Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Prasidėjęs „Kino pavasaris“ mano lauknešėlį papildė geru tuzinu nosinaičių komplektų. Imk, kaip sako A.A. Jonynas, „baltą baltą nosinaitę nusišluostyti akims“ ir nerk salėn. Tik štai – bėda. Niekada nesugalvoju, kokiu principu žiūrėti festivalių filmus. Ir kokiu principu savąjį repertuarą dėlioja festivaliai?
Et, pagalvojau, voila, tebus man šiemet frankofonų dienos.
Dienas pradėjo Michelio Hazanaviciaus „Manasis Godard’as“ (Redoutable, 2017). Tai filmas apie kino grandą Jeaną-Lucą Godard’ą – žavingai interpretuojamą grebluojančio aktoriaus Louis Garrelio. Kaltinamas tuo, kad ignoravo revoliuciją 1968 m. Paryžiaus barikadose (vadinamuosius événements), jo kinas tapo komercinis, o jis pats vidutinio amžiaus nuoboda ir nereikšminga figūra, Godard’as pasuko į politinį kelią, eksperimentus su bendruomeniniu kinu ir radikalia savo estetinės programos revizija. Pats Godard’as apie filmą sako, kad tai „kvaila, kvaila mintis“. Galbūt todėl, kad jame viskas rodoma taip, lyg jis pats jau būtų miręs. Na, Agnès Varda filme „Vardai Kaimai“ (Faces Places, 2017) – jis išties neateina į pasimatymą su Agnès, lyg jau būtų miręs, tad gal jau ir ne tokia kvaila ta mintis?
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Toliau buvo „24 kadrai“ (24 Frames, 2017). Tai eksperimentinis projektas, kurį per pastaruosius trejus metus sukūrė velionis režisierius Abasas Kiarostamis. Tai 24 trumpų kadrų kolekcija (kiekvienas trunka apie keturias su puse minučių). Pradedant Breigeliu ir baigiant stirnų, varnų ir gamtos stichijų kaitos vaizdais pro lango rėmą. Kaip tai pažįstama – pro lango rėmą stebėti pasaulį, kuriame ne kažin kas naujo. Tik Kiarostamis jau niekur neskuba. Kaip suprantate, prancūzų kalba niekas nekalbėjo.
Ja kalbėjo „Memuarai apie skausmą“ (La Douleur, 2017). Tai prieštaringa, pusiau autobiografinė Margueritos Diuras ekranizacija apie jos potyrius Antrojo pasaulinio karo metu. Jos patirtis, susijusi su nacių okupacijos Prancūzijoje laikotarpiu 1944 m. birželio mėnesį. Prancūzija vis dar okupuota. Pagrindinis veikėjas rašytojas ir komunistas Robertas Antelmas areštuotas ir deportuotas. Jo jaunoji žmona Marguerita Duras užmezga romaną su gestapo agentu Pierre Rabieru, kuris, dievindamas rašytoją, pasiruošęs padaryti viską, kad surastų jos vyrą. Pagaliau grįžta karo belaisviai ir stovyklų kaliniai. Ir Margueritos vyras grįžta. Bet tai jau tik žmogaus šešėlis.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Frankofonijos giją tęsia „Hana“ (Hannah). Tai 2017 m. režisieriaus Andrea Pallaoro drama. Ji buvo rodoma 74-ojo Tarptautinio Venecijos kino festivalio pagrindinėje konkursinėje programoje. Venecijoje Charlotte Rampling laimėjo geriausios aktorės apdovanojimą. Filme ji vaikšto Briuselio gatvėmis tarsi skustuvo ašmenimis, nes „normalus“ gyvenimas tarp artimųjų baigėsi. Šeima subyrėjo. Vyras suimtas, sūnus atsiribojęs. Pakeri herojės apsilankymas žiemos paplūdimyje, kuriame atitirpus ledui iš jūros išmetamas milžiniškas banginis. Charlotte Rampling hipnotizuoja skausmingu pažeidžiamumu ir stoicizmu. Nors ir negali paeiti, eini toliau – toks moralas. Nors ir pavirstum į banginį lede.
Prancūzų kalbą nutraukia „Ankštumas“ (Closeness / Теснота, 2017). Rusų režisierius Kantemiras Balagovas, 1998-ieji, Nalčikas, Šiaurės Kaukazas. 24 metų žydaitė Ilana dirba mechanike tėvo garaže, kad padėtų jam sudurti galą su galu. Vieną vakarą didelė šeimyna su draugais susirenka švęsti jaunėlio Dovydo sužadėtuvių. Vėliau naktį jauna pora pagrobiama, reikalaujant sumokėti išpirką. Ne šio žydų miesto papročiams kreiptis į policiją, bet kaip surasti pinigų, gelbstint Dovydą ir jo nuotaką? Ilana ir jos tėvai – kiekvienas savaip – renkasi savo scenarijų. Man jis nepasirodė originalus.
Kiek paįvairino sovietinę tikrovę aristokratiškoji daugiakalbė italų režisieriaus Luca Guadagnino drama „Vadink mane savo vardu“ (Call Me by Your Name, 2017). Vienas laukiamiausių festivalio filmų vadinamas „pelnytai įtrauktu į pačių geriausių šiais metais pristatytų filmų topą“. Ankstesni režisieriaus darbai yra susiję su Tilda Swinton – „Aš esu meilė“ (2009) ir „Didesni purslai“ (2015). „Vadink mane savo vardu“ – tai istorija, kuri vyksta karštojoje Italijoje, kur į atokų kaimelį atvyksta jaunas amerikiečių mokslininkas ir apsistoja pasiturinčio draugo profesoriaus namuose. Rodos, jaunasis akademikas Oliveris nieko neveikia, tik mėgaujasi atostogomis aristokratų namuose, o jį nuolat stebi ką tik iš paauglystės į jaunuolio amžių įžengęs Elijas. Netrukus filme ima kibirkščiuoti homoreotinė įtampa. „Nespoilinsiu“ filmo siužeto, tik pasakysiu, kad iš šio filmo gavau gal tik truputį saulutės šį šaltą pavasarį.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Sutrikdė rusų „Aritmija“ (Aritmiya / Аритмия), Rusijos režisieriaus Boriso Khlebnikovo 2017 m. darbas. Olegas yra jaunas gabus greitosios pagalbos medikas. Jo žmona Katia dirba ligoninės stacionare. Ji myli Olegą, bet turi dalintis ta meile ir su juo, ir su pacientais. Ji sako, kad nori nutraukti santuoką. Naujasis greitosios pagalbos centro vadovas yra „naujosios politikos“ – optimizavimo „genijus“. Olegas negyvena optimizacijos dvasia – jis gelbsti gyvenimus. Jo požiūris, be abejo, kertasi su naujojo boso revoliucinga praktika. Krizė darbe sutampa su asmenine gyvenimo krize. Paradoksalu, bet išėjus iš „Aritmijos“ vidury nakties, tampa kiek lengviau kvėpuoti – padvelkia žmogiškumu.
Tuomet savo ypatingais potėpiais bando užburti „Jūsų Vincentas“ (Loving Vincent), 2017 m. animacinis biografinis filmas apie tapytojo Vincento van Gogo gyvenimą, ypač jo mirties aplinkybes. Tai pirmasis ilgo metro animacinis filmas kurį parašė ir režisavo kūrėjų pora – Dorota Kobiela ir Hughas Welchmanas. Lenkų produkcija, kurią parėmė ne tik Lenkijos kino institutas, bet iš dalies ir „Kickstarter“ kampanijoje sudalyvavusių rėmėjų lėšos. Pradžioje buvo sumanytas tik 7 minučių trumpas filmukas. Kaip teigia dailininkė Dorota Kobiela, ji studijuodama menininko istoriją per laiškus „užaugino“ iki pilno metro kūrinio. Kiekvienas filmo 65 000 kadrų remiasi tapyba ant aliejaus, naudojant tą pačią metodiką, kaip ir Van Gogho, kurią sukūrė 125 dailininkų komanda. Filmas laimėjo geriausio animacinio filmo apdovanojimą 30-oje Europos kino apdovanojimų ceremonijoje Berlyne ir buvo nominuotas 90-os akademijos apdovanojimams už geriausią animacinį filmą. Filmų kūrėjai pasirinko klasikinius tapytojus ir tradicinius animatorius. Režisierius interviu sakė, kad nori išvengti animatorių „individualizuotų stilių“ ir pasirinko žmones, kurie „buvo labai tradiciniai tapytojai aliejumi“. Filmą kūrė dailininkai iš daugiau nei dvidešimties šalių. Dalyvavo apie 5000 pareiškėjų, kurių dauguma susidomėjo po to, kai pamatė filmo anonsą. Tiesą sakant, jei filmas visiškai nebūtų turėjęs siužeto, niekas nebūtų labai pasikeitę… Man asmeniškai tai buvo tik graži kompiliacija. Kas pasakė, kad tai yra blogai?
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Galima sakyti, kad meilės kinui neužmušė prancūzakalbė „Sūnaus globa“ (Jusqua la garde), 2017 m. kino režisieriaus Xavier Legrando darbas. Filmas buvo rodomas 74-ojo Tarptautinio Venecijos kino festivalio pagrindinėje programoje, kurioje laimėjo „Sidabrinį liūtą“. Natūralistinė prancūzų juosta rodo santuokos nutraukimo pasekmes vaikams. Pastarasis faktas yra, be abejo, baisus dalykas, ir filmas pradedamas scena, kai motina teigia, kad vaikai nenori matyti savo tėvo, kuris smurtavo prieš juos, nors ji negalėjo įrodyti to teisme. Man filmas labai priminė #Metoo retoriką ir išėjus iš salės norėjosi kaukti. Ne iš užuojautos herojams. Iš nevilties, į kurią tarsi sąmoningai „varė“ režisierius.
Mano likimą vis dėlto išgelbėjo frankofonai. Dokumentinis filmas „Dabar tai jau padėk man, Dievuli!“ (Ni juge, ni soumise!, 217) vaizduoja Briuselio teisėją Annę Gruwez, kuri žiūrovų akivaizdoje tardo recidyvistus, prostitutes, smurtautojus, satanistes ir kitokio plauko Briuselio fauną. Gero belgiško humoro dozė leidžia patikėti, kad pavasaris jau ne už kalnų. Tipiška detalė – Anna vis vaišina čiulpinukais ir paduoda tardomajam nosinaitę – tai varvančiai slogai, tai ašaroms nusivalyti.
Aš „Kino pavasario“ nosinaites pasilikau atminimui, nes nė viename iš dešimties filmų nepravirkau. Ir mieliems klausytojams linkiu, kad šis pavasaris atneštų daugiau progų nosinaites vartoti ištryškus juoko ašaroms. Voila.
Teksto autorė: Irena Alperytė