kuo jie užsiima. Pažinčiai su šiuo iškiliu autoriumi 2013 m. kvietė prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“, surengęs E. Rohmero filmų retrospektyvą. Ją pratęs „Skalvijos“ kino centras, „Kino klasikos“ vakaruose rodysiantis juostą „Mano naktis su Mod“ (Ma nuit chez Maud, 1969). Režisieriui ji atnešė pasaulinį pripažinimą.
Visus keturis filmo seansus pristatys ir savo įžvalgomis dalinsis kino žinovai. Balandžio 6 d. į E. Rohmero kuriamą realybę įves kino kritikė Izolda Keidošiūtė, balandžio 13 d. – kino teoretikas Lukas Brašiškis, balandžio 27 d. – kino kritikė Auksė Kancerevičiūtė. Po šio seanso žiūrovai kviečiami aptarti filmą „Kino klube“. Gegužės 4 d. savo pastebėjimais dalinsis kino filosofė Mantė Valiūnaitė.
E. Rohmero filmografijoje – 25 pilnametražiai vaidybiniai filmai. Daugumą jų režisierius sugrupavo į tris pagrindinius filmų ciklus: „Moralinės pasakos“ (1962-1972), „Komedijos ir patarlės“ (1980-1987) ir „Keturių metų laikų pasakos“ (1990-1998). Filmas „Mano naktis su Mod“ yra iš pirmojo ciklo. Tai šviesi ir jautri kontempliacija apie atsitiktinumą, likimą, seksą, religiją, vidines nuostatas, kurias kartas nuo karto esi priverstas persvarstyti iš naujo.
Kaip kone visos „Moralinės pasakos“, „Mano naktis su Mod“ sekama iš vyro perspektyvos. Prancūzų kino legenda Jean‘as-Louis‘as Trintignant‘as vaidina religingą inžinierių Luji, gyvenantį pagal griežtą moralės kodeksą ir siekiantį racionalizuoti pasaulį. Prieš pat Kalėdas bažnyčioje jo dėmesį patraukia jauna šviesiaplaukė, lyg ir atitinkanti jo moters idealą. Luji nusprendžia ją vesti. Tačiau netrukus yra pakviečiamas vakarienės pas žavią ir išmintingą laisvamanę Mod (Françoise Fabian). Diskusijos apie santuoką, moralę, religiją užtrunka iki paryčių. Nors Mod ir ne Luji „tipo“ moteris, tačiau domina kur kas labiau. Vyras tuomet ir suabejoja – kurią iš dviejų moterų pasirinkti?
E. Rohmeras daugeliui atvėrė akis į visiškai kitokį realybės išmatavimą ir sukūrė unikalų asmenišką pasaulį. Subtili ironija, minimalus siužetas, poros, nenutraukiamai diskutuojančios apie meilės ir gyvenimo prasmę, savo jausenas ir patyrimus…
Nieko nuostabaus, kad daugelis kino kūrėjų kalba apie jo įtaką. Iš prancūzų Naujosios bangos režisieriaus mokėsi Andrejus Zviagincevas, jo meistriškumu žavisi Quentinas Tarantino, gausiai apdovanotą juostą „Pono Lazaresku mirtis” (2005) jam dedikavo rumunas Cristi Puiu. Prieš kelis metus Anapilin išėjusio menininko kūryba itin vertinama gimtinėje – Rohmero filmai laikomi nacionaliniu Prancūzijos turtu.
Kaip ir daugelis kitų prancūzų Naujosios bangos režisierių, E. Rohmeras iš pradžių buvo kino kritikas. 1957 m. André Bazinas patikėjo jam savo įkurtą kino žurnalą „Cahiers du cinéma“, tuo metu kaip tik formavusį revoliucinę kino estetiką. Žurnalui Rohmeras vadovavo 6 metus. Tuo laiku taip pat iškilo Naujosios bangos režisieriai – Jeanas Lucas Godard’as, Francois Trauffaut, Claudas Chabrolis, Jacques‘as Rivette‘as.
Daugiau informacijos ieškokite www.skalvija.lt