Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Pabandykime įžengti į šių metų „Kino pavasario“ naujienos – konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“ – filmų sceną. Kad nebūtų ji tokia nepažini, šį kartą dirstelėkime į šešis iš vienuolikos šią konkursinę programą sudarančių filmų: „Policininko žmona“, „Ida“, „Noras gyventi“, „Laisvamanis“, „Mokinys“, „Geografas gaublį pragėrė“.
„Policininko žmona“ (Die Frau des Polizisten / The Police Officer’s Wife, 2013) / Vokietija / Rež. Philip Gröning
„Policininko žmona“ – lyg ištvermės testas žiūrovui. Režisierius Philipas Gröningas siūlo trijų valandų kino juostą, kurios turinys suskirstytas į 59-is skyrius. Tai drama, tarsi judanti vaizdinių mozaika, turinti pretenzijų į dokumentiniam filmui būdingas subtilybes. Lyg pro rakto skylutę žiūrovas stebi trijų asmenų šeimos santykius jų aplinkoje. Filme esančių santykių vyksmui, rodos, būdingas spontaniškumas ir išankstinio scenarijaus nebuvimas. Žinoma, tai tik iliuzija – tokiu būdu iš lėto vystoma sukrečianti šeimyninio gyvenimo kronika.
Įsijungus ekranui, atrodytų, patenki į harmoningą šeimyninę idilę: policininku dirbantis vyras, jo žmona namuose prižiūrinti jų mažą dukrelę, jie daug laiko praleidžia kartu – tyrinėja gamtą, sodina gėles, gamina maistą ir kartu žaidžia. Jie lyg ir gyvena normalų ir laimingą šeimos gyvenimą nedideliame jaukiame bute ramiame miestelyje. Tačiau jaunas policininkas dažnai dirba naktinėse pamainose, jo darbas nedžiugina ir ankštoje gyvenamosios vietos aplinkoje darosi nuobodu. Jis patiria akivaizdžią tuštumą ir meilės stygių. Jo jauna žmona – mylinti mama, tačiau pasyvi ir pernelyg paklusni žmona, nesugebanti apginti savęs.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kino teatro kėdėje praleidus pusvalandį, įtampa pradeda augti – imama subtiliai užsiminti apie šeimos vyro pykčio ir smurto požymius kasdieninėse situacijose. Įsibėgėjus filmui harmoningos ir jautrios situacijos šeimoje tampa vis retesnės. Kamera išlaiko atstumą nuo tiesioginio vyro smurto prieš savo žmoną pateikimo, todėl į filmo pradžioje pavaizduotą šeimyninę idilę iš lėto įterpiami vaizdai su pastebimai ryškėjančiomis sumušimų žymėmis ant žmonos kūno, kurios tik filmo pabaigoje atvirai atidengiamos. Filme nėra draugų, giminaičių ar kaimynų, kurie galėtų pastebėti ar sustabdyti vyro žiaurų elgesį namuose. Vienintelė mamos ir tėvo santykių griūties liudytoja tampa jų dukra.
Išorinė laimė filme palaipsniui papildoma smurtinio įniršio scenomis, kurioms padažnėjus, šeimos idilė visiškai subyra. Pasakojimas nėra vientisas, į jį įterpiama daug skyrių su gamtos motyvais, keliuose skyriuose turinčiais tapti metaforiškais paaiškinimais, kurie greitai pasimiršta žiūrovo akyse. Tačiau, kaip viename interviu pats filmo režisierius Philipas Gröningas užsiminė, filmas sukelia keistą transą. Žiūrovui pateikiama sukarpyta šeimos gyvenimo istorija, kurią per tris valandas stebėtojas susidėlioja pats. Belieka pasakyti – šis filmas apie tobulas šeimas, kurių nebūna.
Filmo „Policininko žmona“ anonsas
Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Tr 2014-04-02 21:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 6 salė, Filmą pristato režisierius Philipas Gröningas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Ida“ (Ida, 2013) / Lenkija / Rež. Pawel Pawlikowski
Ramus, dinamiškas, asmeniškas, gana niūrus, bet išskirtinis. Mažai dialogų, mažai spalvų, įspūdingi šviesų ir šešėlių kontrastai. Toks Paweło Pawlikowskio filmas „Ida“. Kalbant apie „Idą“, norisi iš karto imti pasakoti apie vaizdus, nes filme labiau kadrais negu žodžiais kuriami veikėjų portretai.
Tai jaunos, naivios, vienuolyne užaugusios našlaitės, kuriai liko tik vienas žingsnis iki vienuolės įžadų priėmimo, istorija apie tai, kas ji iš tikrųjų yra. Prieš pat įžadų priėmimą jos ramią ir taisyklių nestokojančią kasdienybę, sujaukia pažintis su vienintele savo giminaite – mamos seserimi, su kuria ji leidosi į niūrų Lenkijos kaimą ieškoti savo tėvų kapų, kurie žuvo karo metu. Abi moterys labai skirtingos, bet abi sutrikusios emocinės būsenos: Ida iš įpročio, kritiškai nevertindama savo asmenybės poreikių gyvena vienuolyne, o jos teta akivaizdžiai problemų su alkoholiu turinti moteris, Stalino laikų prokurorė. Jų kelionė, prasidėjusi nuo Idos noro labiau pažinti savo mirusius tėvus, pavirsta į dramą apie tikėjimą, bažnyčios ir valstybės santykį, holokausto siaubą ir, svarbiausia, asmenybės krizę. Klausimas, kuris išlieka šalia žiūrovo viso filmo metu – ar Ida, nepaisydama to, ką atras, liks artima savo tikėjimui? Ar tai po filmo įvykių lieka jau utopija?
Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
An 2014-04-01 21:30 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, didžioji salė, papildomas seansas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Noras gyventi“ (Chce się żyć / Life Feels Good, 2013) / Lenkija / Rež. Maciej Pieprzyca
Gydytojų tu vadinamas daržove, lyginamas su protiškai negabiu naminiu gyvūnėliu, o seseriai tu tiesiog idiotas, kvailys (angl. moron). Tu nori gyventi, nori būti suprastas, bet, atrodo, kad tai neįmanoma, nes dėl cerebrinio paralyžiaus negali vaikščioti ir kalbėti. Kai tėvas miršta, o mama tampa fiziškai nebepajėgi tavęs prižiūrėti, patenki į psichiškai neįgalių žmonių prižiūrėjimo centrą. Ten atsiduri tarp neįgalių žmonių, kur imi prarasti santykį su sveikais žmonėmis. Tokia 25-rių metų neįgalaus vaikino Mateušo istorija. Bet ar daržovė gali mąstyti, jausti, patirti meilę, skausmą ar net turėti humoro jausmą?
Istorija ypatinga tuo, kad pasaulis pateikiamas pagrindinio veikėjo Mateušo akimis, iš jo suvokimo perspektyvos. Jis įkalintas savo kūne: aplinkiniai gyvena savo gyvenimus, būna aplink jį, o vaikinas juos girdi, supranta, vertina, bet neturi galimybės savo patyrimais pasidalinti verbaline kalba. Tai nei sentimentalus, nei moksliškas pasakojimas – greičiau šioje istorijose įprasta gailestinga nuotaika keičiama į ironiją ir šypseną. Mateušui tenka ilgai laukti, kol aplinkiniai jį išgirsta, kol jis tampa „mūsų Mateušu“, kol ženklų kalba jis pagaliau gali visiems jiems atsakyti: „Aš nesu daržovė.“ Žavesys šio filmo herojui ir jo milžiniškoms pastangoms gyventi išlieka iki pat filmo pabaigos, o išėjus iš kino salės, norisi sušukti – „Noriu gyventi!“
Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Tr 2014-04-02 19:15 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 5 salė
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Laisvamanis“ (Free Range, 2013) / Estija / Rež. Veiko Õunpuu
Laisvės ilgesiu, nepriklausomybe, hedonizmu alsuojantis Veiko Õunpuu režisuotas „Laisvamanis“. Filme keliamas klausimas, įtampa tarp dviejų galimų pasirinkimų – gyventi, kaip norisi pačiam, ar taip, kaip visuomenei atrodo tinkama. Atleistas iš darbo laikraščio redakcijoje ir sužinojęs apie merginos nėštumą amžinai apniukęs, prisirūkęs svajotojas Fredas „įstringa“ visuomenėje, bet jo vis dar neapleidžia nepamatuotos literatūrinės ambicijos. Jis nori rašyti, būti tikru rašytoju, nes, Fredo akimis, jie turi daugiau laisvės nei yra suteikta kitiems žmonėms.
Tai sumišimo ir intensyvaus savęs žalojimo su diskusijų apie literatūros vertę nukrypimais istorija. Nagrinėdamas „Laisvamanį“ gali susidaryti įspūdį, kad tai sumišusio britų rokerio gyvenimo istorija ar vinilo plokšteles kolekcionuojančio jaunuolio romantiškas ir kiek vaikiškas maištas, sprendžiantis asmeninės atsakomybės klausimą. Tokiam „Laisvamanio“ sukeltam įspūdžiui atliepia naudojama 16 mm kino juosta, išpuoselėtas garso takelis, kuris filmą paverčia panašiu į eilėraštį, suteikia jam jaunatviško ekspresionizmo, kas neatsiejama nuo jo temos.
Filmo „Laisvamanis“ anonsas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Geografas gaublį pragėrė“ (Географ глобус пропил / The Geographer Drank His Globe Away, 2013) / Rusijos Federacija / Rež. Aleksandr Veledinsky
Rusiškas kinas nebedažomas niūriomis ir griežtomis spalvomis. Įsijungus kino teatro salės ekranui, kuriame imamas rodyti filmas „Geografas gaublį pragėrė“, ir pirmoje filmo scenoje išgirdus rusiškas išgertuves primenantį garso takelį, apima panika, kad ten išvysi daug degtinės, purvo ir augalotų vyrų sniegynuose. Pabandykime pažvelgti, ar ši Aleksandro Veledinskio režisuota istorija sutampa su šia „tikrove“.
Viktoras Služkinas patiria krizę visose savo gyvenimo srityse: darbe, santykiuose su žmona, merginomis. Alkoholio jo gyvenime taip pat nestinga. Jokio kritiškumo sau, jokio noro įsisąmoninti patiriamas gyvenimo pamokas – tokia „nesugadinta“ psichologija vadovaujasi nuo gyvenimo pavargęs Viktoras. Filme gausu įvykių: Viktoras neturėdamas tinkamo pasirengimo įsidarbina geografijos mokytoju naujoje mokykloje, kur bando flirtuoti su nauja kolege, taip pat užmezga artimesnį ryšį su savo mokine. Netrūksta ir tokiai tematikai būdingų konfliktų mokykloje su savo mokiniais, kurie vėliau išauga į draugystę. Viskas skamba gana įprastai, o kad filmas visai įdomus, paaiškėja, kai kiek atitrūkstama nuo tokio paprasto siužeto ir pralošęs kortų partiją vienam iš moksleivių Viktoras su keliais iš jų neapgalvotai išsiruošia į žygį palei upę laukinėje gamtoje. Geografas ten visai praranda kontrolę ir atsakomybę ir užuot buvęs kelionės vedliu, jis nukonkuruojamas savo ciniškais nevykėliais atrodžiusių moksleivių. Matome rusiškame popierėlyje įpakuotą tragikomišką istoriją, kurioje papasakojamas emocingas Rusijos gilumos gyvenimas. „Geografas gaublį pragėrė“ – to paties pavadinimo Aleksėjaus Ivanovo knygos ekranizacija.
Filmo „Geografas gaublį pragėrė“ anonsas
Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Tr 2014-04-02 21:15 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, didžioji salė
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Mokinys“ (Lärjungen / The Disciple, 2013) / Suomija / Rež. Ulrika Bengts
Psichologinis trileris – žanro atžvilgiu labai tinkamas Ulrika Bengts filmo „Mokinys“ apibūdinimas. Psichologinė įtampa šiame filme žiūrovo nepaleidžia nuo pat jo pradžių iki pabaigos. Istorija prasideda nuo to, kai į nuošalią Baltijos jūros salą pas švyturio valdytoją Haselbondą atvyksta trylikametis našlaitis Karlas padėti prižiūrėti švyturio. Geografinę ir socialinę atskirtį patiriančiam bendraamžiui Haselbondo sūnui Gustavui – tai džiugi naujiena. Jis užguitas tironiško patriarcho tėvo ir sūnui be galo sunku gyventi pagal kiekviename žingsnyje nustatytas tėvo taisykles.
Palaipsniui įtampa filme „Mokinys“ atsiveria ir paplinta tarp visų filmo veikėjų: patriarchas tėvas bando apsunkinti savo sūnaus Gustavo gyvenimą laikydamas jį netinkamu būti kapitonu; atvykėlį Karlą engęs dėl jo amžiaus, vėliau įvertinęs jo pastangas pasilikti saloje ir jį įvertinęs tėvas paskatina priešiškumą tarp abiejų berniukų, sukeldamas konkurenciją; taip pat išaiškėja dėl tokių pat sudėtingų santykių su tėvu ir jo nustatytų taisyklių nusižudžiusio vyresniojo sūnaus Elofo istorija. Dėl jo didžiulį skausmą patirianti motina taip pat gyvena žiauriomis sąlygomis, negalėdama namuose laisvai atsiduoti savo gyvenimo aistrai – muzikai.
„Mokinyje“ svarbu tai, kad visi veikėjai supranta, kad švyturio valdytojas Haselbondas nėra geras žmogus, tačiau jo taisyklių besąlygiškai laikomasi. Kino juostoje gyventojai tarsi izoliuoti nuo išorinio gyvenimo ir žiūrovas tampa tuo stebėtoju, kas atsitinka žmonėms, patekusiems į smurtinę kontrolę, kuri galiausiai sukelia suirutę saloje ir šeimos gyvenime. Nors istorija retkarčiais primena kitas, jau girdėtas, psichologinį filmo gylį išlaiko nekontroliuojama jūra ir užburiantis pianino garso takelis. Vienareikšmiškai intriguojantis ir vizualiai gražus filmas, kuriame pilna šiaurietiškos estetikos.
