fbpx
(ne)Mažoji kino Lietuva, Kinomaistas.lt archyvas, Svarbiausios (Kinomaistas.lt)

Kino klubas „Voras“ arba kodėl Kaišiadoryse ypač mėgstamas Kim Ki-Dukas

Kaišiadorys tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip nieko kino kontekste neišsiskiriantis mažas Lietuvos miestelis. Tačiau netikėtai atradau, jog ten egzistuoja kino klubas „Voras“, o pakalbinus jo vadovę Astą Sabonytę-Jankauskienę likau išvis sužavėta. „Voriečiai“ net  5 metus organizavo TIK jų rajono kūrėjų kino filmų festivalį „Kas čia daros?“.

Deja, šiais metais festivalis nevyks, tačiau jei jis tiek metų buvo organizuojamas vien iš vietinių kurtų filmų, galime įtarti, jog kino kūrimo pramonė Kaišiadoryse buvo išties produktyvi. Interviu metu Asta plačiau papasakojo apie jos vadovaujamo klubo veiklą ir kino gyvenimą Kaišiadoryse.

10255512_10152518475570864_798070025_n
Asta Sabonytė-Jankauskienė.

– Kultūros klubas „Voras“ įsteigtas 2008 metais. Kam kilo ši idėja ir kas ją paskatino?

Įsteigti klubą nusprendėme tryse: aš, Saulius ir Andrius Jankauskai. Buvome jauni, tryškome noru kurti idėjinių paskatų vedini. Iš pradžių klubo veikla apėmė fotografiją ir kino meną. Vėliau viskas pakrypo link kino srities.

 – Papasakokite apie save ir iš kur atsirado aistra kinui?

Galbūt viskas prasidėjo tuomet, kai studijuodama Vilniuje atradau kino centro „Skalvija“ organizuojamus įvairius su kinu susijusius kursus. Tuomet didžiulį įspūdį padarė kino kritikė Živilė Pipinytė, aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis, operatorius Matas Šatkus bei kiti jaunimą mokę dėstytojai. Tuo metu jau domėjausi vizualiniais menais, ypač fotografija, o vėliau supratau kaip viskas susiję, patiko kino sudėtingumas ir daugialypiškumas. Tuo metu studijavau filosofiją, paskaitų metu taip pat analizuodavome nekomercinio kino kūrinius.

 Organizuojate kino peržiūras, į kurias dažnai kviečiate ir lietuviškų filmų kūrėjus. Gal galėtumėte išskirti keletą kaišiadoriškių mėgstamiausių rodytų filmų?

2013 m. „Voro“ kino vakare kaišiadoriškiai palankiai sutiko filmą „Pokalbiai rimtomis temomis“, kurį pristatė režisierė Giedrė Beinoriūtė.

 Su klubu keliaujate po kitus aplinkinius Lietuvos miestelius ir rodote tiek  „Voro“ sukurtus filmus, tiek garsių režisierių darbus. Girdėjau, jog Žiežmariuose rodėte Kim Ki-Duko filmą „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris“. Kaip žiūrovai sutinka tokius neholivudinius filmus?

Galima būtų teigti, kad Kim Ki-Dukas yra mėgiamas kaišiadoriečių. Pastaraisiais metais pristatėme keletą šio Pietų Korėjos režisieriaus darbų ir į visus juos susirinkdavo gausesnė publika.

– Beje, tikrai sveikinu su geru filmų, rodomų Kaišiadorių kino mylėtojams, pasirinkimu. Jie tikrai neholivudiniai, lavinatys žiūrovų skonį. Kaip filmus atsirenkate? Kuris iš jų susilaukė didžiausio dėmesio?

Mūsų klubo senbuviai yra nekomercinio kino gerbėjai. Filmus atrenkame remdamiesi savo skoniu, taipogi stengiamės parodyti Kanų kino festivaliuose pripažinimo sulaukusius filmus. Džiaugiamės šiemet parodę visus Andrėjaus Tarkovskio sukurtus filmus, kuriems neabejinga buvo vyresnio amžiaus publika. Susidomėjimo sulaukė Michaelio Hanekės bei Larso von Triero pastarąjį dešimtmetį sukurti filmai.

– Kaišiadorių kultūros ir meno centro kino meno būrelyje jaunieji gyventojai mokomi kurti filmus. Jų pristatytas kiekis – išties nemenkas. Ar noriai domisi kaišiadoriškiai filmų kūrimu?

Penkis metus Kaišiadoryse organizavome mūsų rajono trumpametražių filmų festivalį „Kas čia daros?“. Per šį laikotarpį festivalyje buvo parodyti daugiau nei 100 kaišiadoriečių darbų. Deja, šiemet festivalis nebevyks. Su nostalgija prisimename laikus, kuomet Kaišiadoryse vyko du kasmetiniai kino festivaliai: tarptautinis – „Ant palangės“; Kaišiadorių rajono – „Kas čia daros?“ Įvairios problemos lėmė, kad dabar Kaišiadoryse kino festivaliai nebeorganizuojami.

Festivalio "Ant palangės 2008" akimirkos.
Festivalio „Ant palangės 2008” akimirkos.

–  Papasakokite plačiau apie Kaišiadorių rajono trumpametražių filmų festivalį „Kas čia daros?”

Didžiuojamės, kad Kaišiadorių rajone 5 metus pavyko organizuoti TIK mūsų rajono kūrėjų kino filmų festivalį. Jeigu neklystame, esame vienintelis rajonas Lietuvoje, kuris tuo gali pasigirti. Festivalio vieta taipogi išskirtinė – po atviru dangumi ant žolės. Kiekvienais metais susirinkdavo keli šimtai žiūrovų, kurie nesiskirstydavo net ir lyjant lietui. Kaip nepriklausomos apklausos rodė, šis renginys buvo vienas iš sėkmingiausių ir žiūrovų labiausiai mėgstamų Kaišiadorių rajono kultūrinių projektų.

 – Kodėl šiais metais nebeorganizuojate?

Didžiausias krūvis organizuojant festivalį tekdavo mūsų klubo nariui Sauliui Jankauskui. Dėl didesnio užimtumo, nuovargio bei kitų, sudėtingesnių priežasčių buvo nuspręsta 2013 metais festivalį organizuoti paskutinį kartą.

–  Gal galite išskirti savo mėgstamiausius festivalio filmus?

Be jau anksčiau minėtų filmų taip pat reikėtų paminėti Viltaro Kriščiūno ir jo kūrybinės grupės sukurtus filmus „Skola“ ir „Skola-2“. Kiekvienais metais savitą požiūrį į kino meną ir Pasaulį pateikdavo Andrius Jankauskas. Žiūrovų dėmesį patraukdavo Aldo, Viktoro ir Giedriaus Meškauskų darbai.

–  Pagrindinis festivalio prizas – 100 „žalių” (100 JAV dolerių). Kas jį skirdavo?

Per šiuos metus dažniausiai pagrindiniu festivalio rėmėju buvo UAB „Roda“. Paskutiniais metais estafetę perėmė Kaišiadorių miškų urėdija, kurios dėka ir pavyko įteikti piniginį prasmingą (2013 m. festivalio spalva – žalia) prizą. Dar kartą dėkojame visiems rėmėjams už paramą ir pagalbą.

 Iš kur „Voras“ gauna aparatūrą filmavimui? Kas montuoja galutinį rezultatą?

Dalį aparatūros įsigijome už Klubo „Voro“ lėšas, dalį skiria Kaišiadorių kultūros centras, dalis video technikos yra asmeniniai daiktai. Didžiąją dalį video montažo darbų atlieka klubo narys Saulius Jankauskas.

–  Galėtumėte išskirti keletą, Jūsų manymu, įdomiausių vietinio jaunimo sukurtų filmų?

Iš didesnių videoprojektų vertėtų paminėti filmus „Stebėtojas“, „Spalvos“, „Susitikimas Kaišiadoryse“. Taip pat bendrą projektą kartu su Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centru – „Eikirtu. Nuotykių kraštas Kaišiadorys“. Taip pat verta paminėti muzikinį vaizdo klipą – „The Master“.

–  Gal kai kurie iš būrelio lankytojų taip susidomėjo kinu, jog su juo dabar sieja savo gyvenimą?

Buvęs klubo narys Žygimantas Kaminskas pasirinko vaizdo operatoriaus specialybę ir studijuoja Vilniuje. Kęstutis Žilionis ir Karolina Drulytė savo gyvenimą susiejo su fotografo specialybe. Giedrius Meškauskas – medijų filosofijos studentas. Karolina Etnerytė baigusi lietuvių filologijos ir režisūros studijas, šiuo metu magistro studijose gilinasi į teatro kritiko specialybės niuansus bei jau kuris laikas veda laidą „Universitetai.lt“ TV6 kanale.

–  Beje, kino būrelio vadovas Saulius Jankauskas, spėju, Jūsų vyras? Papasakokite apie jį?

Taip, prieš kelis metus Saulius tapo ir mano vyru. Klubo veikloje jis visada užėmė labai svarbią poziciją, tiek kūrybiniame, tiek techniniame lygmenyje. Kino projektai – ne vienintelė jo iniciatyva mieste, tikriausiai ne veltui, 2010 metais Sauliui įteikta Kaišiadorių rajono savivaldybės kultūros premija už įgyvendintas kultūros paveldo sklaidos iniciatyvas. Sauliui labai svarbu kurti aplink save progresyvią aplinką. Džiaugiuosi jo autoriniais darbais.

Filmo stebėtojas kūrimo užkulisiai.
Filmo „Stebėtojas” kūrimo užkulisiai.

–  Festivalyje „Kinomanai 2011“ Saulius Jankauskas pristatė pripažinimą pelniusią ne tik Lietuvos, bet ir užsienio festivaliuose filosofinę dramą „Stebėtojas“, o Viktoras Gundajevas ją įvertino  „Tai vienas įdomiausiu mėgėjiškų filmų, sukurtų per 2010 metus.“ Gal galite plačiau papasakoti apie šį darbą?

Filmas įdomus tuo, kad jame siekiama žiūrovui pateikti egzistencinę dilemą: būti teisingumo kūrėju aktyviai įtakojant Pasaulio įvykius ar būti tiesos ieškotoju įvykius tik stebint. Mano akimis, tai vis dar stipriausias Sauliaus darbas idėjine prasme.

–  2010 metais visus kvietėte į kino dirbtuves, kurių pagrindinė tema buvo sukurti filmukus apie Kaišiadorius. Ar pavyko  dirbtuvės ir kokių filmų sulaukėte?

Dirbtuvių metu buvo sukurti 3 filmukai apie Kaišiadorius. Tai inspiravo kitais metais įgyvendinti bendrą projektą su Kaišiadorių biblioteka bei sukurti filmą „Susitikimas Kaišiadoryse“, kuris užėmė pirmąją vietą Respublikiniame filmų konkurse. 2012 m. buvo sukurtas pilnametražis filmas apie Kaišiadorių rajoną – „Eikirtu“.

–  2011 metais Kaišiadorių gimnazijoje vyko kino paskaita „Garso režisierius filmavimo aikštelėje ir už jos ribų. Ar tyla gali skambėti?”, kurią vedė muzikantas Saulius Urbonavičius. Kaip kilo idėja organizuoti šią paskaitą ir ar didelio susidomėjimo susilaukėte? Gal ir toliau organizuojate panašius seminarus?

Paskaitą tuo metu organizavau ir kaip gimnazijos darbuotoja, prisijungdama prie „Kino garažo“ – kinui dedikuotos virtualios erdvės, kuri buvo skirta kino edukacijai bei alternatyviai kino idėjų ir filmų sklaidai. Paskaitoje, savaime suprantama, dalyvavo ir mūsų klubo nariai. Geras iniciatyvas visada stengiamės palaikyti.

–  Gal galite papasakoti apie kino gyvenimą Kaišiadoryse? Kas įdomaus vyksta? Kokius jaunuosius kino kūrėjus galėtumėte išskirti?

Šiuo metu Kaišiadorių kino padangėje yra, tikimės, atoslūgio periodas. Vyksta kino būrelio užsiėmimai, tačiau jaunoji karta dar neprilygsta entuziazmu vyresniesiems.

 Kokie kultūros klubo  „Voro” ateities planai?

Klubo narys Saulius Jankauskas planuoja šiemet, galbūt kitąmet, suburti esamus ir buvusius „Voro“ narius bei nufilmuoti filosofinę dramą „Antžmogis“.

Daugiau apie Vorą sužinosite jų interneto puslapyje arba sekite naujienas Facebook paskyroje.

Untitled-13

Komentarai