„Kiek trunka rytojus?“, – klausia Theodoro Angelopouloso dramos „Amžinybė ir diena“ („Eternity and a Day“, 1998) personažas Aleksandras. Reikšmingiausias graikų kino režisierius atsakymą užkodavo poetiškame juostos pavadinime. Kanų kino festivalyje „Auksine palmės šakele“ apdovanotas filmas bus rodomas „Skalvijos“ Kino klasikos vakaruose spalio 19 ir 26 d.
Garsus rašytojas Aleksandras sunkiai serga ir išgyvena paskutines savo gyvenimo dienas. Klajodamas pajūrio mieste Salonikuose, kur kiekviena vieta primena prarastas akimirkas, jis blaškosi tarp praeities ir dabarties, mėgindamas suprasti, ką iš tiesų palieka po savęs. Prisiminimuose iškyla mylėti žmonės, išgyventos laimės akimirkos, o erdvė ir laikas tirpsta, pereidami į sapnišką pojūtį. Netikėtai jis sutinka iš svetimos šalies atvykusį berniuką, kuris tampa šviesiu priminimu apie viltį ir žmogiško ryšio poreikį.
„Vienintelis dalykas, kurio gailiuosi, Ana… – bet ar tik jo vienintelio? – …kad nieko nepabaigiau. Palikau juodraštį, tai ten, tai kitur išdrabstytus žodžius“, – viename iš monologų prisipažįsta pagrindinis personažas. Kiekvienas filmo momentas jam tampa atsisveikinimo gestu, bet kartu – ir paskutiniu bandymu pasiekti amžinybę per meilę bei atjautą.
Pasak „Skalvijos“ programų vadovės Lauros Bartusevičiūtės, iš pirmo žvilgsnio filmas atrodo intymus ir egzistencinis, tačiau jame ryškus ir politinis-socialinis fonas:
„Nors filme tiesiogiai neužsimenama apie artėjantį perversmą ar karinį įsiveržimą, juntamas nuolatinis nerimas, tarsi šalies gyvenimas būtų pakibęs ore. Tai būdinga XX a. Graikijos istorinei patirčiai – diktatūros (1967–1974 m.), kariniai režimai, politinis nestabilumas. Viena stipriausių filmo linijų – rašytotojo susitikimas su pabėgėliu berniuku iš Albanijos. 9-ajame dešimtmetyje ir ypač po 1991 m. daug albanų kėlėsi į Graikiją, dažnai susidurdami su diskriminacija, policijos smurtu, ekonominiu išnaudojimu.“
„Amžinybėje ir dienoje“ konkretus laikas nėra įvardijamas, tačiau pagal įvykius ir aplinką galima suprasti, kad veiksmas vyksta 9-ojo dešimtmečio pabaigoje–10-ojo dešimtmečio Graikijoje. „Režisierius sąmoningai vengia datų ar konkrečių metų, nes jo filmai labiau orientuoti į istorinę atmintį, kolektyvinius išgyvenimus ir egzistencinį laiką“, – paaiškina L. Bartusevičiūtė.
Filme rašytojas Aleksandras siekia užbaigti žymaus XIX a. graikų poeto Dionisijaus Solomo kūrinį „Laisvi apgultieji“. Tačiau paskutinės gyvenimo dienos eina į pabaigą, tam nebelieka laiko. Neužbaigtą poemą galima interpretuoti kaip neužbaigtą graikų tautos projektą, tapatybės paieškas, taip pat kaip neužbaigtą asmeninę kelionę – rašytojo gyvenimas artėja prie pabaigos, bet daug kas liko nepabaigta. Solomo figūra, kuri filme pasirodo ir kaip personažas, jungia Graikijos praeities idealus su dabarties iššūkiais.
„Amžinybė ir diena“ priskiriamas trečiajam režisieriaus kūrybiniam etapui. Kitaip nei ankstesni etapai, šis pasižymi platesne geografine aprėptimi – Angelopoulosui rūpi ne tik Graikija, bet visas Balkanų pusiasalis, jo istorija ir transformacija.
„Šiuo periodu jis sukuria bene garsiausius ir stipriausius savo filmus, sudarančius „Sienų trilogiją“: „Pakibęs gandro žingsnis“ (1991), „Uliso žvilgsnis“ (1995) ir galiausiai filmas, atnešęs jam „Auksinę palmės šakelę“, – „Amžinybė ir diena“. Šio etapo raktiniai žodžiai – valstybių sienos ir tremtis (ir vidinė, ir išorinė). Angelopoulosas yra tvirtai įsitikinęs, kad valstybių sienos yra blogis, kuris turi būti sunaikintas. Emigracijos reiškinys, pabėgėliai, pasmerkti palikti savo gimtines ir ieškoti prieglobsčio kitose valstybėse, – tai mūsų laikų esminės problemos, kurios nė akimirkai nesiliauja, kol egzistuoja tos pačios galios sistemos, braižančios žemėlapyje sienas“, – teigia kino kritikas Narius Kairys, spalio 26 d. „Skalvijoje“ pristatysiantis paskutinę „Sienų trilogijos“ dalį.
Nuo 2014 metų „Skalvijos“ kino centras rengia pasaulio kino klasikos rodymus Vilniuje ir kituose miestuose. Tai seniausias nuosekliai kino klasiką pristatantis ciklas Lietuvoje. Didelis dėmesys skiriamas filmų pristatymui žiūrovams – režisierius ir jų kūrybą pristato kino kritikai, dizaineriai kuria autorinius plakatus. Kino klasikos vakarus organizuoja „Skalvijos“ kino centras ir „Vaizdų kultūros studija“. Projektą finansavo Lietuvos kino centras.