Feliksas Abrukauskas – trisdešimt septynerių metų kino operatorius, gerai žinomas ir vertinamas ne tik Lietuvoje, bet iš užsienyje. Kino filmus, muzikinius klipus ar reklamas su atsakomybe, kūrybiškumu ir atsidavimu kuriantis Feliksas visuomet lieka už kadro, ir dėl to nesigaili. Lietuvos auditorijoms labiau pažįstami yra jo darbai – Emilio Vėlyvio vaidybinis filmas „Redirected/Už Lietuvą”, užsienio festivaliuose pripažinta Kristinos Buožytės mokslinės fantastikos drama „Aurora”, bei Marijono Mikutavičiaus dainos „Drąsių niekas nežudo” vaizdo klipas. Rugsėjo mėnesį kino teatruose bus rodoma Felikso Abrukausko Rumunijoje nufilmuota juodoji komedija „Kartą Rytų Europoje”, kurta su rumunų režiseriumi Igor Cobileanski. Anot Felikso – humoras, viena svarbiausių savybių, reikalingų kino operatoriui, galinti padėti atsistoti ant kojų net ir ištikus didžiausioms nesėkmėms.
Kaip galėtumėte apibrėžti, kas yra geras humoro jausmas ir ar yra temų, apie kurias neleistumėte sau juokauti ?
Humoras yra raktas, jo pagalba galima atrakinti daug durų, būtų kvaila juo nesinaudoti. Manau, kad tabu šiuo klausimu neturiu. Idealiausia, kai juokai būna tinkamoj vietoj ir tinkamu laiku.
Esate dirbęs su Lietuvoje kurtomis komedijomis, ar jūsų nuomone, mokame pasijuokti iš savęs?
Kadangi visuomenė nėra homogeniškas darinys, tai ir jos santykis su humoru kine yra įvairus. Viliuosi, jog didžioji dauguma lietuviško kino žiūrovų yra sveikai mąstanti ir mokanti pasijuokti iš savęs tautos dalis. Kadangi nacionalinio kino žiūrimumo rodikliai mūsų šalyje yra vieni aukščiausių Europoje – tai noriu tikėti, kad su mūsų savimone yra viskas tvarkoje. Mokame ir ironizuoti, ir pasijuokti iš savęs, ir per daug nesureikšminti aplinkybių, kuriose esame. Nuoširdžiai tikiu, kad kiekvienas iš mūsų turime panašaus tipo humoro gyslelę. Deja, ne visi ją savyje atranda.
Jūsų filmuoti darbai turi itin klasikinį, išbaigtą braižą, ar ir kasdienybėje skiriate tam daug dėmesio?
Filmuojant kuriu atitinkamą vaizdo estetiką siekdamas papasakot istoriją kuo įtaigiau. Man gyvenimas ir kinas yra skirtingos teritorijos, aš jų tarpusavyje nepainioju.
Kokie yra pagrindiniai jūsų, kaip kino operatoriaus principai kūryboje? Kur jų išmokote?
Manau, kad kino kūrimo procese svarbiausia sugebėti visiems suderinti savo ego ir dirbti kryptingai viena linkme – stengtis padaryti viską, kas įmanoma, kad pasakojamoji istorija atsiskleistų. Gražius paveiksliukus nufilmuoti nesudėtinga, sudėtingiausia filmo kūrimo dalis yra gebėjimas suprast ko istorijai reikia ir kaip tai realizuoti. Disciplina, organizuotumas ir meilė darbui – svarbiausios ašys, laikančios kūrėjo stuburą. Darbštumo išmokė tėvai, ačiū jiems už tai. Augant kaime neišvengiamai turi prisiliesti prie ūkio darbų, planuoti savo darbotvarkę, kuri paklūsta sezoniškumo principams. Meilė darbui įdiegta paauglystėje tapo pamatu dirbant kino sferoje. Be abejo, kino mechaniko darbas Lietuvos kino studijoje davė daugybę neįkainuojamos patirties ir žinių. Tuo metu sutikti žmonės, asmenybės ir kolegos iki šiol supa mane. Mokslai LMTA dovanojo būrį draugų ir kūrybinių bendraautorių, su kuriais kartu iki šiol bendradarbiaujam.
Kaip komedijos žanras ar rumuniško kino tradicijos įtakojo jūsų darbą filmuojant „Kartą rytų Europoje” ?
Žanras neabejotinai įtakoja operatoriaus darbą. Aišku egzistuojančias taisykles kartais smagu laužyt, tačiau sekant žanro tradicijomis neretai klišės realizuojasi spontaniškai. Visą filmo vizualinę struktūrą režisierius Igoris jau turėjo savo galvoje, man prisijungus į kūrybinį procesą koregavom tik tas detales, kurios atrodė nebetinkamos istorijai papasakoti. Rumunai turi tikslią metodologiją kaip filmai turi atrodyti, kaip yra kuriama filmo vizualinė kalba. Šiame filme režisierius bandė šiek tiek atitrūkti nuo rumuniškos kinematografinės dogmatikos, todėl, pavyzdžiui, stambių karikatūriškų aktorių veido išraiškų filme neatrasite.
Kaip manote, ką šioje istorijoje gali atrasti Lietuvos žiūrovai?
Filmo veiksmas vyksta Moldavijoj, vienoje iš buvusių socialistinių respublikų, po sovietinio režimo žlugimo. Kadangi keliasdešimt metų atgal mūsų šalys turėjo bendrą valdžią Maskvoje, daugelis vykusių (kartais ir tebevykstančių) procesų visuomenėje neišvengiamai panašūs. „Verslininkų“,„nesisuksi-negyvensi“ mentaliteto žmonių galime rasti ir Moldavijoj, ir Lietuvoj, ir visame Rytų Europos bloke. Filme vaizduojamos situacijos puikiai atspindi tai, kaip mes gyvenom ir kokias machinacijas žmonės suko, bandydami išgyventi, pralobti stebuklingu būdu. Lietuvą ir Moldaviją skiria tūkstančiai kilometrų, o žmonių poelgiai, charakteriai, situacijos, į kurias jie papuola – labai artimi mūsų patirčiai. Nenuostabu – turime bendrą laikotarpį istorijoje, dėl kurio vyresnei lietuvių kartai kultūrinis tarpusavio supratimas su buvusio sovietinio bloko šalimis yra artimesnis, nei su Vakarų Europos šalimis. Tačiau tai tikrai kartų klausimas, kas vieniems žiūrovams šiame filme atrodys kaip jų jaunystės ar paauglystės „bajeriai“, daliai jaunesnių žiūrovų filmas bus terra incognita. Tačiau nepaisant to – drama filme pastatyta ant bendražmogiškų ir universalių problemų, filmas smagus ir satyriškas, kiekvienas žiūrovas atras sau aktualių temų.
Ar galėtumėte pasidalinti linksmiausiu filmavimo aikštelės prisiminimu?
Neišvengiamai filmavimo aikštelėje tvyrojo linksma atmosfera – filmuojant komediją netrūko kuriozinių situacijų, tad juokiamasi buvo dažnai. Labai įsimintino “linksmiausio” įvykio neužsifiksavo atmintyje – juk filmavimas vyko prieš du metus, tad daugelis komiškų situacijų tiesiog išbluko. Išliko gražūs prisiminimai iš kūrybinio proceso su režisieriumi. Filmas „Kartą Rytų Europoje“ tikras režisieriaus santykio su realybe atspindys – nežiūrėti į problemas per daug rimtai, sugebėti į supančią aplinką ir įvykius žvelgti su ironijos gaidele, ištikus nesklandumams – nedramatizuoti, o ieškoti problemos sprendimo. Esu dėkingas prodiuserei Dagnei Vildžiūnaitei, kurios dėka turėjau galimybę susipažinti su Igoriu ir padėti jam realizuoti šį subtiliai ironišką kino filmą.
Ar turite didelių kinematografinių svajonių, vizualinių idėjų, kurios visuomet sukasi jūsų galvoje?
Daug idėjų sukasi galvoje laukdamos tinkamos istorijos. Juk jų visų nesudėsi į vieną filmą. Dažnai svajonės ir idėjos atsitrenkia į filmo biudžeto eilutes. Tuomet aktualesni tampa kompromisai ir derybų menas, o ne prisirišimas prie vienos, ar kitos idėjos, vizijos.
Kaip jus veikia kritika ir ar pasitaiko poreikis jaustis konkuruojančiam?
Teisinga ir taikli kritika visada reikalinga, ji padeda pažvelgti į rezultatą kitu kampu, atveria platesnį horizontą. O konkurencija kūrybinėj sferoj man rodos yra fikcija. Sunku įsivaizduoti menininko kelią ir kūrybinį darbą tarsi sprinto distanciją – kas greičiau, tas nugalėtojas. Meno pasaulis veikia pagal kitokią logiką ir beprasmiška kuriančius žmones traktuoti kaip konkurentus.
Kas yra jūsų kūrybinis stimulas?
Filmo kūrimo metu viskas priklauso nuo čia ir dabar – kūrimo proceso aplinkybės, supantys bendraautoriai, jų užsidegimas ir idėjos akumuliuoja tolimesnę eigą. Tik kūrybingi žmonės skatina eiti į priekį.