Foto Marija Mireckaitė
Ko reikia, kad taptum kino kritiku, kodėl profesionalų nuomonės neretai išsiskiria ir kokius pokyčius kino industrijai atnešė 2023-ieji? Į šiuos klausimus Vilniaus kino biurui atsako kino žurnalistė ir kritikė, ne vienerius metus po pasaulio filmų festivalius keliaujanti Ieva Šukytė.
– Pradėkime nuo pradžių – ko reikia, norint tapti kino kritiku/e? Ką privalu žinoti, mokėti ir kiek bei kokių filmų peržiūrėti?
– Retas kino kritikas dirba tik šį darbą, todėl, jo ar jos diena tikrai nesusideda vien iš filmų žiūrėjimo. Manau, kad šioje srityje reikalingas platus žvilgsnis į patį kino lauką: svarbu domėtis tuo, kas vyksta industrijoje, kaip tobulėja kino kalba, kokios yra festivalių naujienos.
Nors kai kurie kino kritikai tikrai peržiūri kone tūkstantį filmų per metus, kiti kino juostas pasirenka nuosekliau. Kai pradėjau rašyti apie kiną, man trūko kino istorijos žinių. Tad pradėjau nuo Holivudo klasikos, vėliau peržiūrėjau Tarkovskio, Hanekės, Hičkoko, Bergmano, Felinio, Prancūzų naujosios bangos filmus. Tai – filmai kurie padarė didelę įtaką kino raidai, juos ir šiandienos kontekste vis dar cituoja kino kritikai.
– Į kokius dalykus kino kritikai atkreipia dėmesį vertindami filmus?
– Kinas yra įvairių meno šakų visuma. Negali vertinti tik vieno dalyko, turi atsižvelgti į bendrą vaizdą. Todėl vertini vaidybą, kaip režisierius dirba su aktoriais, kinematografiją, scenarijų, kino dailę, makiažą, kostiumus. Pastebiu, kad į kino kritiką vis dažniau įtraukiamas ir moralinis požiūris. Šiandien jautriau žiūrima į kine vaizduojamą smurtą prieš moteris ir vaikus, gyvūnus. Visgi privalu sugrįžti į loginį mąstymą ir paklausti – ar filmui minėtos scenos pridėjo vertės, o gal režisierius tenorėjo šokiruoti?
Apskritai patarčiau filmo recenzijas skaityti filmą jau peržiūrėjus, nes recenzija nėra tik pasakymas, ar filmas yra geras, ar blogas. Recenzija siūlo gilesnį suvokimą, įveda į filmo kontekstą, gali suteikti daugiau žinių apie pačią režisieriaus kūrybą. Mano nuomone, svarbu suprasti, kad kritika svarbi žiūrint retrospektyviai. Tai, kaip šiandien vertiname prieš 100 metų sukurtus filmus, kuriuos iš jų žiūrime, yra suformuota būtent praeities kino kritikų. Tad kalbame apie tai, ką žmonės žiūrės po dešimtečio, kokią juostą pasirinks būtent dėl teigiamų atsiliepimų. Tačiau nereiškia, kad tuo metu puikiai įvertinti ar kaip tik nesuprasti filmai su laiku neįgauna kito matymo. Kubricko “Švytėjimas” tuo metu, kai išėjo, nebuvo itin palankiai įvertintas. Tačiau dabar šį filmą galime laikyti siaubo žanro klasika, jį cituota tiek kiti kino, tiek serialų kūrėjai.
– Kiek filmų vertinime yra subjektyvumo ir kodėl kino kritikų nuomonės neretai išsiskiria?
– Manau, kad visa kritika yra subjektyvi – tai tavo skonio ir sukaupto žinių bagažo derinys. Skirtingiems žmonėms patinka skirtingi filmai. Vieni rašo tik apie blokbasterius, kiti domisi superherojų filmais, treti vertina autorinį kiną, dar kiti – serialus.
Keliaudama po tarptautinius festivalius tikrai pastebiu, kad stipriai išskiria Vakarų ir Rytų požiūris į tam tikrus dalykus. Mūsų kinas skiriasi nuo britiškos ar prancūziškos kino mokyklų, todėl skiriasi ir filmų vertinimas, išryškėja kitoks kino matymas. Tai nereiškia, kad vienas ar kitas vertinimas yra teisingesnis. Svarbu logiškai ir argumentuotai išsakyti savo nuomonę, o žiūrovas gali pats apsispręsti, kuria iš jų pasikliauti.
– Kokie filmai labiausiai domina tave pačią? Ir apskritai, ar dirbant festivaliuose, kino renginiuose, laisvalaikiu dar norisi žiūrėti filmus?
Tiesa, kad po festivalių reikia atotrūkio, norisi veikti kažką, kas nėra susiję su kinu. Svarbu turėti įvairių pomėgių, nes tai irgi plečia mąstymą bei žinias. Kine kalbama apie skirtingas temas, todėl tenka pasiskaityti apie politiką, gilinti istorijos ar kitų dalykų žinias.
Šiuo metu žiūriu nemažai Rytų ir Pietryčių Azijos filmų, anime žanro kūrinių. Jie traukia tuo, kad stipriai skiriasi nuo Europos kino. Šio regiono režisieriai labai lengvai įkomponuoja savo mitus ir tradicijas į šiuolaikinio pasakojimo naratyvą. Net ir neturėdami didelių finansinių galimybių, kūrėjai leidžia pamatyti šalies filosofiją ar jos religines ištakas.
– Kokiais pokyčiais 2023-iuosius metus palydėjo pasaulinė kino industrija bei Holivudas?
– Šiuos metus pažymėjo aktorių ir rašytojų gildijų streikai. Pastaraisiais metais vis daugiau kalbama apie įvairius mechanizmus, saugančius aktorius – kino aikštelėse atsirado intymumo koordinatoriai, griežčiau reguliuojamas darbas su vaikais, atkreipiamas dėmesys į dirbtinio intelekto keliamus iššūkius. Beje, JAV didelius atlyginimus uždirba tik A klasės aktoriai, tačiau masinių scenų, antraplaniai aktoriai tuo pasigirti negali. Iš filmų daugiausiai pelnosi didžiosios kino studijos, bet ne žmonės, kurie kuria patį filmą.
Streikai palietė visą kino industriją, festivalius. Pavyzdžiui, Venecijos kino festivalyje, besididžiuojančiame savo raudonuoju kilimu, nepasirodė dauguma kino žvaigždžių, teko pavėlinti pasaulines premjeras. Visgi nemanau, kad streikus reikėtų vertinti neigiamai, nes didžiųjų studijų vadovai suprato negalintįs elgtis taip, kaip nori.
– O kokie 2023-ieji buvo Lietuvos kino industrijai? Galbūt išduotum, koks lietuviškas filmas tau įsiminė labiausiai?
– Manau, kad 2023–ieji Lietuvos kino industrija buvo sėkmingi. Režisierės Marijos Kavtaradzės juosta „Tu man nieko neprimeni“ šiais metais gali džiaugtis geriausia festivaline kelione. Apskritai Lietuvoje daugėja kokybiškai padarytų filmų, tikrai neiname į recesiją – mūsų filmai ya gerame, kokybiškame lygyje.
Lietuvos kūrėjų juostos keliauja tiek per mažesnius, tiek per didesnius festivalius. Žinoma, tai nebūtinai reiškia, kad vienas filmas yra geresnis už kitą. Festivalių sudarytojai taip pat turi savitus skonius, o festivaliai – temas, identitetą kuris jiems yra artimas. Rezultatas priklauso ir nuo pardavimo agento, ir nuo prodiuserio, ir nuo sėkmės.
Kalbant apie filmus, šiais metais mane nustebino režisieriaus Tomo Vengrio juosta „Penkios su puse meilės istorijos, nutikusios viename Vilniaus bute“, pamatyta Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“. Turime nedaug filmų antologijos, kurioje persipina kelios istorijos – šiuo metu tai nėra labai madingas žanras. Visgi Tomui formatą pavyko perteikti labai įdomiai, žiūrėdama filmą nejaučiau nuobodulio, man nekilo klausimų dėl pasakojimo būdo, filme gražiai atsiskleidė Vilniaus portretas.
– Galbūt pastebėjai, kokios tendencijos vyrauja tarp Lietuvos žiūrovų? Ką pastaraisiais metais žiūrėjome, kokių filmų esame išsiilgę?
– Pastarąjį penkmetį pasikeitė požiūris į lietuviškus filmus, žiūrovai renkasi ne tik komercinį, bet ir autorinį kiną, domisi jaunosios kartos kūrėjais. Žiūrovų skonį ugdo kino festivaliai, kokybiško kino platintojai.
Manau, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje žmonėms pradeda atsibosti įprasti veiksmo filmai, tų pačių kino juostų tęsiniai ar senų filmų perdirbiniai su jaunesniais aktoriais. Žiūrovai pavargo nuo tų pačių produktų, įvyniotų į kitą saldainio popierėlį. Todėl susidomėjimas tokiais filmais mąžta, visiems norisi šviežio oro gurkšnio, originalaus turinio. Tai šiais metais įrodė tokie filmai kaip „Openheimeris“ ar „Barbė“ – jie pranoko visus lūkesčius, išsiskyrė originalumu ir tapo vienais sėkmingiausių pastarųjų metų kūrinių.
– Dėkoju už pokalbį.
Interviu parengė Ieva Klimaitė / Vilniaus kino biuras.