„Kino pavasario“ archyvas
Šiemet kovo 23–balandžio 6 d. vyksiantis festivalis „Kino pavasaris“ pakvies susipažinti su Rumunijos kino įvairiapusiškumą atspindinčiais šešiais filmais. Jų kūrėjai – tiek rumunų Naujosios bangos meistrai, tiek kitą kryptį pasirinkę, savo kelio ieškantys, įvairius žanrus išbandantys režisieriai. Festivalio šalis partnerė – Rumunija – ves žiūrovus pro sovietinio buto kambarius į atokius šalies tyrus.
Daugiau nei prieš dešimtmetį imta kalbėti apie rumunų Naująją bangą, sužavėjusią tarptautinius festivalius ir kino kritikus. Istorinės praeities pėdsakai, socialinė tikrovė, valdžios ir jos institucijų kritika, minimalios išraiškos priemonės, savitas humoras, nedidelis biudžetas – visa tai jungė naują Europos kino reiškinį žymėjusius filmus. Nors vis pasigirsta kalbų apie šios realistiško kino bangos nuslūgimą, Rumunijos režisieriai nesiruošia trauktis iš kino žemėlapio ir iki šiol nenustoja stebinti savo naujais filmais. Tai puikiai atspindi šių metų „Kino pavasario“ rumuniški pasirinkimai.
„Mums didelė garbė, kad Rumunijos ambasada yra oficiali 2017 metų festivalio „Kino pavasaris“ partnerė. Tai – Rumunijos kino įvertinimas ir būdas išsamiau su juo supažindinti Lietuvos kino mėgėjus“, – džiaugiasi Rumunijos Respublikos ambasadorius Dan Adrian Balanescu.
Naujosios bangos pradininkai narplioja šeimos dramas
Corneliu Porumboiu „12:08 į rytus nuo Bukarešto“ (2006), Cristi Puiu „Pono Lazaresku mirtis“ (2005) ir Cristiano Mungiu „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“ (2007) – šis trio laikytas simboliniais Naujosios bangos tėvais. Puiui ir Mungiu po sėkmingų premjerų konkursinėje Kanų kino festivalio programoje sugrįžta į „Kino pavasarį“ demonstruoti meistriškos režisūros, realistiško stiliaus subtilybių ir nepriekaištingos aktorių vaidybos.
Beveik visas, nė kiek neprailgstančio, tris valandas trunkančio filmo „Sieranevada“ (rež. C. Puiu) veiksmas vyksta sovietinio blokinio namo bute. Pagal ortodoksų tradiciją gausi giminė susirenka paminėti 40-ies dienų po artimojo mirties. Tikima, kad tą dieną siela palieka kūną. Tačiau sakrali susitikimo priežastis nublanksta prieš sumaištį, komiškus nesusipratimus ir kilusius konfliktus. „Tai asmeniškas filmas, kurdamas jį, rėmiausi savo patirtimi. Aktoriams nuolat kartojau – nepamirškite, kad visi kažkada mirsime. „Sieranevada“ – kartu ir būdas susidoroti su mirties baime. Tikiuosi, kad žiūrovas po šio filmo pasijus bent šiek tiek saugesnis,“ – spaudos konferencijos Kanuose metu kalbėjo režisierius. Užsitęsusių pietų metu atsiskleidžia ne tik šeimos narių santykiai, paslaptys, bet ir šalies skauduliai.
Kokią kainą esi pasiruošęs sumokėti dėl savo vaiko gerovės? Mungiu filmo „Baigiamieji egzaminai“ („Graduation“) herojus Romeo – vidutinio amžiaus daktaras, nuo mažumės auginantis dukrą su mintimi, kad baigusi mokslus ji vyks studijuoti į užsienį, atsakytų, kad daug. Deja, po netikėto įvykio pradėjus griūti kruopščiai tėvo planuotai dukros ateičiai, Romeo priima sprendimus, kurie kertasi su vaikui diegtomis vertybėmis. Praėjusio režimo žymės, korupcija, asmeninis pasirinkimas, atsakomybė, kompromisai – visa tai nepriekaištingai supinta šioje įtemptoje dramoje, už kurią Mungiu buvo pripažintas geriausiu 2016 m. Kanų režisieriumi.
Moraliniai pasirinkimai
Ištikimiems „Kino pavasario“ lankytojams pažįstami visi šių metų šalies partnerės režisieriai. Penkis trumpametražius ir pirmąjį pilnametražį filmą „Neteisėti santykiai“ festivalyje rodęs režisierius Adrianas Sitaru šiemet pristato naujausią savo darbą „Derintojas“ (The Fixer). Prestižinėje Prancūzų naujienų agentūroje dirbantis Radu Patru trokšta įsitvirtinti ir pradėti siekti žurnalistinės karjeros. Skandalingoje dviejų iš Prancūzijos už prostituciją grąžintų nepilnamečių istorijoje vaikinas įžvelgia galimybę išpildyti savo norus. Greitai praktikantas atsiduria ties moralinių normų peržengimo riba. „Derintojas“ nagrinėja tėvystės, žurnalistinės etikos ir šiuolaikinės Europos klasių politikos temas.
Žanrinės kelionės
Vieni jauni rumunų kino režisieriai bando sekti Naujosios bangos pramintu keliu, kiti ieško alternatyvų ir plečia žanrinę įvairovę. Debiutuojantis Bogdano Mirică sukūrė aštrų ir įtemptą trilerį „Šunys“ („Dogs“), kurį ne vienas kino kritikas lygino su kultiniu brolių Coenų filmu „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje rodyta juosta žymi naują posūkį rumunų kine. Jaunas miestietis Romanas iš senelio paveldi milžinišką atokų žemės sklypą netoli sienos su Ukraina. Nusprendęs parduoti netikėtai gautą turtą, vaikinas ima suprasti atsidūręs krašte, kur galioja nerašyti įstatymai ir kas iš tiesų buvo jo senelis.
Režisieriaus Radu Jude balkaniškas vesternas „Aferim!“ 2015 m. Berlyno kino festivalyje apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ už geriausią režisūrą ir praėjusiais metais parodytas „Kino pavasaryje“. Skirtingai nei dauguma rumunų filmų, analizuojančių šiuolaikinę socialinę disfunkciją, eksperimentuojantis režisierius siūlo dar vieną išimtį – intelektualią, literatūrišką, filosofinę, melancholišką, liūdną ir tuo pačiu smagią dramą „Randuotos širdys“ („Scarred Hearts“). Filmas paremtas už šalies ribų mažai žinomo, „rumunų Kafka“ vadinamo rašytojo Maxo Blecherio autobiografiniais tekstais. „Randuotos širdys“ nukelia į 1937 metų Rumunijos sanatoriją ant Juodosios jūros pakrantės. Dvidešimtmetis pacientas kenčia nuo kaulų tuberkuliozės ir yra priverstas visą laiką gulėti. Nors gyvena sanatorijoje, jis rašo, rūko, geria, linksminasi ir įsimyli. Minėtas rašytojas po dešimties metų, praleistų gipse, mirė būdamas 29-erių. Nykstant kūnui, vaikinas apmąsto savo santykį su mirtimi, sveikimu ir gyvenimu, anapus sanatorijos sparčiai besikeičiant politinei realybei.
Dar vienas puikus naujas rumunų žanrinis filmas – Paulo Negoescu komedija „Du loterijos bilietai“ („Two Lottery Tickets“). Už itin mažą biudžetą sukurtas kelio filmas seka provincijoje gyvenančių trijų nevykėlių draugų pirkto, bet pamesto laimingo loterijos bilieto paiešką. Trijulė važiuodama link Bukarešto sutinka įvairiausių žmonių ir visiškai nebanaliai linksmina žiūrovus.
