fbpx
Kino gidas

„Kino pavasaris“. Tamsa ir šviesa „Meistrų“ programoje

Kadras iš filmo „Po tamsos šviesa“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Po tamsos šviesa“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Meksikiečių režisieriaus Carloso Reygadaso „Po tamsos – šviesa“, o dar geriau – „Post Tenebras Lux“. Tai originalus filmo pavadinimas lotynų kalba, sentencija, kilusi iš Jobo knygos. Šviesa čia susijusi su pagrindiniu herojumi Chuanu, kurios spindulėlis jį galiausiai aplanko filmo pabaigoje, ir kuri pati savaime gali būti filmo raktu.

Filme pasakojama apie turtingą Chuano, Natalijos ir dviejų jų vaikų šeimą, įsikūrusią prabangiame name Meksikos provincijoje, auginančią gyvulius ir šunis. Chuanas tarsi turi viską – turtą ir laimingą šeimą, tačiau yra nepatenkintas savo gyvenimu, taip pat jį kankina seksualinės problemos. Savo ūkyje Chuanas įdarbina nepasiturinčius vietinius miestelio gyventojus, su jais bičiuliaujasi, tačiau vienas jų fiziškai sužeidžia Chuaną. Mirties akivaizdoje Chuaną ir aplanko šviesa – mintimis jis sugrįžta į vaikystę, pajuntą jos „jausmą“. Tai susiję su pirmąja filmo scena, kai palengva leidžiantis tamsai ir artėjant audrai tarp gyvulių viena vaikšto Chuano dukra (šeimos vaikus vaidina paties režisieriaus vaikai, jau vien dėl tokio režisieriaus stebėjimo taško, šiuos kadrus ir visą filmą būtų galima bandyti aiškinti iš jo paties perspektyvos). Šie kadrai skleidžia stiprų gyvenimo ir vaikystės ilgesio, kai žmogaus pasaulis vis dar yra magiškoje, pirmapradiškoje animistinėje stadijoje, kai jaučiama harmonija su pasauliu, jausmą. Šiuose filmo pradžios kadruose kartu juntama ir dėl artėjančios audros, griaustinio tarsi kylanti grėsmė. Tai nuoroda į vaikystę, jos jausmo ir šviesos pažeidžiamumą, trapumą.

Filmo dėstytmo struktūra toli gražu nekanoniška – jame persipina įvairūs, iš pirmo žvilgsnio ryšio su pagrindiniu naratyvu neturintys, kadrais, tačiau viskas filme sukabinta į asociatyvų vidinį naratyvą. Jį suvokti padės ne tik konceptualiai viską bandantis aiškintis protas, bet ir jausmas, kurį filmas iššaukia, ir kurį apmąsčius taip pat būtų  galima mėginti suvokti filmą. Filmas daugelyje vietų tarsi įkūnija Gilles Deleuze sąvoką vaizdinys-laikas, kuri gali apibūdinti ir vaizdų gebėjimą žmoguje asociatyviai pažadinti susikaupusią jo patirtį ar jausmą.  Dėl to kiekvienas filmą gali jausti (jei įsileis) ir suvokti indvidualiai. Kitaip sakant – „šviesa“ kiekvieną žiūrovą aplanko vis kitaip. O ar tik kinas nėra šviesa?

Dar galite pamatyti: 2013-03-25 15:30 — Vilnius – k/c „Forum Cinemas Vingis”, 6 salė

Apie šviesą po tamosos kalba ne vien aptartasis „Meistrų“ programos filmas. Šį motyvą, tik jau visai kitokia forma, galima aptikti ir Michaelio Winterbottomo „Kasdienybėje“ bei Bernardo Bertoluccio „Aš ir tu“.

Kadras iš filmo „Kasdienybė“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Kasdienybė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Kasdienybė“ – tai britų režisieriaus M. Winterbottomo kalėjimo drama, tačiau toli gražu ne tradicinė – jai svarbesnis likusių už kalėjimo sienų gyvenimas. Istorijos centre Karen, likusi viena su keturiais vaikais, kai jos vyras Ianas įkalintas penkeriems metams (filme nėra aiškiai nurodoma už kokį nusikaltimą, tai sudaro jo nekaltumo įspūdį ir riboja žiūrovo galimybes patiems teisti veikėją). Filmo istorija konstruojama iš šeimos, gyvenančios kažkur Norfolko provincijoje, Didžiojoje Britanijoje,  rutinos perspektyvos, pasikartojančių vizitų kalėjime, Karen kasdienienio rūpesčio vaikais, išvykų prie jūros ir pan. Per šiuos elementus atsispindi per laiką kintantis šeimos narių santykis, kvescionuojama, ar įmanoma mylėti taip ilgai būnant atskirai. Pasitelkdamas rutinos motyvus režisierius žaidžia su praeinančio laiko fiksavimu.

Filme atsispindi šeimos, ypač Karen, kuri viena turi rūpintis keturiais vaikais, kasdienybės sunkumas, tačiau nėra pernelyg dramatizuojama, nėra kuriamas jos kaip aukos įvaizdis, tarsi objektyviai stebime kasdienybės nuotrupas. Tai galima sieti su dokumentikos elementais, kuriuos naudoja M. Winterbottomas – jis naudoja kiek dokumentiką primenančią vizualinę estetiką, Karen ir Iano vaikus vaidina tikriai broliai ir seserys, o veiksmas vyksta jiems įprastose vietose – jų tikruose namuose, mokykloje ir pan. O filmo dalis M. Winterbottomas filmavo kas penkerius metus, kad matytųsi kaip auga vaikai.

Ianui galiausiai grįžus iš kalėjimo šeima susiduria su tuo, kad gyvenimas niekada nebebus toks, koks anksčiau. Tačiau, kaip nurodo filmo pabaiga, kasdienybė bus gerokai šviesesnė ir neliks nieko kito, tik eiti tolyn.

Dar galite pamatyti: 2013-03-26 19:00 — Vilnius – k/c „Forum Cinemas Vingis”, 10 salė

Kadras iš filmo „Aš ir tu“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Aš ir tu“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Aš ir tu“ – italų režisieriaus B. Bertoluccio pirmasis filmas po devynerių metų pertraukos. Paskutinysis jo filmas buvo „Svajotojai“, išleisti 2003-iaisiais metais. Po nelaimės Romoje režisierius atsidūrė invalido vežimėlyje ir ilgą laiką manė, kad nebegalės kurti filmų. „Aš ir tu“ – režisieriaus bandymas išsiaiškinti, ar vis dar sugeba statyti filmus. Na, šis filmas gali būti įrodymų, kad  talentą prarasti nėra taip lengva… Tačiau jis toli gražu neprilygsta ankstesniems jo kūriniams.

Filmas pastatytas pagal Niccolo Ammaniti romaną ir pasakoja apie sunkaus charakterio 14-os metų paauglį Lorenzo, kuris trokšdamas nepriklausomybės mokyklos slidinėjimo kelionę slapta iškeičia į savaitę gyvenimo tamsiame ir dulkėtame rūsyje. Tačiau jo planus sujaukia netikėtai pasirodžiusi seniai matyta Olivija, ekstravagantiška vyresnė sesuo iš tėvo pirmosios santuokos, su kuria šeima nutraukė santykius. Olivija laikinai apsistoja kartu su broliu namo rūsyje, čia ji stengiasi atsikratyti priklausomybės heroinui ir pasiruošti sugrįžimui pas buvusį mylimąjį. Brolį gąsdina jos lomkės, tačiau tarp jų užsimezga ryšys… Deja, ne – šiame filme maža Bertolucciui būdingo erotizmo, nors galima matyti Lorenzo susidomėjimą sesers kūnu ir fizinio artumo troškimą.

Po savaitės rūsyje broliui ir seseriai praleidus ir sunkių, ir linksmų akimirkų, veikėjai sugrįžta į šviesą užaugę ir tarsi pradeda naują gyvenimo etapą. „Gyvenk“ – tokia filmo skleidžiama žinutė. Besivystant naratyvui veikėjai užauga, tačiau šis augimas nėra aiškiai išreikštas ir gali pasirodyti, kad istorijoje veikėjai tarsi neauga. Tačiau, ar gyvenimas yra holivudinis filmas, kur visada aiškus taškas A ir taškas B?

Bertolucciui filme pavyksta nupiešti tikroviškus, įdomius ir įvairiaspalvius veikėjų paveikslus, tačiau vis dėlto filmo forma yra gana netikėtai kanoniška, o filmo žinutė nėra itin originali. Bet filme gausu muzikos tarsi tiesiai iš tikro paauglio grojaraščio – Muse, Red Hot Chilli Peppers, David Bowie… Taip pat filmas itin jaunatiškas, žiūroviškas ir skleidžiantis šviesą.

Dar galite pamatyti: 2013-03-26 22:00 — Vilnius – k/c „Forum Cinemas Vingis”, didžioji salė

Komentarai