„Kino pavasario“ meno vadovė Santa Lingevičiūtė: „Klaidingai manoma, jog mūsų regiono jaunų režisierių kūryba yra neprofesionali ir neįdomi“

Viena iš tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ konkursinių programų „Nauja Europa – nauji vardai“ šiemet pristato 11-ka filmų, kurie varžosi dėl geriausio filmo, geriausio režisieriaus ir geriausio aktoriaus bei geriausios aktorės apdovanojimų. Tarp jų – ir vienas filmas iš Lietuvos, Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“. Plačiau apie programą, pristatančią Rytų ir Vidurio Europos kiną, kalbamės su festivalio meno vadove Santa Lingevičiūte.

Santa, kaip apibūdintum Vidurio ir Rytų Europos kiną? Kas bendro sieja šio regiono šalis?

Pirmiausia, šalis sieja regionas. Vidurio ir Rytų Europą daugiausiai sudaro posovietinio bloko šalys. Palyginus su Vakarų Europos valstybėmis, tos šalys, o tarp jų ir mes, esame Naujoji Europa.

„Kino pavasaris“ prasidėjo nuo Europos šalių kino – tuo metu festivalyje apskritai buvo rodoma 10-20 filmų. Kadangi kiekvienas festivalis privalėjo turėti konkursinę programą, o šis regionas mums labai aktualus, todėl po kiek laiko nusprendėme rengti jaunų kūrėjų darbus pristatančią konkursinę programą.

Kas šio regiono kinui būdinga? Manau, kad tonas kurti realistinį kiną, kurį suteikė Rumunijos Naujosios bangos kinas, ypač tokie rumunų režisieriai kaip Cristi Puiu ir Cristianas Mungiu, kurie vėliau tapo meistrais. Būtent jie pradėjo naudoti minimalizmą ir realizmą bei ėmėsi kine vaizduoti posovietinę visuomenę jos transformacijos laikotarpiu. Pastebėjau, kad nemaža dalis režisierių mėgina šia jau praeinančia mada sekti, manydami, kad tai aukso gysla. Liūdna, nes daugelis tokių filmų tampa vienas į kitą panašūs.

Turime didelį privalumą – nesame A klasės festivalis. Tai reiškia, kad nesame įpareigoti rodyti pasaulinių ir europinių filmų premjerų, o tik nacionalines. Tad sudarydami programą „Nauja Europa – nauji vardai“ turime galimybę rinktis iš daugybės filmų. Neišvengiamai šiųmetėje programoje bus ne viena socialinė drama, bet Balkanų kino kūrėjai šįkart nesiorientuoja vien tik į karą. Nors karo metu vyko labai baisūs dalykai, tačiau monotoniškumas ir kartojimasis šią temą išsisėmė.

Kurios šalys iš Vidurio ir Rytų Europos šiuo metu kuria ryškiausią kiną? Kurios šalys diktuoja tendencijas?

Nuskambėsiu pesimistiškai, tačiau, mano nuomone, lenkų kinas regione kol kas yra stipriausias. Lenkija jau seniai turi labai stiprią kino mokyklą. Mano asmeniniai favoritai šioje programoje yra abu lenkų filmai.

Tačiau norėčiau akcentuoti ir nacionalinį kiną – mūsų jauni režisieriai yra pakankamai įdomūs. Nors savo kiną vertiname itin kritiškai, tačiau pažiūrėjus pastarųjų metų tokius filmus, kaip Linos Lužytės „Amžinai kartu“ (2016) ar A. Blaževičiaus „Šventasis“ (2017), atrodo, kad ateina nauja ir profesionali kino kūrėjų karta. Suprantu, kodėl šie filmai didžiuosiuose festivaliuose negauna pagrindinių prizų. Jie yra sukurti įdomiau nei filmai, sukurti pagal štampus – tai, kas dabar madinga.

Taip pat rekomenduojame

Siaubo filmai. Top 7

Per visus metus žiūrėdama tiek daug kino pastebėjau, kad apdovanojami jauni režisieriai, vaizduojantys visuomenės „nuskriaustus“ ar „paraštėse“ gyvenančius žmones. Šios temos labiausiai imponuoja žiuri nariams, juos atsirenka kino festivaliai. Man, kaip kino kritikei, dėl to labai liūdna. Filmai „Amžinai kartu“ ir „Šventasis“ sukurti ganėtinai originaliai – naudojamos elipsės, juose vengiama tiesmukumo, paaiškinančio žiūrovui, kaip jis turėtų suprasti filme plėtojamą istoriją. Labai dažnai jaunų režisierių filmuose viskas pateikiama „ant lėkštutės“, kad žiūrovui viskas būtų aišku, tad nesama „antro dugno“. Minėti lietuvių režisieriai šių klišių vengia ir todėl, mano manymu, nelabai būna suprasti kitur.

Aišku, išskirčiau ir rumunų kiną. Pavyzdžiui, filmo „Šunys“ (Câini, 2016) režisierius nebeseka Naujosios bangos stilistika ir tradicija, o kuria trilerį. Tai įdomu, o jo forma ir žanras nesutrukdė būti apdovanotam Kanuose. Nors Kanų kino festivalį galima iš dalies pavadinti ir tuštybių muge, bet visgi tai vienas iš geriausių festivalių. Jame labiau orientuojamasi į aukštą meninę kokybę nei į socialines dramas kaip, pavyzdžiui, Berlinalė ar Karlovi Varų kino festivalis.

Kalbant apie kino festivalius, kurie yra esminiai rengiant šią programą? Kuriuose festivaliuose daugiausiai dėmesio skiriama Naujosios Europos regionui?

Karlovi Varų ir Varšuvos kino festivaliai labiausiai orientuojasi Vidurio ir Rytų Europos kiną. Nors Karlovi Varų festivalis jau nuo labai seniai buvo pagrindinė mūsų regiono platforma, rodydavo restrospektyvas (pvz., restauruotus Čekoslovakijos Naujosios bangos filmus), tačiau jis nebegali konkuruoti su didžiaisiais kino festivaliais. Filmų prodiuseriams ir agentams daug svarbiau į patekti į Kanų, Venecijos ar Berlyno kino festivalius, todėl Karlovi Varų festivalis silpsta ir jo programa banguoja. Dažnai jiems belieka atsirinkti tai, kas liko nepaimta į anksčiau minėtus festivalius.

Be abejo, jie parodo ir tikrai gerų filmų. Iš dalies, Karlovi Varų festivalis atrado mūsų režisieres Kristiną Buožytę („Kolekcionierė“ (2008), „Aurora“ (2012) – KINFO.LT) ir L. Lužytę. Manau, kad joks kitas A klasės festivalis mūsų regionui dėmesio daugiau neparodys. Tiesiog norėtųsi, jog prodiuseriai tai suprastų. Šio festivalio auditorija, pardavimo agentai yra kiti, mentalitetas panašus, tad filmas bus pamatytas labiau nei Venecijos ar San Sebastiano kino festivaliuose.

Vienas iš programos filmų atrinkimo kriterijų yra originalus požiūris į kino raiškos priemones. Teko skaityti, kad lenkų režisieriaus Kuba Czekajaus filmo „Girių karalaitis“ (Królewicz Olch, 2016) forma perauga turinį. Gal galėtum atskleisti, kokias įdomias raiškos priemones naudojo kiti režisieriai, kurių darbai pristatomi programoje? Kuriuos filmus išskirtum?

Turbūt labiausiai išsiskiria „Girių karalaitis“. Įdomu, kad filmo koncepcija yra paremta Goethe’s eilėraščiu „Girių karalius“. Tai istorija apie brandą. Nors ši tema, rodos, jau išsemta, o sugalvoti kažką naujo labai sunku, režisierius renkasi magiškąjį realizmą – filmas kupinas fantazijos, o eilėraštis tampa visu jo naratyvu. Pagrindinis personažas cituoja eiles ir pagal tai vyksta filmo istorija – eilėraštyje tėvas su vaiku joja per girią, o šios karalius vaiką kviečia. Giria filme tampa suaugusiųjų pasauliu, į kurį vaikui baisu įžengti. Tie, kas turi lakią fantaziją ir mėgsta magišką realizmą, filmą turėtų būtinai pažiūrėti. Šis filmas turėtų būti ir labai artimas paaugliams dėl formuluojamų filosofinių ir egzistencinių gyvenimo klausimų. Juk paauglystės metu gyvenimo prasmės paieškos yra labai svarbios.

Kasmet mums labai sunku pritraukti paauglių auditoriją, nes sunku suprasti, ką jie mėgsta. Atrodo, kad filmai apie brandą jiems nepatinka. Vieną kartą per „Kino pavasarį“ prie manęs priėjo du apie 16-os metų vaikinukai pasiteirauti apie filmų amžiaus cenzą. Jie buvo išsirinkę labai originalius ir net sunkius režisierius – pavyzdžiui, portugalų Pedro Costa. Tai mane ir žavi.

Kitas filmas, kuris išsiskiria savo forma, taip pat lenko Jano P. Matuszynskio „Paskutinė šeima“ (Ostatnia Rodzina, 2016). Manau, kad režisieriaus sprendimas pavaizduoti tokio garsaus menininko gyvenimą yra be galo drąsus. Statiška kamera ir bendrais planais,  žiūrovui įkyriai nesuponuodamas, ką reikia stebėti, režisierius kuria istoriją. Manau, kad tai vienas iš geriausių jo sprendimų kuriant šį filmą. Matosi, jog jis labai daug domėjosi šiuo menininku, be to, surinko profesionalių aktorių komandą.

Nors šiame filme daug šnekama apie mirtį, bet ji visiškai nedramatizuojama, o priimama kaip gyvenimo duotybė, apie ją pasakojama paprastai. Filmo pabaiga mane asmeniškai labai paveikė. Kai žiūri tiek daug filmų per dieną, kartais nuo jų tiesiog atsiriboji, tačiau apie šį filmą dar ilgai galvojau.

Įdomi yra ir vengrų juosta „Žudikai ant ratų“ (Tizsta szivvel, 2016). Nors tai filmas apie neįgalius žmones, tačiau istorija rutuliojama kaip veiksmo trileris, kuriame magiškasis realizmas pinasi su realybe, taip pat nemažai juodojo humoro elementų. Filmo personažai nėra vaizduojami kaip aukos, jie – žmonės, gyvenantys kaip ir mes. Sarkazmas, saviironija ir teigiamas požiūris į gyvenimą turėtų nuteikti žiūrovus labai optimistiškai ir paskatinti daug ko pasimokyti.

A. Blaževičiaus filmas man irgi labai imponuoja. Įdomu stebėti, kaip jis pasakoja apie 2008-ųjų krizę, apie mūsų tuometę realybę. Filme daug ironijos, atpažįstamų situacijų, ko lietuviškame kine trūksta. Kartais atrodo, kad kai kurie mūsų režisieriai yra atitrūkę nuo realybės – vaizduoja nenatūralią aplinką, rašo medinius dialogus, labiau primenančius lozungus ir panašiai. Čia, atvirkščiai, viskas pažįstama – atpažįsti save ir kitus tipažus.

Iš viso į „Kino pavasarį“ šiemet atvyks virš 70 užsienio svečių. Gal galėtum įvardinti programos „Nauja Europa – nauji vardai“ kino kūrėjus, kurie atvyks į Lietuvą?

Mes visuomet stengiamės pakviesti konkursinių filmų kūrėjus, todėl iš kiekvieno filmo kūrybinės grupės turėtų atvykti bent po atstovą. Iš filmo „Šlovė“ (Slava, 2016) atvažiuoja mūsų festivalio numylėtinė Margita Gosheva, kuri 2015 m. buvo apdovanota kaip geriausia aktorė už vaidmenį filme „Pamoka“ (Urok, 2014). Džiugu, kad atvažiuoja abiejų lenkų filmų – „Girių karalaitis“ ir „Paskutinė šeima“ – režisieriai. Kartu su „Paskutinės šeimos“ kūrėju Janu P. Matuszynskiu atvyksta kylanti lenkų kino žvaigždė Dawidas Ogrodnikas. Filme jis vaidina dailininko sūnų. Anksčiau esame rodę Maciejaus Pieprzycos filmą „Noras gyventi“ (Chce się żyć, 2013), kur šis aktorius yra vaidinęs neįgalų asmenį. Jis yra be galo talentingas, galintis įkūnyti bet ką.

Atvažiuoja ir garsi serbų aktorė Mirjana Karanovic, kuri vaidino E. Kusturicos filmuose (pavyzdžiui, „Požemis“ (Underground, 1995) – KINFO.LT) ir Jasmilos Zbanic  filme „Grbavica“ (2006). Šįmet ji sukūrė pagrindinį vaidmenį filme „Rekviem poniai J“ (Rekvijem za gospodju J, 2017).

Šiemet devintą kartą pristatote programą „Nauja Europa – nauji vardai“. Ar Lietuvoje domimasi šia programa? Ar Naujosios Europos kinas įdomus Lietuvos žiūrovui? Kas ateina žiūrėti šių filmų?

Reikėtų atlikti tyrimą, tačiau aišku, jog apie 70 proc. festivalio žiūrovų yra moterys. Manau, kad šios programos filmų dažnai ateina pažiūrėti ir jauni kino kūrėjai, kino studentai, kuriems įdomu, kuo gyvena mūsų regiono kinas, kokios vyraujančios tendencijos. Manau, kad žiūrovas, kuriam labai svarbūs Kanų ar „Oskarų“ apdovanojimai, retai ateina pasižiūrėti kitokio kino. Tokius žiūrovus norisi paskatinti ir įrodyti, kad klaidingai manoma, jog mūsų regiono jaunų režisierių kūryba yra neprofesionali ir neįdomi. Manau, kad yra atvirkščiai. Kai kurie filmai yra tokie originalūs ir stiprūs, kad susižiūri geriau nei festivaliuose apdovanotieji.

Pradėjome organizuoti atskiras spaudos konferencijas konkursinėms programoms ir kviečiame žiūrovus nemokamai, kad pamatytų bent vieną filmą. Pastebėjome, kad lankomumas ir bilietų pardavimas išaugo. Todėl reikia kantrybės ir laiko, nes kiekvieno festivalio konkursinė programa yra jo vizitinė kortelė. Viliuosi, kad laikui bėgant, augant „Kino pavasariui“, ši programa taps viena žiūrimiausių. Gal man neteks to sulaukti (juokiasi), gal senatvėje, o gal keisis ir pati programos koncepcija.

Kalbant apie Lenkijos kiną, sunku atsiriboti nuo politikos. Festivalyje rodysite valdžios kritiškai įvertintus filmus „Pėdsakas“ (Pokot, 2017) ir „Voluinė“ (Wołyń, 2016). Gal galėtum pakomentuoti plačiau, kodėl pastaruoju metu tiek daug dėmesio susilaukė lenkų režisieriai Wojciechas Smarzowskis ir Agnieszka Holland?

W. Smarzowskio filmo veiksmas nukelia į Antrojo pasaulinio karo metus. Pasakojama apie 1943–1944 m. Ukrainoje vykdytas masines lenkų mažumos žudynes. W. Smarzowskis yra vienas geriausių dabartinių lenkų režisierių, prieš tai sukūręs tokius filmus kaip „Blogi namai“ (Dom zly, 2009) ar „Rožė“ (Róża, 2011). Labai džiaugiuosi, kad jis pats atvažiuoja į Vilnių. Norisi surengti brandžią diskusiją, juk kraštutinio nacionalizmo apraiškų matome ne tik XXI a. Europoje, bet ir JAV. Istorija kartojasi. Manau, kad režisierius sąmoningai pasirinko šią temą, norėdamas kalbėti apie nacionalizmą apskritai ir jo galimus tragiškus padarinius. Tačiau svarbi ne tik istorija, bet ir meninė jos pusė – filmas neatsitiktinai sulaukė keturiolikos Lenkų kino akademijos apdovanojimų „Auksinis erelis“ nominacijų.

Praeitą savaitę buvau susitikime su Tomu Venclova ir man labai patiko jo kosmopolito ir nacionalisto apibrėžimai: kosmopolitas yra protingas patriotas, nacionalistas – neprotingas. Aš pritariu šioms jo mintims. A. Holland filmas „Pėdsakas“ taip pat nelabai mėgiamas konservatyvios žiniasklaidos. Po pastarojo filmo premjeros Berlinalėje teko skaityti vieno žurnalisto frazę, kad filmas yra antikrikščioniškas, pagoniškas, tiesiog apoteozė ekoterorizmui. Noriu įspėti žiūrovus, jog filme A. Holland kuria klišėmis apipintą istoriją, savo forma labai primenančią televizijos serialus „Midsomerio žmogžudystės“ ar Agathos Christie ekranizacijas. Tačiau labai greitai supranti, kad režisierė specialiai žaidžia klišėmis. Kurdama tokį stilių, ji parodijuoja ne tik tokį žanrą (A. Holland ne tokia naivi), bet ir dabartinę visuomenę. Kiekviename kadre matomas jos sąmoningas pasirinkimas žaisti. Tai nėra naivus ir vaikiškas trileris.

Kokia moterų režisierių padėtis Rytų ir Vidurio Europos kine? Kiek filmų gilinasi į moters pasaulį ir kiek režisierių moterų filmų yra programoje?

Mūsų regione moterų režisierių skaičius panašus į vyrų. Jos tikrai nėra antrame plane. Dabartinėje mūsų nacionalinio kino režisierių kartoje stipresnės ir įdomesnės yra moterys – K. Buožytė, G. Beinoriūtė, L. Lužytė. G. Žickytė, scenarijaus autorės Teklė ir Marija Kavtaradzės.

Kadangi esame demokratiški ir net truputį „skandinaviški“, kartais vadovaujamės taip vadinamomis kvotomis, užtikrinančiomis lygų vyrų ir moterų režisierių skaičių. Prisimenu vieną diskusiją su kolega Edvinu Pukšta. Dėl vieno filmo daug diskutavome – ar jo reikia, ar nereikia. Aš abejojau dėl jo reikalingumo programoje, jis – ne. Jo paskutinė mesta korta buvo: „Santa, mums trūksta moterų režisierių.“ Negalėjau nesutikti.

Mes stengiamės parodyti, kad moterų kūryba yra lygiavertė, tačiau man liūdna, kad dažnai moterų personažės filmuose būna vaizduojamos kaip aukos – ar prievartos, ar asocialios, ar prostitutės. Norisi stiprių moterų personažų, o ne sistemos nuskriaustų.

K. Buožytės filme „Kolekcionierė“ Gabijos Jaraminaitės personažė buvo stipri, žinanti, ko nori gyvenime, emancipuota moteris, kuriai patinka „žaidimai“. Gabijos veikėja man šiek tiek primena Paulo Verhoeveno „Ji“ (Elle, 2016) su aktore Isabelle Huppert. A. Holland filmo „Pėdsakas“ herojė taip pat stipri moteris – vegetarė, „ekoteroristė“, kovojanti už gyvūnų teises, nebijanti valdžios.

Gyvename patriarchalinėje visuomenėje, taip, esame skriaudžiamos ir išnaudojamos, bet manau, kad mums nereikia savęs statyti į aukos poziciją, o įrodyti, kad esame lygiavertės vyrams.